|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tegul liejasi dėkojimas Dievui Kun. Vytenis Vaškelis
Kaip dieviškas dorybes tikėjimą ir viltį pranoksta meilė (1 Kor 13, 13), taip Viešpaties garbinimas ir Jam dėkojimas yra kur kas vertingesni dalykai nei prašymo maldos. Šio sekmadienio antrajame skaitinyje apaštalas Paulius tikinčiuosius kviečia visa dėkingai daryti didesnei Dievo garbei (1 Kor 10, 31). Dėkojimo viršūnė yra Eucharistijos šventimas. Pagal katekizmą, Eucharistija yra padėkos auka Tėvui, pašlovinimas, kuriuo Bažnyčia parodo dėkingumą Dievui už visas Jo geradarybes, už visa, ką Jis yra įvykdęs kurdamas, atpirkdamas ir pašventindamas. Eucharistija pirmiausia reiškia dėkojimą. Eucharistija taip pat yra šlovinimo auka, kuria Bažnyčia teikia Dievui garbę visos kūrinijos vardu. Ši šlovinimo auka yra galima tik per Kristų: Jis vienija tikinčiuosius su savimi, su savuoju šlovinimu ir užtarimu; tokiu būdu šlovinimo auka Tėvui yra aukojama per Kristų ir su Juo, kad būtų Jame priimta. Taigi tikintiesiems suteikiama dovana: šv. Mišių metu jie klausosi Dievo žodžio, priima jį į savo vidų, ir per Komuniją artimai susivienydami su Kristumi garbina Jį už tai, kad Jis pats, būdamas dėkingumo įsikūnijimu, moko dėkojančia širdimi žvelgti į gyvenimą, idant ir aplinkinių žmonių širdys, ypač stokojančios dėkingumo, pradėtų keistis. Rašytojas Henry Wardas Beecheris šitaip rašė: Jeigu man duotų dubenėlį, pripiltą smėlio, ir pasakytų, kad jame yra geležies kruopelyčių, ieškočiau jų žvilgsniu ir mėginčiau išrinkti negrabiais pirštais ir nerasčiau. Bet vos tik paimčiau magnetą ir palaikyčiau virš smėlio, jis pritrauktų beveik nematomas daleles savo traukos jėga. Nedėkinga širdis tartum mano pirštai smėlyje neranda gailesčio, bet vos dėkingumo kupina širdis leidžiasi į dienos kelionę, ji tarsi magnetas, suradęs geležies kruopelytę, patirs palaiminimą kiekvieną akimirką. Tik Viešpaties dykumoje geležinės kruopelytės yra auksinės! Viešpatie, pirmiausia būk tuo magnetu mano širdyje, iš kurios išsiurbtum visas nedėkingumo liekanų daleles ir galėtum pasėti kuo daugiau savo gailestingumo sėklų, iš kurių laisvai augtų dėkojimo bei Tavęs garbinimo auksine spalva nušvitę daigai. Dėkingumas nėra monologas. Kai kitam dovanojame dėkingą šypseną, žiūrėk, ir jo veide lūpų krašteliai pradeda nejučiomis kilti aukštyn... Besikeičiantis veidas liudija, kad žmogaus vidus nėra kaip vyno kubilas uždaras, bet priešingai - jis jau yra pasirengęs priimti ir didesnį gyvenimo gėrį, kurį suteiks Dievas, mylintis kiekvieną linksmą davėją (2 Kor 9, 7). Russellas Criddleas pasakojime Meilė ne akla aprašo, ką išgyveno žmogus, atgavęs regėjimą po sėkmingos operacijos: Viskas atrodė nuostabiai. Nieko nebuvo bjauraus. Pluoštas purvinų į kampą nutrenktų popierių, vien jau žodžiais sukelia nešvaros jausmą, bet aš regėjau juodą ir baltą, spalvas, tiesias linijas ir simetriją... Nejaučiau kažkokio stebuklo, kad nebesu neregys. Mane tik stipriai paveikė grožis, sukrėtė iki pat sielos gelmių. Nuskubėjau namo, užlipau į savo kambarį ir įsikniaubiau į pagalvę. Visai ne todėl, kad nebesu aklas. Ne todėl, kad galiu regėti. Bet todėl, kad negalėjau sutalpinti savyje šitokios grožybės. Aš verkiau. Tai buvo ne dėl pernelyg sentimentalaus emocinio silpnumo išsiveržusios ašaros, bet per skruostus byrantys nesulaikomo džiaugsmo lašai dėkingumo rubinai, įkvepiantys ir mus padėkoti Aukščiausiajam už akis, kurios godžiai sugeria vasaros saulėlydžių ir vaivorykščių spindesį. Dėkojame Kūrėjui ir už kojas, kurios nedvejodamos mus neša ten, kur joms paliepiame eiti. Tariame Jam ačiū už rankas, kuriomis atliekame tiek daug nesuskaičiuojamų judesių. Iš širdies gilumos garbiname Dievą už galvą, kurioje kaip darbščių bitučių pulkai tvarkingai dūzgia protingos mintys. Bet neretai būna ir taip, kad žmogus (dažniausiai dėl savo lengvapėdiškumo) leidžia, kad jo protą aptemdytų tarsi klastingi širšių tranų nuodai... Kai tik giliau suvokiame, kaip didžiai esame išaukštinti virš kitų kūrinių, ir į kokį galutinį tikslą mes esame kreipiami, tada vis dažniau bei nuoširdžiau dėkojame mus be saiko Mylinčiajam. Tuomet ne tik Jam sakome: Ačiū, Tau, brangusis Dieve, bet širdimi pasiryžtame dar ištikimiau Jam tarnauti, idant su Juo amžinai dėkingi ir karaliautume.
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |