2012 m. sausio 27 d.    
Nr. 4
(1979)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Teisė be teisės

Linas ŠALNA

Tuoj pat po šiemetinio Sausio 13-osios paminėjimo Vilniuje galutinai buvo padėtas taškas Algirdo Paleckio byloje – Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui priėmus sprendimą, kad garsusis naujųjų laikų revoliucionieriaus, tęsiančio savo nemirtingojo senelio „socialistinės revoliucijos Lietuvoje“ (o tiksliau, Lietuvos okupacijos 1940 metais) tradicijas, posakis, jog 1991 metais sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“ (t.y. lietuviai šaudė į lietuvius), yra tik nuomonė. A. Paleckis tikrai turėjo įsitikinti, kad bent teisėtvarkos požiūriu Lietuva yra demokratinė – jis savo „nuomones“ gali toliau nebaudžiamai skleisti. Tačiau kuo vadovavosi teisėjas Antanas Virbalas, darydamas išvadą, jog „ateities požiūriu gali paaiškėti, kad tokia nuomonė, jog saviškiai šaudė į savus, gali nepasitvirtinti“? Priimdamas sprendimą, visažinis teisėjas savo nuosprendyje „įrodo“, jog teisiamasis revoliucionierius nėra įžeidęs asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo, atminimo ir jų artimųjų. Nesistebėkime tokiu teisėjo „teisingumu“ – jis elgiasi pagal savo išsimokslinimą sovietinės teisės srityje. Gimęs 1949 metais Kaišiadorių r. ir mokęsis Žaslių vidurinėje mokykloje, su tėvais, gavusiais kažkokį sovietinės valdžios paaukštinimą, persikėlė gyventi į Vilnių, baigė A. Vienuolio vidurinę mokyklą ir, būdamas patikimas sovietinis pilietis, be jokių suvaržymų baigė teisės mokslus Vilniaus universitete, o jau nuo 1977 metų dirbo sovietiniu teisėju Vilniaus teismuose, Lietuvos TSR teisingumo ministerijoje ir kitur. Taigi darbo stažas sovietinėje teisėje nemažas. O ir prokuratūros, žadančios apskųsti teismo sprendimą, ieškinys Paleckiui nieko nereiškia – juk jam siūloma skirti tik lygtinę vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant dvejiems metams. Taigi už agresijos neigimą ir žuvusiųjų giminių įžeidimą faktiškai kokia nors byla ir nebuvo keliama. Gal todėl A. Paleckis ir toliau dirbo prieš Lietuvos laisvės kovą: neseniai jis dalyvavo vienoje laidoje kartu su buvusiu KGB karininku M. Golovatovu, kuris kaltinamas dėl Sausio 13-osios žudynių Vilniuje ir kuris, praėjusią vasarą sulaikytas Austrijoje, Rusijos kagebistų „diplomatų“ pastangomis buvo kaip mat paleistas. Per rusų organizuotą propagandinę laidą abu pūtė į tą pačią dūdą – M. Golovatovas aiškino, kad į „Alfa“ karius šaudė snaiperiai iš aplinkinių namų, o A. Paleckis tikino, kad į laisvės gynėjus šaudė viršuje sėdėję asmenys su medžiokliniais šautuvais. Tad Vilniaus teisme susirinkę keletas revoliucionieriaus bičiulių pūkinėmis rusiškomis skaromis ir kailio kepurėmis gali toliau džiaugsmingai aiškinti apie netolimus sovietinius laikus, sakydami, kad „visko turėjome, nieko netrūko“, kartu džiaugdamiesi lietuviška nebaudžiamumo demokratija.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija