2012 m. kovo 9 d.    
Nr. 10
(1985)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Puoselėkime Nepriklausomybės medį!

Netrukus mūsų atkurta nepriklausomybė pradės skaičiuoti 23-iuosius metus ir jau pasieks prieškarinės Lietuvos Respublikos gyvavimo amžių. Tuo verta didžiuotis. Tačiau tai, kad daugelyje sričių net ir po 22 nepriklausomybės metų turime gajas sovietizmo apraiškas ir jaučiame okupacijos pasekmes valstybės gyvenime – ekonomikoje atsiliekame nuo daugelio Europos Sąjungos (ES) šalių, mūsų valdžią ir piliečius ištikusi gilesnė dvasinė krizė nei ekonominė, jaučiamas nusivylimas nepriklausomu gyvenimu. Visa tai rodo, jog pasiekėme ne viską, ką galėjome ir turėjome pasiekti. Tikriausiai, nepriklausomybę pasiekti kai kuriais požiūriais buvo lengviau nei ją stiprinti, auginti, puoselėti. Nepaisant kai kurių naujųjų pagyrų ir džiaugsmo, nepaisant tautos užliūliavimo kai kuriomis nerealiomis idėjomis, problemų sukūrėme daugiau nei jų pajėgiame išspręsti. Ir jos nėra vienadienės, kaip atsitinka su kai kuriais skandalais, o tik ryškėja, gilėja, aštrėja.

Nors kalbama, kad ekonominės gerovės negalima tapatinti su nepriklausomybe, tačiau didžioji tautos dalis ją siejo ir su ekonominio gyvenimo kilimu. Juk Sovietų Sąjungos, į kurią buvome prievarta įtraukti, skurdas akis badė, nors mes, okupacijos paliesti, gyvenome palyginti gerai ir Lietuva buvo laikoma viena labiausiai pasiturinčių „respublikų“. Tai, aišku, buvo ne dėl „gerosios“ mūsų kolaborantų „prisitaikymo“ politikos, ne dėl jų sumanumo, o tik dėl aukštesnio mūsų prieškario nepriklausomybėje pasiekto ekonominio lygio bei demokratijos išsiskleidimo ir „pavėluoto“ Lietuvos įjungimo į ekonomiškai silpną ir netgi badaujančią totalitarinę imperiją. Dabar matome, kad pagal visus ekonominio gyvenimo rodiklius atsiliekame beveik nuo visų ES šalių, atsilikimu pralenkėme netgi Latviją, nekalbant jau apie Estiją. Pirmaujame tik, kaip mėgsta pasigirti mūsų aukščiausieji vadai, mobiliojo ryšio srityje, t.y. tapome labai šnekūs kalbėdami telefonu ir kompiuterį naudodami internetui. Tai gerai, bet tai niekaip nekompensuoja mūsų atsilikimo svarbiausiose gyvenimo srityse. Laukusiems nepriklausomybės ir kovojusiems dėl jos, kentėjusiems nuo okupacijos nesmagu stebėti ir patirti mūsų atsilikimą, mūsų bergždžias pastangas ir trypčiojimą vietoje. Dar labiau tautą kankina netolygus valstybės turto pasidalijimas, kai didėja socialinė atskirtis – nesusiformavęs vidutinis sluoksnis (kurio beveik nėra), sunkiomis sąlygomis gyvena apie pusė tautos.

Labiausiai kankina tautiečių išvarymas iš gimtojo krašto – daugeliu atvejų priverstinė emigracija, ieškant darbo ir pragyvenimo šaltinio kitose šalyse. Lietuva su savo piliečių emigracija pasiekė tokius mastus, kokių nėra jokioje Europos valstybėje, net septynis kartus pralenkėme Latviją, iš kurios taip pat gausiai bėgo piliečiai, ir kelias dešimtis kartų pralenkėme kitas ES šalis, net ir labiausiai paliestas ekonominės krizės. Mūsų piliečių bėgimą iš savo krašto galime priskirti ir prie dvasinės krizės pasekmių – patriotizmo menkimą ir netgi visišką jo praradimą, kai jaunam žmogui tampa „neįdomu“ gyventi savo krašte ir siekti gerovės sau, savo artimiesiems, savo valstybei. Bet ar gali stiprėti patriotizmas ir išvis išlikti, kai per įvairiausias viešosios informacijos priemones liejasi kosmopolitizmą skatinančios laidos, muzikos kūriniai, liaupsinami pigūs šokių, muzikos, diskusijų „konkursai“, spauda pilna bulvarinių straipsnių. Tiesa, be išeivių pagalbos, siunčiamos iš užsienio, sunku jau būtų įsivaizduoti visą mūsų gyvenimą – iš emigrantų į Lietuvą ateina tiek pinigų, kad jie sudaro beveik trečdalį Lietuvoje uždirbamų pinigų. Tačiau didžioji jų dalis lieka tose svetimose šalyse, turtindama jų socialinę aplinką, vystydama jų socialinę struktūrą, didindama jų gyventojų pensijas ir socialines išmokas. Lietuvoje Sodros sistema silpnėja, didėja jos skolos, nes emigracija, kaip ir išaugęs nedarbas, tikrai negali stiprinti mūsų socialinės sistemos.

Kai kurios ES narės jau mini Lietuvą, kaip į skurdą įklimpusią šalį. Ir tai padidino, nepaisant kai kurių mūsų vadų pagyrų, valstybės piliečių ekonominės padėties neatitinkančios ekonominės finansinės krizės sprendimo priemonės. Prieš beveik ketverius metus paskelbta ir pradėta vykdyti „diržų veržimosi“ politika padidino tautos skurdą, paaštrino socialinę atskirtį. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifų padidinimas (kai kuriais atvejais net beveik penkis kartus) mūsų valstybę vėl atvedė į rekordinius lygius – tokių drastiškai didelių ir komunistiškai vienodo įvairių gaminių ir paslaugų apmokestinimo – tiek prabangos prekėms, tiek būtiniems produktams (maistui, duonai, mėsai, vaistams ir kt.) – nežino jokia kita valstybė. Ypač stiprus smūgis suduotas spaudai, užkrovus jai, lyg pelningiausiam verslui, didžiulius mokesčius. Stebina valdančiųjų propaguojamas raginimas „solidarizuotis“ su visišku jų nenoru tai taikyti sau. Juk žinome, kaip pasiaukojančiai sunkiais 1920–1925 metais su tauta solidarizavosi politikai – atsisakė bet kokio užmokesčio ir bet kokių privilegijų. Dabar matome, kad Italijos ar Graikijos premjerai atsisako algos dėl krizės, o mūsų premjeras ar ministrai nesivaržo kartu dar imti ir Seimo nario algą, jau nepaisydami to, kad toks pareigų sudvejinimas yra antiįstatyminis.

Per 22 metus net neišsprendėme partijų finansavimo klausimo – buvo tik ieškoma, kaip sutelkti lėšas valdžioje esančioms partijoms, pamirštant teisingai finansuoti ir ne valdžioje esančias partijas. Neišsprendėme ir įvairių privilegijų vadinamiesiems politikams suteikimo klausimo – didžiulių lėšų skyrimo „pieštukams“, ko nėra kitose šalyse. Mūsų žemės reforma ne tik stebėtis, bet ir piktintis reikia. Kai politikai, dažnai buvę sovietiniai pareigūnai, teisinėje valstybėje įgyja teisę valdyti 1000–3000 ha dydžio sklypus, darosi sunku suprasti, kokioje valstybėje gyvename. Apie valdininkų, valstybinių įmonių vadovų – susikūrusios valstybinės „grietinėlės“ – didžiausius uždarbius beveik net neužsimenama. Juos netgi atsisakoma apmokestinti progresiniais mokesčiais – esą tai nieko neduos valstybės iždui. Kokia nesąmonė! Dauguma šalių progresinius mokesčius įsivedė prieš kelias dešimtis metų ir gauna didžiules pajamas, tik kažkodėl Lietuvoje tai negalioja.

Drastiška išlieka ir netgi menkėja mūsų teisinė sistema. Kiek bylų sprendžiama paminant teisingumą, netgi prievartaujat piliečius. Neteisingomis bylomis žalojami žmonių likimai. Eglės Kusaitės, kaltinamos terorizmu prieš Rusijos karinę bazę, byla tėra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Ši byla kelia didelį visuomenės ir kai kurių politikų nepasitenkinimą. Ar gali būti taip, kad nepriklausomoje valstybėje jauna mergina būtų provokuojama valstybės saugumo pareigūnų nusikaltimui, paskui yra teisiama, terorizuojama psichologiškai, įskaitant ekonominį-finansinį jos ir giminaičių sužlugdymą, jai iškeliamos netgi kelios bylos? Ir tai daroma valstybės vardu. Tai tegali sukelti pasipiktinimą ir nesveiką erzelį visuomenėje, nieko daugiau. Tai silpnina valstybę, kelia jai didžiules grėsmes. Argi ne laikas panaikinti „teisinį“ neteisėtumą ir totalinį piliečių sekimą, pasiekusį žymiai aukštesnį ir koktesnį lygį nei KGB laikais, kai buvo persekiojama laisva mintis ir bet koks teisingumo siekimas?

Bet yra ir daugiau gerokai akis badančių reiškinių, nors apie juos beveik nekalbama arba net visai nekalbama. Kaip atsitiko, kad mes nė nebandėme pakeisti sovietinės Aukščiausiosios Tarybos (AT) narių skaičiaus – palikome ją tokią ne tik tada, kai skelbėme atkuriantys nepriklausomybę, bet ir per visus 22 nepriklausomybės metus. Kas gi vyksta? Gal norime parodyti, jog LTSR egzistuoja toliau? Gal reikėjo įkurti Lietuvos Tarybą, kuri tuoj pat būtų sprendusi nepriklausomybės klausimą? Per keletą minučių ji galėjo pakeisti ir Seimo narių skaičių, ir tai daryti nuolat, kai tik pasikeičia valstybės gyventojų ir rinkėjų skaičius. Tačiau palikome sovietinę AT su jos deputatų skaičiumi – 141. Dar daugiau, nesugebėjome netgi atkurti tikrosios vėliavos. Juk toji vėliava, kuri visur keliama – ir privačiai, ir valstybinėse institucijose, – nėra prieškario nepriklausomos Lietuvos Respublikos vėliava. Tikrąją vėliavą, tikrąsias jos spalvas ir medžiagą per didžiausias grėsmes okupacijos metais išlaikė keletas patriotų, o mes nesugebėjome jos sukurti, nesugebėjome jos atstatyti. Ir Himno giedoti neišmokome – pradėdami ir baigdami Seimo sesijas, politikai baubia, tikrąja to žodžio prasme, kažką panašaus į kažkur girdėtą melodiją. Tačiau tai toli gražu ne Himnas. Nesugebėjome sukurti ir savo lietuviškųjų informacinių laidų – taip ir palikome „nacionaliniam transliuotojui“ sovietinę „Panoramą“, ir jis ją transliuoja be jokios pertraukos jau 50 metų, dėl to visai teisėtai ja didžiuojasi buvę sovietiniai propagandistai, netgi įsigiję KGB agentų titulus. Kur tame „nacionaliniame transliuotojuje“ ar kitose televizijose mūsų savo gyvybę paaukojusių partizanų, partizanų vadų, žuvusių už tėvynę, savo gražiausius jaunystės metus praleidusių šaltuose, drėgnuose, šlapiuose miško ar ūkininkų bunkeriuose, kentėjusių Rusijos kalėjimuose ir lageriuose, ten mirusių ar persekiotų, kolaborantams neleidžiant sugrįžti į tėvynę, atminimas? Niekaip neįvertinta jų neįkainojama auka, niekaip nerodoma jiems pagarba. Vyrauja tik grupiniai partiniai, bet ne valstybiniai interesai. Todėl ir pešamės, ir vaidijamės.  Kaipgi seksis mūsų valstybei, jei neatlikta nors elementari liustracija – net po 20 nepriklausomybės metų būti Seimo nariu, Vyriausybėje dirbti ir jos vadovams patarinėti gali būti pasirinkti KGB pareigūnai, kompartijos funkcionieriai.

Švęsdami Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir kitas šventes, turime apmąstyti ir įvertinti už laisvę ir nepriklausomybę sudėtas aukas, turime didžiuotis mūsų didvyriais ir vadais. Labiausiai turime prisiminti ir įvertinti didžiules tautos ir jos vadų sudėtas aukas. Todėl yra nesuprantama, kai per šias mūsų pasididžiavimo šventes slaptai nuo tautos pradėtos organizuoti atskirų visuomenės grupių, nesusietų su laisvės iškovojimu, bet tik su įvairiais nukrypimais ir iškrypimais, renginiai ar eitynės. Tai visokiais „žmogaus teisių“ ar „lygių galimybių“ institutais prisidengusių iškrypimus toleruojančių grupių (gėjų ir pan.) rengiamos akcijos. Jos siekia būtent moralinio pakrikimo ir visuomenės skaldymo, prisidengiant tariamai gražiais „lygių galimybių“ siekiais. Vasario 16-ąją Kaune buvo organizuojama tokių grupių konfrontacija su tautiniu jaunimu, laimei ji nepavyko. Tokia pat konfrontacija su patriotine visuomene ir su tautinio jaunimo centro rengiama eisena buvo numatyta Vilniuje švenčiant Kovo 11-ąją. Laimei, kai kurių dvasininkų pastangomis, ypač mons. Alfonso Svarinsko, „lygių galimybių“ grupės organizuotų tarptautinių eitynių „už laisvę“ provokacija buvo laiku demaskuota (nors ją ypatingai slėpė netgi aukščiausios valdžios atstovai) ir, atrodo, atsitraukė į tolimesnius užkaborius. Ją „apsaugoti“ nuo visuomenės buvo kviečiami garsieji S. Madalovo „viešojo saugumo“ būriai iš Kauno. Spaudžiant visuomenei, taip pat kai kuriems politikams (deja, tarp jų drąsūs pasirodė tik keli), „lygių galimybių“ akcijos organizatoriai, tarp kurių yra viena televizijos laidų vedėja, jaunimui transliuojanti palaido gyvenimo pavyzdžių laidas, bei vienas dainininkas, jau šiek kiek atlyžo ir susiaurino savo akcijos mastus. Apgailestaujant reikia pasakyti, kad joje vos ne pagrindinį vaidmenį vis dėlto rengiasi suvaidinti vienas konservatorių partijos keliamų kandidatų į Seimo narius. Tad nepasiduokime provokacijoms, įvairiems nukrypimams nuo moralės, nuo tikrosios laisvės, puoselėkime nepriklausomybę, jos jauną medį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija