2012 m. sausio 27 d.    
Nr. 4
(1979)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Nemeluokime, nors to ir reikalautų protokolas

Sergejus Kovaliovas

Laisvės premijos laureatas

Laisvės premijos laureatas
Sergejus Kovaliovas
Jono Ivaškevičiaus nuotrauka

Aš esu labai laimingas ir labai dėkingas už tokį jūsų sprendimą. Suprantu, kad tai ypatinga premija, ypatinga, nes ji ką tik įsteigta ir pirmą kartą įteikiama, tačiau visgi štai koks kyla klausimas, galvojant apie šį apdovanojimą. Ar tai mano premija? Galbūt reikėtų pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje įteikti lietuviui? Galbūt kam nors, kas pašventė savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, pavyzdžiui, Baliui Gajauskui arba tiems, kurie savo krauju nuplovė okupantų daromą šaliai gėdą. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti Jonas Beržonis, kiti Lietuvos miško broliai, kurie įrodė savo žmogiškąjį orumą. Po to iš jų buvo tyčiojamasi – buvo teisiami už tėvynės išdavimą. Jie gynė savo Tėvynę ir juos teisė už tai, kad nėra ištikimi okupantams. O galbūt tai galėtų būti žmonės, tokie, kaip Nijolė Sadūnaitė ar Jo Ekscelencija Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, kurie nenuilsdami dirbo tam, kad Lietuva būtų laisva, neturėdami ypatingos vilties, kad tai atsitiks esant dar jiems gyviems. Tie žmonės nežinojo, kaip greitai visa tai įvyks, tačiau labai gerai žinojo, kaip greitai jie atsidurs kalėjime. Tai labai svarbi priežastis skirti šią garbingą premiją kam nors iš Lietuvos draugų. Tam, kam pasisekė ką nors padaryti dėl mūsų bendros laisvės. Tačiau kam? Galbūt teisingiausia būtų ją skirti šimtams tūkstančių piliečių Rusijoje, kurių tiek daug, kaip žinome, sausio 14 dieną išėjo į gatves. Tai buvo po to, kai mes sužinojome apie Lietuvos tragediją. Pagal vienus paskaičiavimus, tai buvo pusė milijono vien tik Maskvoje, pagal kitus, kuklesnius skaičiavimus, ne mažiau 3–4 šimtai tūkstančių. Štai tikrieji laureatai. Tačiau negalima skirti premijos 300 tūkstančių nežinomųjų. Suprantama, kad kažkas ją turi priimti. Taigi man pasisekė. Aš iš tikrųjų turėjau galimybę ką nors padaryti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“, kitiems lietuviškiems leidiniams, padėti, kad jie taptų žinomi pasaulyje. Nereikėtų pervertinti šių pasiekimų. Manykime, kad tai mūsų bendra premija, premija, kuri vainikuoja mūsų bendrą kovą už bendrą laisvę. Priešingu atveju šis apdovanojimas praranda prasmę.

Aš manau, kad tuo galėčiau ir baigti savo kalbą. Tačiau leisiu sau išsakyti dar keletą padrikų replikų, ką manau apie Lietuvos laisvę, apie tai, ką aš dabar išgirdau čia. Kai buvo paskelbtas Lietuvos išlaisvinimas 1990 metų kovo mėnesį, buvau čia, Seime, turėjau garbės netgi kalbėti. Iš tikrųjų laisvė buvo iškovota 1991 metų sausį. Visa tai buvo ankstesnio valstybingumo, laisvo valstybingumo atkūrimas, laisvos šalies, laisvos tautos atkūrimas.

Žinote, meilė yra paprasta ir kartu čia yra daug sunkumų. Mano meilė Lietuvai. Apie tam tikrus sunkumus aš čia ir norėčiau pakalbėti, žiūrėdamas į savo draugų veidus. Niekuomet anksčiau niekam nesu sakęs savo tam tikrų miglotų minčių, nesu išsakęs savo miglotų svajonių 1990–1991 metais, kai labai aiškiai pasireiškė išsivadavimo procesas Baltijos šalyse. Visų pirma, tai buvo Lietuvoje, kuri tuo metu man buvo tikrai labai artima. Tuomet manęs nepalikdavo mintys, kuriomis aš pasidalindavau galbūt tik su dviem ar trim pačiais artimiausiais draugais. Labai džiaugiuosi, kad garsiai jų neišsakiau, nes dabar suvokiu, kaip tada smarkiai klydau. O šios mintys buvo maždaug tokios: „Gerai. Istorinis likimas susiklostė taip, kad pastaruosius metus, kai dar vyravo komunistinė tironija, mes buvome kartu, kaip ir vienoje šalyje. Mes – okupantai, ir jūs – okupacijos aukos. Dabar yra viltis įgyti visiems mums laisvę – ir okupuotiems, ir okupantams. Aš neprisiversdamas kalbu apie save, apie savo tą vadinamąją tarybinę, sovietinę tautą, kaip apie okupantus, nes tai yra rimtas supaprastinimas, jeigu mes manysime, kad okupantai – tik bolševikai. Okupantai – ne tik bolševikai. Okupantai – ir tie, kurie leido bolševikams prieš 70 metų ir visus tuos metus ar daugiau kaip pusę amžiaus viešpatauti tokioje didelėje šalyje. Tai ne teisinė kaltė, tai moralinė, istorinė kaltė, tai kolektyvinė kaltė. Visų pirma tai rusų kaltė, o rusams priklausau ir aš. Rusų, nes tai buvo dauguma, kuri lėmė šalies likimą. Mes leidome sau toleruoti tironiją, leidome, kad mūsų dauguma tą tironiją sveikintų. Mes leidome, kad mūsų cerkvėse melstųsi ir šlovintų tironiją ir tironą. Aš klausiu, kam tada tarnavo ši cerkvė? Negi Kristui? Taip buvo. Štai atėjo vilčių metas, 1970 metų pabaiga, 1980 metai. Tai tos mintys, kurias aš viešai išsakau pirmą kartą“. Tada galvojau – šalyje pakvipo laisve. Tai bus ilgas kelias, sunkus kelias ir bus daug išbandymų, galbūt netgi tragiškų išbandymų. Štai Baltijos šalys tuoj išeis iš Sovietų Sąjungos ir įgys dėl mūsų kaltės prarastą savo valstybingumą. Ar nebūtų geriau, jeigu jos liktų šios valstybės sudėtyje ir taptų mūsų avangardu visiems stengiantis išsilaisvinti? Tai būtų avangardas, nes šiose šalyse dar neužmiršta ta laisvės atmosfera, nes jos vis dar išsaugojo savo europietišką esmę. Ir kas, jei ne jos, galėtų išmokyti mus visus likusius būti žmonėmis? Dabar aš aiškiai suvokiu, kiek tokie mano samprotavimai buvo nesubrendę ir netgi, pasakyčiau, pavojingi. Suprantu, kad paniekintas teisingumas turi būti atkurtas. Aš ir tada sveikinau Baltijos šalių išsivadavimą, tačiau ši mintis vis dar buvo manyje. Jos nebuvo galima pasiūlyti draugams, ypač iš Baltijos šalių, nes tai galėjo būti tiktai jų sprendimas, niekieno neinspiruotas sprendimas. Tačiau aš dabar suprantu, kad tai buvo naivi ir, manau, netgi pavojinga svajonė.

Kas vyksta dabar? Dabar laisva, ne be trūkumų, galbūt ir su rimtais trūkumais, apie kuriuos buvo kalbama iš šios tribūnos, tokia Lietuva žengia nauju europietiškos integracijos keliu. Aš manau, kad tai yra pats viltingiausias, pats būtiniausias dabartiniame pasaulyje kelias. Štai kodėl Laisvė nedaloma. Negali būti tikrosios laisvės nė viename žemės taške, kada tiek daug kitų teritorijų vis dar engiamos arba valdomos tironų, arba jos yra pavojingo paklydimo kelyje, kaip tai vyksta musulmonų pasaulyje. Atėjo laikas, kai tautiniai prioritetai yra nepakankami, o kartais ir netgi pavojingi. Atėjo laikas, kai būtina nauja politinė pasaulio paradigma. Atėjo laikas, kai reikia labai aiškiai pasakyti valdžios atstovams bet kurioje žemės šalyje: gana meluoti, gana tarti žodžius apie universaliąsias vertybes, kaip šamano užkeikimus. Niekas tais užkeikimais nebetiki. Jūs sakote viena, o darote kita. Atėjo laikas veidmainiškiems politikams išrauti šiuos žodžius, atėjo laikas rimtai suvokti, šias sąvokas ne kaip užkeikimus, o kaip tikruosius gyvenimo principus.

Leisiu sau baigti papasakodamas gana įdomią istoriją. Neseniai buvau Prancūzijoje, apie tai jau pasakojau žurnalistams. Taigi ten mane priėmė labai daug padariusi bendram labui organizacija „Rusijos krikščioniškasis studentų judėjimas“. Kalbėjau, kaip visada, apie tą patį, kad laisvė nedaloma, kad dabar kalbama apie globalias sąvokas, apie pilietinę atsakomybę, jau ne apie nacionalinę, o apie globalinę atsakomybę. Mes – pasaulio piliečiai. Mano kalbos klausėsi pusė ausų, jie nenorėjo suvokti to, ką sakiau, tai buvo jiems kaip laukinio kalbėjimai. Atvažiavo kažkoks senukas ir šneka kažką panašaus į pusiau bepročio šnekas. Manęs paprašė pateikti pavyzdžių. Pasakiau, štai pavyzdys. Rugsėjo 24 dieną Maskvoje paskirtas naujasis prezidentas, kurį karūnuos kovo mėnesį. Jūs žinote, kuo jis vardu, žinote, kad jis nelegitimus, kaip buvo nelegitimus visus savo aštuonerius valdymo metus, kaip jo pasekėjas, perėmęs iš jo valdymą, taip pat nelegitimus, nes tai vyksta šalyje, kurioje nėra laisvų rinkimų. Negali būti legitimi valdžia, kur nėra tikro teisingumo. Nes, jeigu teismas priklausomas nuo politikos, tuomet visuomenė neturi instrumentų, kurių pagalba galėtų nurodyti valdžiai, kokios jos įgaliojimų ribos.

Kas tai gali padaryti? Negali būti legitimi valdžia šalyje, kurioje vėl įdiegta cenzūra, dabar kur kas gudresnė, geriau maskuojama negu Sovietų Sąjungoje. Jūs žinote, kad Rusijos valdžia nelegitimi, jūs žinote, kad sąvoka „perėmėjas“ – nedemokratiška, tai „monarchijos“ sąvoka. Mano sūnus – mano paveldėtojas, jeigu aš karūnuotas, o prezidentas savo įgaliojimų perėmėjo neturi, negali tokio būti. Tai gali būti, jeigu toks atsiranda tik per aiškią skaidrią politinę konkurenciją. Jūs visa tai žinote.

Dabar pasakykite, kas iš jūsų politinių lyderių nepasveikins pono Vladimiro Putino, kai jis kovo mėnesį bus išrinktas? Pasakykite, kas bus toks žmogus? Atsistojo vienas iš klausytojų, nustebęs, truputį pasipiktinęs, skėsčiojo rankomis ir pasakė: bet juk tai protokolo reikalavimai. Štai ir esmė. Jums svarbiausia universali vertybė, ir tuomet nereikia kalbėti apie tai, kad žmogaus teisės yra pagrindinės universalios vertybės šalyse, kurioms jūs ir atstovaujate.

Tai truputį supaprastintas, galbūt juokingas epizodas, tačiau, mano nuomone, jis iliustruoja tai, apie ką aš šiandien bandžiau pakalbėti. Ir gerai būtų mums visiems siekti atsisakyti protokolo ir nemeluoti, kai to reikalauja protokolas.

 Kalba, pasakyta sausio 13-ąją Seime, iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija