Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Amerikietė rašo apie lietuvių tremtį

Livija Šiugždienė

Patriotinių ir pilietinių knygų konkurso nugalėtoja lietuvių kilmės amerikietė rašytoja Rūta Šepetys Alfredo Pliadžio (KAM) nuotraukos

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė padėkas įteikė Gintarui Dručkui (kairėje) ir Klaudijui Driskiui už knygą „Sutemų keleiviai“

Nors manoma, kad praėjusį savaitgalį vykusi Vilniaus knygų mugė sutraukė beveik tiek pat lankytojų, kaip ir pernai (tada ją aplankė beveik 62 tūkst. žmonių), tačiau atrodo, kad šiemet ji neturėjo tokio pasisekimo. Knygų mugėje šiemet lankėsi lietuvių kilmės amerikietė rašytoja Rūta Šepetys, vyko apie 300 įvairių renginių: knygų pristatymai, susitikimai su autoriais, diskusijos, filmų peržiūros, apdovanojimai, koncertai.

Vasario 23 dieną krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė ir Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė patriotinių ir pilietinių knygų konkurso nugalėtojams įteikė Patriotų premijas. Konkurso suaugusiųjų kategorijoje Patriotų premiją laimėjo R. Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“ (leidykla „Alma littera“), o vaikų knygos kategorijoje laureate komisija išrinko N. Marčėnaitės knygą „Lėlė“ (leidykla „Tyto alba“). Dovanos įteiktos ir knygas nugalėtojas išleidusioms leidykloms.

Apdovanojimų ceremonijoje krašto apsaugos ministrė padėkas įteikė ir Klaudijui Driskiui bei Gintarui Dručkui už knygą „Sutemų keleiviai“ („Tautos paveldo tyrimai“) ir Petrui Venclovui už romaną „Kartybių taurė – iki dugno“ („Naujosios Romuvos fondas“). Šios knygos taip pat pretendavo į Patriotų premijas suaugusiųjų kategorijoje.

Vertindama knygas komisija atsižvelgė į kūrinio pilietiškumą, patriotiškumą, aktualumą, meninę, edukacinę ir išliekamąją vertę. Konkursui buvo pateiktos praėjusiais metais išleistos 33 skirtingų žanrų knygos, iš jų – penkios knygelės vaikams.

„Dvidešimt metų laukiau, kada atsiras tokia knyga. Pasaulio žmonės sužinos apie tragišką Lietuvos istoriją. Ši knyga tapo ledlaužiu ir išnešė žinią pasauliui apie tą skaudų mūsų šaliai laikotarpį“, – sakė R. Juknevičienė, sveikindama suaugusiųjų kategorijos nugalėtoją JAV lietuvę R. Šepetys.

„Aš parašiau knygą, tačiau tai nėra mano istorija, tai – jūsų istorija, kurios nebūtų be Lapteviečių brolijos pagalbos. Tikros istorijos – jūsų istorijos – turi būti pasakojamos“, – dėkodama už įteiktą premiją sakė knygos autorė. Gautą premiją – 2400 litų –  rašytoja skyrė Lapteviečių brolijai.

Metų knyga buvo išrinkta rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Silva rerum II“. Prieš porą metų ši autorė už to paties romano pirmąją dalį taip pat pelnė Metų knygos apdovanojimą.

R. Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“ 2010-ųjų pavasarį buvo išleista vienoje Niujorko leidyklų (angliškas pavadinimas „Between Shades of Gray“ – „Tarp pilkų šešėlių“) ir sulaukė puikių atsiliepimų, o spalio pabaigoje jau buvo išversta į 24 kalbas ir netrukus išleista 29 šalyse, netgi Kinijoje ir Japonijoje. Italijoje romanas įtrauktas į mokykloms rekomenduotinų knygų sąrašą. Kol knyga buvo rengiama spausdinti, rašytoja spėjo parašyti ir antrą, netgi ėmėsi trečios. R. Šepetys turi vieną svarbų tikslą – išmokti savo tėvo kalbos.

Anot renginyje kalbėjusios Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės Birutės Burauskaitės, knyga gyvena savo gyvenimą, o R. Šepetys parašytoje knygoje gyvena mūsų tautiečių gyvenimas. „Ši knyga grąžina tikrąją reikšmę žodžiui „patriotas“, – sakė B. Burauskaitė.

Knygos herojė penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia sovietų saugumo pareigūnai ir kartu su motina ir broliu išveža į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva. Mergaitė narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia, jei liks gyva, įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe, ji kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie – dar gyvi. Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos.

Susitikime su knygų mugės lankytojais amerikiečių rašytoja teigė, kad šia knyga norėjusi įamžinti savo šeimos istoriją. „Parašiau knygą, kuri nėra mano istorija, ši istorija priklauso Lietuvai“, – taip į susirinkusiuosius kreipėsi rašytoja. Ji pati, gyvendama Mičigane, apie tremtį nieko neišgirdo, tėvas prisimindavo tik prieškario Kauną. Ir kai ji pati atvyko į Lietuvą, Panevėžyje lankydamasi pas tėvo gimines sužinojo, kad jų fotografijos buvo sudegintos – taip siekta paslėpti jos senelio, Lietuvos karininko Jono Šepečio, pasitraukusio į Vakarus, giminystės įrodymus. Tada Rūta suvokė, kad už jos laisvę Lietuvoje likę giminaičiai sumokėjo tremtimi. Tai sakydama amerikietė susigraudino. Rašytoja sakė, kad nors jos knyga – grožinė literatūra, romanas, bet ji paremta tikrais liudininkų pasakojimais, todėl džiaugiasi, kad ji tūkstančiams žmonių padėjo sužinoti, ką Lietuva iškentėjo. R. Šepetys sakė: „Kai aš aplankiau savo gimines ir jie man papasakojo apie trėmimus, buvau šokiruota, negalėjau įsivaizduoti, kad tai vyko. Aš norėjau prabilti apie Lietuvos žmones, kad apie juos išgirstų Amerikoje. Mano didžiausias tikslas, kad žmonės susidomėtų mano knyga kaip grožine literatūra ir per ją atrastų tikrąją istoriją“. R. Šepetys sakė, kad knyga pakeitė ją pačią – iki tol ši antros kartos Amerikos lietuvė neįsivaizdavo ištremtųjų kančių masto.

Kai 2005 metais ji pirmąkart lankėsi tėvo gimtinėje, išgirdo artimųjų, kitų žmonių, taip pat ir tėvo giminaičių Amerikoje pasakojimų apie patirtą tremtį. Padėjo ir Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – jie tiesiog sukrėtė Amerikos lietuvę. „Tokioms knygoms būtina atverti duris į pasaulį“, – per susitikimą teigė rašytoja. Rūta buvo labai sukrėsta visų tų tremčių istorijų ir iš to gimė knyga-romanas.

Renginio vedėjas, švedų kino dokumentininkas Jonas Ohmanas, sukūręs keletą juostų apie tragišką lietuvių pasipriešinimo istoriją (rezistenciją), ramino nekantriai atrodančią rašytoją: „Nesijaudink dėl bjaurių komentarų, tai – Lietuva“. Rūtą raminti jis turėjo, kai ši susigraudinusi pasakojo apie šeimų išsiskyrimo epizodus. Rankraštį autorė perrašiusi net aštuonis kartus, tačiau daugiau nei dešimt leidėjų, baimindamiesi išgąsdinti amerikiečių visuomenę, atmetė siūlymus spausdinti. „Philomel Books“ vadovas, pasak Lietuvoje rašytoją lydinčios „The Penguin Group“ atstovės iš Niujorko Tamros Tuller, perskaitęs keletą puslapių, suprato, kad knygą reikia išleisti, nes čia aprašomi tokie tragiški įvykiai, apie kuriuos Amerikoje niekas nežino. Tačiau skaitant rankraštį ir vėl kildavo abejonių: „Dabar net nesuprasi, kaip čia bus. Kokia čia siaubinga knyga? Ar ją pirks? Ar taip gali būti?“ Rūta turėjo ilgai aiškinti, kas yra tas sovietinis Sibiras, kodėl ten buvo toks vargas, skurdas, kančios. Pabaigus redaguoti, knyga beveik tuo pačiu metu pasirodė JAV, Italijoje, Lietuvoje ir keliuose kituose kraštuose. R. Šepetys dar sakė, kad rašo naują romaną apie mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo įvykį – flagmano „Wilhelm Gustloff“, kuriuo iš Rytų fronto traukėsi 10 tūkst. vokiečių kariškių ir Baltijos kraštų bei Lenkijos pabėgėliai, žūtį. Sovietinis povandeninis laivas torpedavo šį laivą ir nuskandino visus kariškius ir pabėgėlius. Tai aukų skaičiumi „Titaniko“ nelaimę lenkianti katastrofa.

Vis dėlto Rūta patyrė ir kitą šoką Lietuvoje. Mokyklose susitikimuose su mokiniais kalbėjo apie knygą, apie patirtas lietuvių tremtis. Ji pamatė, kad mokiniai nelabai domėjosi tremtimis, o tik klausinėjo, kaip galima mokytis ir dirbti Amerikoje ar Europoje. Rūta klausdavo, ar jiems neįdomu, kas buvo su jų tėvynainiais. Vienas kitas jų pasakydavo, kad žino, jog to ar kito seneliai buvo ištremti, bet vėl tuoj pat grįždavo aiškintis apie mokymąsi ir darbą Amerikoje ir Europoje. R. Šepetys stebėjosi, kodėl moksleiviai nori išvažiuoti iš krašto ir mokytis bei dirbti užsienyje. Susitikusi su premjeru Andriumi Kubiliumi, ji paklausė, kaip čia yra. Šis atsakė, kad jaunuoliai tegul važiuoja, pasimokys, įgaus praktikos, įgūdžių, gal sugrįš. Premjero atsakymas amerikietei nelabai patiko.

Vertėja iš anglų kalbos Lina Būgienė sakė, kad versti knygą (tiksliau, rankraštį) jai buvo nesunku ir todėl, kad jos pačios mama yra patyrusi tremtį, kai su tėvais, būdama trejų metų mergaitė, buvo deportuota į Sibirą. Vertėja matė, kad kai kur knygą reikia taisyti – pernelyg akivaizdūs kai kurie netikri faktai. Juk sunku patikėti, kad lagerio pirtyje galėjo būti įtaisyti dušai, o enkavedistai kasdien gerdavo kavą. Abejotina ir tai, kad ištremtieji rašė laiškus į vokiečių okupuotą Lietuvą – tai galėjo būti tik vėliau, jau po karo. Tačiau tokią klaidą reikėjo palikti tik dėl pasakojimo vientisumo. Vertėja teigė, kad romane yra labai svarbi emocinė tiesa. Dar didesnis teisingumas būtų romaną išvertus į rusų kalbą.

JAV ambasadorė Anne E. Derse, rašytojai įteikdama didelę puokštę gėlių, pastebėjo, kad apie knygoje aprašytus tragiškus įvykius plačioji Amerikos visuomenė nelabai girdėjusi, jie labiau žinomi specialiai tuo besidomintiems.

Buvome nustebinti, kai Rašytojų kampe pamatėme vykusias kauniečio rašytojo Gintauto Genio romano „Pagaunės medžioklė“ pirmojo tomo sutiktuves. Tai istorinis romanas, kurio veiksmas nukelia skaitytoją į nepaprastai sudėtingą mūsų valstybei laikotarpį – XVIII amžiaus pabaigą. Kunkuliuoja visas pasaulis: revoliucijos, išsivaduojamieji ir grobikiški karai, o viso to kontekste – ir Lietuvos žmonės: mylintys, kenčiantys, kovojantys, laimintys ir pralaimintys... Autorių ir knygą pristatė Aurelijus Naruševičius, ją išleidusios leidyklos „Kalendorius“ direktorius. Knygą apibūdino naktį prieš susitikimą ją skaitęs istorikas, Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Račkauskas.

O prieš tai perpildytoje salėje vyko Vytauto Landsbergio knygos „Kaltė ir atpirkimas. Apie Sausio 13-ąją“ pristatymas. Deja, tą renginį galėjome stebėti, kaip ir kiti žiūrovai, tik kitą dieną per Lietuvos televizijos antrąją programą – į salę patekti galėjo tik anksti atėjusieji. Prieš ir po knygos pristatymo V. Landsbergis dalino savo autografus knygą įsigijusiems mugės lankytojams. Deja, knyga brangoka, ne visi norintieji galėjo ją įpirkti. O tiksliau, jau nemoka vertinti mūsų nepriklausomybės kovų. Užtat eilės nusidriekė prie prezidento V. Adamkaus, pasirašinėjusio autografus savo prieštaringoje „stenografineje“ knygoje.

© 2012 „XXI amžius“