2012 m. vasario 24 d.    
Nr. 8
(1983)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Jonas Basanavičius – lietuvių tautos patriarchas

Vilmantas Krikštaponis

(Tęsinys. Pradžia nr. 7)

Lietuvos sumenkėjimo priežastimi J. Basanavičius laikė savo kalbos praradimą. Jis matė polonizacijos ir rusifikacijos lietuvybei kertamus smūgius, kurie buvo didžiausia tragedija Lietuvai.

Pirmojo „Aušros“ numerio pasirodymas tarp tautiškai susipratusių lietuvių sukėlė tikrą dvasinę revoliuciją. Štai kaip anuomet iš tolimos Kazanės miesto J. Juška savo laiške J. Basanavičiui rašė:

„Ačiū, šimtą syk ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražiu liežuviu lietuvišku, kokį skaityti ir sapnyj nesapnavau... Ačiū Viešpačiui, kad man nusidavė ant pabaigos mano gyvenimo regėti „Aušroj“ prabudinimą iš miego, arba letargiško sapno Lietuvos ir lietuvių: Galiu mirti, pamatęs aušrą mūsų atsigaivinimo, apie kurį aš per 25 metus dūmojau...“

Ne tik J. Juška džiaugėsi „Aušros“ pasirodymu. Laikraštis pradėjo plisti ir tarp kitų tautiškai susipratusių inteligentų. Jame bendradarbiavo nemažai autorių, tapusių lietuvių tautinio atgimimo žiedu – J. Adomaitis-Šernas, M. Akelaitis, M. J. Andiukaitis, J. Andziulaitis-Kalnėnas, P. Arminas-Trupinėlis, J. Bagdonas, S. Baltramaitis, Aug. Baranauskas, L. Beržanskis, A. Bliūdžius, V. Bruožis, P. Budrikas, K. Bukavietis, A. Burba, S. Dagilis, A. Dambrauskas-Jakštas, M. Davainis-Silvestraitis, S. Didžiulis, A. Fromas-Gužutis, S. Gimžauskas, J. Jablonskis, M. Jankus, A. Jurgelaitis, J. Katelė, M. Katkus, J. Kymantas, J. Konsevičius, A. Krikščiukaitis-Aišbė, K. Kruopaitis, V. Kučius, V. Kudirka, M. Kuprevičius, P. Lipštas, J. Mačys-Kėkštas, J. Mačiulis-Maironis, L. Malinauskaitė, Pr. Mašiotas, S. Matulaitis, M. Miežinis, J. Mikša, P. Milčiauskas, J. Miliauskas-Miglovara, A. Motuza, S. Norkus, S. Paškevičienė, J. Radziukynas, S. Raila, A. Ratkus, J. Rimkevičius, K. Sakalauskas-Vanagėlis, J. Sembrickis, J. Senkus, A. Sketeris, M. Slančiauskas, P. Smilgius, J. Spudulis, J. Šliūpas, P. Tamašauskas, J. Užupis, V. Vaičaitis, P. Vileišis, A. Vištelis, K. Voska, J. Zauerveinas, T. Žičkauskas ir kiti.

„Aušra“ nuo pat pasirodymo laikėsi tautinės krypties. Svarbiausias tikslas buvo įtikinti skaitytojus, kad Lietuvos praeities būta gražios ir garbingos ir, kad esant lietuviu – verta didžiuotis. Keldami aukštyn Lietuvos praeitį, aušrininkai aukštai kėlė ir lietuvių kalbą. Lietuvos praeities kėlimas buvo priemonė atstatyti tai, ką amžiai sugadino. Jiems rūpėjo stabdyti lietuvių nutautėjimo plitimą. Pirmoje vietoje aušrininkai stengėsi į vieną sambūrį apjungti visas lietuvių tautines jėgas. Jie manė, kad lietuvių tautinei inteligentijai turėtų padėti turtingesnieji sluoksniai, ypač benutautėjantys bajorai.

Dirbdama kultūrinį darbą, „Aušra“ laikėsi taikių pozicijų: jai rūpėjo palaikyti gerus santykius su visais, net ir su lietuvybės atvirais priešais. Carinę valdžią „Aušros“ leidėjai stengėsi įtikinti, kad lietuvių teisių varžymas yra betikslis, kad carinei Rusijai būtų naudingiau, jeigu ji lietuviams duotų daugiau laisvės. Čia aušrininkai savo straipsniuose dažnai keldavo ir lietuvių spaudos klausimą. Jie norėjo iš valdžios gauti lietuvių kalbai teisių Lietuvos mokyklose ir valdžios įstaigose, nuolat pabrėždami lietuviškos spaudos draudimo žalą.

„Aušros“ puslapiuose buvo išspausdinta visa eilė straipsnių, iškeliančių lietuvių tautos garbingą praeitį. Aptardamas senovės lietuvių kultūros reikalus, rašydamas apie senovės lietuvių pilis, aiškindamas senovės lietuvių tikybą J. Basanavičius labiausiai iš visų stojo prieš lietuvių lenkinimą katalikų bažnyčiose.

Nėra reikalo aiškinti ir įrodinėti, kad lenkų dvasininkija, pradėjusi skelbti Kristaus mokslą Lietuvoje lenkiškai, skelbė taip ilgus šimtmečius, nors dauguma lietuvių katalikų tos kalbos, ypač provincijoje, nesuprato. Šis klausimas anuomet buvo skaudus ir opus. Skaudus todėl, kad žymią tautos dalį tai pražudė, pavertė svetimais, privertę išsižadėti savo kalbos ir tradicijų, be to, nebuvo galima apeiti katalikų bažnytinės hierarchijos Lietuvoje, kuri nuo pat pradžių platino ne katalikybę, bet polonizaciją. Katalikybė lenkų dvasininkijai Lietuvoje tebuvo antraeilis dalykas. Didžiausia audra tarp lenkų kilo pasirodžius J. Basanavičiaus straipsniui „Lenkai ir Lietuva“. Šiame rašinyje J. Basanavičius labai objektyviai, pasiremdamas istoriniais faktais, pirmą kartą  atvirai parodė lenkų pastangas nutautinti lietuvius ir tų pastangų vaisius. Tarp J. Basanavičių puolančių polonizatorių ir lenkomanų buvo ir vyskupas A. Baranauskas, aiškiai gynęs lenkų dvasininkijos pozicijas. Pastarasis savo straipsniu puolė J. Basanavičių, prikišdamas jam istorijos nežinojimą bei įrodinėdamas, kad, girdi, tik lenkų dėka katalikų bažnyčioje lietuvių kalba išlikusi gyva.

Rūsčiai ir piktai „Aušrą“ anuomet pasitiko kitataučiai, ypač rusai, nustebinti tokio lietuvių žingsnio. Jie manė, kad tai ne lietuviai, o vokiečių valdžia tyčia drumsčia Rusijos vidaus gyvenimą. Vokiečiai, atvirkščiai, įtarė klastingais darbais rusus. Pagaliau lenkai, kuriems buvo svarbu galutinai sulenkinti lietuvius, kaltino ir rusus, ir vokiečius, kad šie gadina gerus lietuvių ir lenkų santykius.

J. Basanavičius nuo 1882 metų rudens iki 1883-ųjų pabaigos daugiausia rūpinosi „Aušros“ reikalais, tačiau nuo 1884 metų pavasario, kai šį laikraštį ėmė redaguoti J. Šliūpas, nuo „Aušros“ leidimo nutolo. Be bendradarbiavimo „Aušroje“, J. Basanavičius Prahos universitete lankė paskaitas, studijavo čekų tautinį atgimimą, laiko skirdamas ir Trakų kilmės studijoms, bei tvarkė kiek seniau užrašytas Ožkabalių apylinkės dainas ir pasakas.

Praha J. Basanavičiui buvo tas miestas, kur gimė jo išsvajota „Aušra“. Tačiau čia įvyko ir dar kai kas. Čia 1883 metais gimė pirmoji ir vienintelė J. Basanavičiaus ir Gabrielės Eleonoros Mohl meilė. Jo  autobiografijoje rašoma: „C. E. Mohl buvo gimusi Čekijos vokiečių Ferdinando ir Marijos Mohl’ų šeimoje. Turėjo penkias seseris. Gabrielė buvo išsilavinusi, mokėjo laisvai prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas. 1881 m. ji buvo išlaikiusi pedagogikos egzaminus, gaudama mokytojos teises. Kai J. Basanavičius su Gabriele susipažino, pastaroji ką tik buvo palaidojusi motiną, o tėvą išleidusi į Ameriką. Tad kuo toliau, tuo labiau meilė tarp J. Basanavičiaus ir G. E. Mohl darėsi karštesnė, ir netrukus galutinai paaiškėjo, kad vienas be kito gyventi jie nebegalėsią, tad 1884 m. balandžio 15 d. juodu Vienoje susituokė.“

Dar iki santuokos abiejų materialinė padėtis klostėsi sunkiai, reikėjo rūpintis pajamų šaltiniu. Teko ieškotis pastovios tarnybos. J. Basanavičiaus akys pradėjo krypti į Bulgariją, nes tame krašte politinė situacija jau buvo pasikeitusi į geresnę pusę. Tad iškart po vestuvių Basanavičiai leidosi Bulgarijon. Pro Orsovą, Vidiną, Lom Palanką, Veliko Tirnovą jie atvyko į Elenos miestą.

Vos atvykęs į naują vietą, J. Basanavičius iš karto visomis jėgomis kibo į darbą. Jis ėmėsi steigti naują ligoninę, veiklą pradėdamas nuo sanitarinio švietimo. Ne kartą J. Basanavičiui teko lankytis visuose Elenos apygardos kaimuose, besistengiant dar prietaringus žmones atpratinti nuo įvairiausių žiniuonių ir burtininkų paslaugų. O 1884 metų rugpjūčio viduryje viename kaimelyje, esant skubiam reikalui, be medicininės pagalbos, ryžosi operuoti ligonę.

Gyvenandamas Bulgarijoje J. Basanavičius politinėje veikloje jau beveik nebedalyvavo. Laisvu nuo darbo laiku jis aktyviai dirbo mokslinį darbą bei bendradarbiavo su lietuvių tautinio judėjimo dalyviais. Elenoje J. Basanavičius tebesirūpindavo Prūsų Lietuvoje leidžiama „Aušra“, rėmė kiek galėdamas ją finansiškai. Čia jis ir toliau spausdino savo straipsnius. 1884-aisiais J. Basanavičius Tilžėje išleido „Ožkabalių dainas“, parašė veikalus „Žirgas ir vaikas“ ir „Žiponė bei žiponas“, kurie 1885 metais buvo atspausdinti taip pat Tilžėje, O. Mauderodės spaustuvėje.

Gražiai sutarė Jonas ir Gabrielė Basanavičiai. Jie kartu gyveno, dirbo ir ilsėjosi. Tačiau kaip tik tada jųdviejų šeimos slenkstį peržengė nelaimė – Gabrielė susirgo anuomet nepagydoma liga – džiova, kuri paskatino Basanavičius palikti Elenos miestą ir persikelti į „patogesnę, labiau civilizuotą vietą“.

Taigi 1885 m. rugsėjo 28 d. Basanavičiai atvyko gyventi į Lom Palanką. Vos tik spėjo čia įsikurti, kai lapkričio pradžioje kilo Bulgarijos karas su Serbija. Serbijos kariuomenė, peržengusi Bulgarijos sieną, pradėjo veržtis į šalies gilumą. Tad mūšiuose sužeistus Bulgarijos kariuomenės karius imta vežti ir į Lom  Palankos ligoninę. „Tokiu būdu ir aš patekau į karo sferą“, – savo autobiografijoje minėjo J. Basanavičius.

Tuo metu buvo baigiama Lom Palankos ligoninė, kurią J. Basanavičius pradėjo statyti dar 1881-aisiais. Ji pradėjo veikti tik 1889 m. gruodžio 1 d. Tai buvo viena pirmųjų Bulgarijoje pastatytų modernių valstybinių ligoninių. Dar ir šiandien, įžengusius į XIX a. pabaigoje pastatytą ir ne kartą rekonstruotą Lom Palankos ligoninę, kiekvieną pasitinka ano laikotarpio ligoninės nuotrauka ir jos statytojo – J. Basanavičiaus portretas. Tačiau J. Basanavičius darbavosi ne vien Lom Palankos ligoninėje. Jis dažnai buvo kviečiamas į daugybę kitų vietovių.

Minėtu laikotarpiu J. Basanavičiui teko išgyventi du likimo suduotus smūgius: pasikėsinimą į jo gyvybę ir žmonos mirtį. Pasikėsinimas, kurio tikrosios aplinkybės taip ir liko neišaiškintos, įvyko 1887 m. rugpjūčio 7 d. Pats J. Basanavičius apie tai rašė:

„Tą dieną, vakare apie 10 val. atėjo pas mane vienas jaunas pažįstamas bulgaras, Aleksandras Manoilovas, mane neva pas savo sergančią seserį kviesdamas. Nieko pikto nemanydamas, apsirengęs išėjau. Pakelėje man teko pirma eiti, jis – gi biskelį užpakalyje atsiliko. Netoli nuo namų paėjus, tik išgirdau urmu šūvį ir pajutau skausmą pečiuose; vos tik spėjau atsižiūrėti atgal, jis vėl šovė iš revolverio antrą kartą ir pataikė į kairiąją ranką, šovė dar ir trečią sykį, bet man jau bėgant, pataikyti nebegalėjo ir tik ilgą laiką vijosi. Ant mano riksmo, žmonėms iš kaimynystės susibėgus, jis nukūrė namon ir pasislėpė. Policijai jo namus perieškant ir jį areštan imant, buvo rasta pas jį ant stalo gulint du aštriu turkišku dideliu peiliu („jatagan“), kuriuos, kaip manoma, buvęs man prirengęs, jeigu būtų mane namon parsivedęs. Sesuo negyveno pas jį ir buvo sveika. To atentato priežastis  paslapty liko, nes nors liudytojų buvo gana, jisai neprisipažino tą atentatą ištaisęs. Spėliojama visgi, kad pasikėsinimo pagrinde buvo politikos motyvai“.

Iš tiesų šis pasikėsinimas į J. Basanavičiaus gyvybę buvo grindžiamas politiniais motyvais. Anuomet Bulgarijoje veikė dvi rusofilų ir rusofobų grupės, kurios susibūrusios į partijas veikė priešpriešoje. Rusofobai nekentė rusų. Prie rusofobų buvo priskiriamas ir J. Basanavičius, kuris anuomet turėjo nemaži įtakos viešame Bulgarijos gyvenime. Tačiau rusų šalininku daktaras buvo laikomas tik dėl savo kilmės, mat buvo kilęs iš carinės imperijos.

Anuomet skaudžiausiu smūgiu J. Basanavičiui buvo žmonos Gabrielės mirtis. Ji mirė 1889 m. vasario 16 d. Po to jis daugiau niekada ir nebevedė, likdamas ištikimu savo pirmajai ir vienintelei meilei.

Tuo laikotarpiu, kai J. Basanavičius sirgo šiltine, o po to dirbo ligoninėje bei darbo reikalais važinėjo po visą Bulgariją, Prūsų Lietuvoje 1886 m. birželio mėnesį nustojo eiti „Aušra“. Tai nutiko dėl daugelio priežasčių, tačiau svarbiausia buvo, jog paskutiniu gyvavimo metu ji neteko J. Basanavičiaus finansinės paramos.

Kiek galėdamas J. Basanavičius dėmesio skyrė ir istoriniams tyrinėjimams. 1887 metų vasario mėnesį jis, lankydamasis Kutlovicos miestelyje, kruopščiai kopijavo senuose dokumentuose atrastus romėniškus įrašus. Laisvu metu, važinėdamas po Bulgariją, sistemingai rinko bulgarų tautosaką, tautinius vardus bei įvairią etnografinę medžiagą. Visų minėtų J. Basanavičiaus tyrinėjimų rezultatai buvo paskelbti ėjusiame literatūros ir mokslo žurnale „Trud“ bei Bulgarijos ir lietuviškoje spaudoje. 1889 metų rudenį J. Basanavičius pradėjo rašyti kapitalinę monografiją apie Lom Palankos kraštą.

Profesiniai ir moksliniai J. Basanavičiaus darbai Bulgarijos valdžios buvo aukštai įvertinti ir jis 1892-aisiais buvo apdovanotas ketvirtojo laipsnio Bulgarijos ordinu „Už pilietinius nuopelnus“. Tai anuo metu buvo aukščiausio laipsnio apdovanojimas, kokį leido gauti J. Basanavičiaus visuomeninė padėtis.

J. Basanavičius buvo paskirtas Varnos ligoninės terapinio skyriaus vyresniuoju gydytoju. Varnoje jis išgyveno iki 1905 metų gegužės pabaigos. Savo autobiografijoje rašė: „1893 metų vasarą Varnos karantino gydytojui išstojus, rudeniop laikinai buvau paskirtas jai prižiūrėti“. 1894 metais, rugpjūčio pabaigoje, šių pareigų atsisakė, ėmėsi privačios praktikos. Turėdamas gerą gydytojo reputaciją ir asmeninių pažinčių su daugeliu Bulgarijos politinių veikėjų, J. Basanavičius po ilgos pertraukos grįžo į politinę veiklą, kaip anksčiau, taip ir dabar, priklausydamas Bulgarijos demokratų partijai. Su šia partija jis dalyvavo 1899 metais vykusiuose rinkimuose į Varnos miesto tarybą ir buvo išrinktas miesto tarybos tarėju. Varnos municipalitete J. Basanavičius dirbo iki 1903-ųjų.

Varnos miesto taryba priėmė keletą J. Basanavičiaus pasiūlymų, tarp jų – įkurti Varnoje muziejų, kuris savo fonduose kauptų archeologijos eksponatus. Taip pat jis buvo išrinktas į keletą komisijų. Pirmiausia buvo renkamas į „veikiančių taisyklių kovai su lindynėmis ir prostitucija patobulinimui“ komisiją. Ši visuomenėje esanti problema, kaip dabar, taip ir anuomet, pasaulyje buvo tarp aktualiausių. J. Basanavičius buvo vienas iš Bulgarijos demokratų partijos lyderių. Po ilgamečio šios partijos vadovo P. Karavelovo mirties, 1903 m. gruodžio 5–8 d. įvykusiame šios partijos suvažiavime, jį į kandidatus vadovauti  partijai delegavo daug organizacijų. 1905 metais J. Basanavičiui teko dalyvauti ir Bulgarijos demokratų partijos IV-jame suvažiavime, jau prieš grįžtant į tėvynę.

Pasitraukęs iš valstybinės tarnybos ir turėdamas daugiau laisvo laiko, J. Basanavičius dažnai vykdavo į artimesnes ar tolimesnes Bulgarijos vietoves tęsti archeologinių, antropologinių bei etnografinių paieškų. Tad, atsižvelgdama į tokį jo pasišventimą, 1897 metais Bulgarijos švietimo ministerija kreipėsi į jį prašydama parengti instrukciją antropologinei medžiagai rinkti. Šia instrukcija vėliau naudojosi dauguma bulgarų antropologų. J. Basanavičius taip pat prisidėjo ir prie Varnos archeologų draugijos kūrimo, kurios veikloje iki išvykstant į Lietuvą dalyvavo.

Be dalyvavimo praeities tyrinėjime ir su tuo susijusios organizacijos veikloje J. Basanavičius dalyvavo ir Medicinos draugijos veikloje. 1901 metais jis pasirašė ant šios naujai įsteigtos draugijos įstatų. 1903-aisiais buvo išrinktas į komisiją šios draugijos įstatams patobulinti, o 1904 metais dalyvavo ir Bulgarijos gydytojų III-jame suvažiavime, kuriame jo pateiktas rezoliucijos projektas susilaukė gyvų diskusijų.

Bulgarija anuomet aukštai įvertino J. Basanavičiaus nuopelnus šios šalies mokslui. Tad 1898 m. lapkričio 22 d. jis buvo išrinktas Bulgarijos literatūros draugijos (analogiška Mokslų Akademijai V. K.) nariu korespondentu, o netrukus ir tikruoju nariu.

Kad ir kur būdamas, kad ir ką bedirbdamas, J. Basanavičius tuo pat metu stengdavosi dirbti ir tėvynės Lietuvos labui. Laisvu laiku Bulgarijos ir kitų Europos šalių bibliotekose jis kruopščiai rinko medžiagą, kurią vėliau panaudojo savo knygose: „Etnologiškos smulkmenos“, „Lietuviškai-trakiškos studijos“, „Lietuviškos pasakos“, „Medžiaga lietuviškai mitologijai“, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, „Lietuviškos pasakos įvairios“. Tačiau svarbiausias J. Basanavičiaus anuomet paruoštas ir išleistas veikalas buvo skirtas Aukštutinės ir Žemutinės Mizijos epigrafikai ir archeologijai, kuris ir šiandien Bulgarijoje minimas ir cituojamas, kaip pirmasis tos mokslo srities veikalas. O kas suskaičiuos, kiek straipsnių J. Basanavičius paskelbė lietuviškoje periodikoje: „Vienybėje lietuvninkų“, „Varpe“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, „Apšvietoje“, „Tėvynėje“, „Tėvynės sarge“, „Lietuvoje“, „Ūkininke“, „Saulėtekoje“, „Žinyčioje“, „Dirvoke-Žinyne“ ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose? Daugelyje savo rašinių autorius nagrinėjo Trakų ir lietuvių kilmės problemas, gvildeno archeologines, antropologines bei etnografines problemas, niekada neužmiršdamas lietuvių tautos išlikimo ir laisvės klausimų.

Gyvendamas Bulgarijoje, J. Basanavičius laiškais susirašinėjo tiek su žymiausiais Europos mokslininkais, tiek ir su lietuvių tautinio judėjimo aktyvesniais dalyviais. Jis kartas nuo karto leisdavosi į keliones po Europą, aplankydamas įžymias Čekijos, Italijos, Šveicarijos, Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos ir kitų šalių vietoves. Kartas nuo karto atvykdavo ir į Prūsų Lietuvą, kur iš vietos lietuvninkų bei knygnešių sužinodavo apie tikrą padėtį tėvynėje.

Kaip daugelis kitų lietuvių emigrantų, taip ir J. Basanavičius anuomet ne kartą bandė grįžti nors paviešėti į tėvynę, tačiau dėl carinės valdžios apribojimų tai ne daug kam pavykdavo padaryti. Nors materialine padėtimi ir nesiskundė, tačiau juk vien duona žmogus sotus nebūna. Tad ir jį tėvynė traukte traukė...

Ruošdamasis grįžti į Lietuvą, J. Basanavičius už 20000 frankų pardavęs Varnoje savo namus, palikęs supakuotus savo daiktus pas pažįstamus, 1905 m. gegužės 30 d. atsisveikino su Varna. Pakeliui aplankęs nemažai Europos miestų, jis atvyko į Tilžę. Čia susitikęs su kai kuriais Prūsų Lietuvos veikėjais, liepos 17 d. garlaiviu išplaukė Kaunan. Taigi dar tą pačią dieną po 25 sunkių emigracijos metų J. Basanavičius grįžo į išsiilgtą tėvynę. Apie pirmuosius žingsnius Lietuvoje jis rašė: „...Liepos 20 (rugpjūčio 1) d. išvažiavau Vilniun ir popiet 6 ¼ čion atvykau. Tą pat dieną neiškenčiau neapsilankęs ant Gedimino pilies kalno. Ant rytojaus tuojau apsilankiau „Vilniaus žinių“ redakcijoj ir susipažinau su G. Landsbergiu, J. Kriaučiūnu ir k. 3 d. apsilankiau Vilniaus viešojoje bibliotekoje ir muziejuje ir susipažinau su D. Daugėla ir Dobrianskiu, bibliotekos direktoriais, o pietus valgiau su Petru Vileišiu, Puida ir Kriaučiūnu bajorų vasaros klube; 4 d. persikėliau iš neramaus „Belle vue“ hotelio į Niškovskio viešbutį, kuriame man vėliau ilgai gyventi teko; tą pat dieną buvau su vizitu pas P. Vileišį Antakalnyje ir Žvėryne – vaikštynių. Nuo 5 d. pradėjau darbuotis viešojoje bibliotekoje.“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija