2012 m. kovo 16 d.    
Nr. 11
(1986)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kai kalbant apie valstybę galvojama apie save...

Linas ŠALNA

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadienį nusprendė netenkinti premjero Andriaus Kubiliaus prašymo atleisti vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį iš pareigų. Ji sakė: „Ši koalicija ir Vyriausybė gali ir turi dirbti iki kadencijos pabaigos. Liko tik 7 mėnesiai. O ar nori dirbti kartu, turi apsispręsti pati. Jei to nesugeba, ginčą teks spręsti politinėmis priemonėmis Seime. Atsižvelgdama į visas aplinkybes, šiame ginče tarp koalicijos partnerių nepalaikau nė vieno iš jų. Nedalyvausiu koalicijos partnerių priešrinkiminiuose apsistumdymuose. Koalicija ir Vyriausybė ir toliau turi mano palaikymą strateginiais klausimais. Laukia visai valstybei svarbūs sprendimai. Todėl kviečiu visus politikus, ypač valdančiąją daugumą, užbaigti pradėtus darbus“. Toks sprendimas daug ką nustebino. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis irgi buvo nustebintas prezidentės D. Grybauskaitės sprendimo, kuris, jo žodžiais tariant, priimtas „išklausius tik vieną pusę“. Susitikime su visuomenės atstovais Kaune parlamentaras sakė, kad yra įsitikinęs, jog interpeliacijos tekstas R. Palaičiui bus parengtas iki jam grįžtant į Vilnių. Grąžinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovus į darbą, o R. Palaitį atleisti Premjerui rekomendavo Seimo Antikorupcijos komisija.

Konfliktui gilėjant paaiškėjo, kad valdančiosios koalicijos partneriai išsiskirstę net į keturias grupes: Liberalų ir centro sąjunga, Liberalų sąjūdis ir dvi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų TS-LKD frakcijos grupės – „nuosaikioji“ ir „karštoji“. Vidaus reikalų ministras R. Palaitis ir jo partija – Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) – laikosi pozicijos, kad FNTT vadovų atleidimo teisėtumą ar neteisėtumą gali nustatyti tik teismas. Aišku, kad liberalcentristai jau žino teismo sprendimo rezultatą, todėl ne veltui TS-LKD frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma įsitikinęs, kad FNTT vadovų atleidimą turi atšaukti arba vidaus reikalų ministras, arba Vyriausybė. Bet abu šie atvejai labai abejotini. LiCS vadovas Algis Čaplikas niekada neatsakydavo, ar liberalcentristai liktų koalicijoje atleidus R. Palaitį iš ministro posto, tačiau yra užsiminęs, jog tokiu atveju liberalcentristai negalėtų toliau dirbti koalicijoje. Pasitraukus šiai partijai, Vyriausybė nebeturėtų daugumos Seime, jai reikėtų arba ieškoti naujų koalicijos partnerių, arba tapti mažumos Vyriausybe. Dalies teisininkų nuomone, jei iš Vyriausybės pasitrauktų visi keturi liberalcentristų deleguoti ministrai, joje pasikeistų daugiau kaip pusė ministrų, ir jai būtų būtina iš naujo gauti Seimo įgaliojimus dirbti. Liberalų sąjūdžio (LS) pirmininkas, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis ilgą laiką pritarė TS-LKD frakcijos pozicijai. Tačiau artėjant Prezidentės sprendimui, šią savaitę LS taktiką pakeitė – esą trūkstant informacijos žurnalistai ją nušviečia kaip „ambicingas dviejų partijų – konservatorių ir liberalcentristų pjautynes“, todėl LS šiuose ginčuose „sąmoningai nedalyvauja“ ir nepalaiko nė vienos pusės. Jis įsitikinęs, kad Lietuva greičiausiai neatgaus į Londoną pabėgusių buvusių banko „Snoras“ savininkų, nes banko nacionalizavimas bus traktuojamas „kaip politinis susidorojimas“.

Dar prieš prasidedant naujai Seimo sesijai, kai nebuvo žinomas Prezidentės sprendimas nepritarti Premjero teikiamam ministro R. Palaičio atleidimui, Seimo pirmininkė Irena Degutienė sakė, kad pavasario sesija bus itin karšta ir sudėtinga. Apgailestaudama dėl prezidentės sprendimo netenkinti premjero A. Kubiliaus prašymo atleisti iš pareigų vidaus reikalų ministrą R. Palaitį, I. Degutienė iškart nusprendė: susidarė sunki politinė padėtis, Seimas iki pat rinkimų liks nedarbingas, todėl būtina skelbti naujus Seimo rinkimus. Seimo pirmininkė sakė: „Tikrai labai apgailestauju dėl tokio šiandieninio Prezidentės sprendimo, kuris tik dar labiau didina politinę įtampą ir sukelia abejonių, ar tikrai Prezidentė pasitiki šia Vyriausybe. Man, kaip Seimo pirmininkei, labai aišku, kad pavasario sesijoje darbo nebus, bus tik interpeliacijos ir didelis chaosas tiek Seime, tiek visuomenėje. Konstruktyvaus, darnaus darbo, kuris reikalauja ir apsisprendimo, ir ramaus susitelkimo priimant vienus ar kitus įstatymus, prognozuoju, nebus. Todėl nematau šiam Seimui kitos išeities, kaip geranoriškai teikti pirmalaikių Seimo rinkimų nutarimą ir organizuoti pirmalaikius Seimo rinkimus“. I. Degutienės nuomone, tai reikėtų daryti nedelsiant. Seimo pirmininkė dėstė nematanti galimybių dabartinei Vyriausybei dirbti toliau, nes kyla klausimas, ar Premjerui įmanoma kartu dirbti su ministru R. Palaičiu. Gerai, kad šiuo momentu Premjeras, kaip jau įprasta, nepasitikėjimo jo vadovaujama Vyriausybe Prezidentės sprendime neįžvelgė.

TS-LKD frakcijos pirmininkas J. Razma pirmalaikių Seimo rinkimų idėjai pritarė tik „teoriškai“, manydamas, kad palikti strategiškai svarbius įstatymų projektus kitos kadencijos Seimui būtų pernelyg rizikinga. Jo nuomone, iki vasaros atlikti naujus Seimo rinkimus vargu ar įmanoma, tam reikia daugiau laiko. Ir apskritai skubėti netikslinga. Priešlaikiniai rinkimai gal ir išspręstų konkrečią, dėl FNTT vadovų atleidimo kilusią, krizę, bet atsiras kitų, daug keblesnių problemų. J. Razma įsitikinęs, kad labai mažai tikėtina, jog vyks priešlaikiniai Seimo rinkimai, kuriuos siūlo Seimo pirmininkė. Juk tam, kad rinkimai vyktų, reikia trijų penktadalių parlamentarų paramos. Ir kiekvienas Seimo narys , t.y. „politikas“, kaip jie save įsivaizduoja ir pateikia visuomenei, „keldamas ranką už tokį siūlymą, galvos apie savo situaciją, apie neapibrėžtą galimybę būti vėl išrinktam. Nėra lengva įsivaizduoti, kad toks sprendimas būtų priimtas“ – taip politikų brandą apibūdino J. Razma.

Visas šis konfliktas yra labai neaiškus, nors atrodo ir labai paprastas – FNTT vadovas V. Gailius ir jo pavaduotojas V. Giržadas atleisti neteisėtai, atėmus iš jų leidimą dirbti su slapta informacija, kai poligrafo testas parodė, jog V. Giržadas nutekino informaciją apie būsimus teisėsaugos veiksmus prieš „Snorą“, o V. Gailius veikė kartu su juo. Premjeras „pono Poligrafo“ testą įvertino kaip nepatikimą. Paaiškėjo, kad prie FNTT vadovų atleidimo prisidėjo ir prezidentės skambučiai jiems bei kažkokia Valstybės saugumo departamento (VSD) pažyma, įpareigojusi ministrą R. Palaitį su jais susidoroti. Jeigu FNTT vadovai tikrai nutekino informaciją apie rengiamą „Snoro“ banko uždarymą (tai labai pakenkė Vyriausybės įsipareigojimams), tai buvę banko savininkai ne tik galėjo pabėgti, bet ir apsunkino, o gal net išvis iš Vyriausybės atėmė galimybę susigrąžinti didžiąją banko turto dalį. Toks Premjero užsispyrimas „atstatyti teisingumą“ (grąžinant neva paslaptį išdavusius pareigūnus į pareigas) būtų labai nelogiškas. Priešingai, A. Kubilius turėtų siekti nubausti kaltuosius, reikalauti patraukti juos į teismą ir pan., tačiau jis ne tik nebaudžia, bet dar siekia juos išteisinti. Iš kitos pusės, stebina Premjero (ir TS-LKD frakcijos) užsispyrimas juos ginti, nepaisant to, kad ant pavojaus ribos atsidūrė ir koalicijos likimas, gresia Vyriausybės subyrėjimas, ir, aišku, svarbiausieji energetikos projektų įstatymai. Juk niekada taip nebuvo ginamas joks teisėtai ar neteisėtai atleistas pareigūnas. Tada kyla klausimas, argi tokie jau svarbūs konservatoriams tie FNTT vadovai, argi jau taip nori „įvykdyti teisingumą“, kad visu tuo rizikuojama? O gal tai kažkieno gudrus planas atsisakyti nerealių ar sunkiai realizuojamų ir ekonomiškai nepakeliamų energetinių planų? Arba tai planas, kaip pakelti TS-LKD reitingus ir laimėti priešlaikiniuose rinkimuose? Juk konservatorių reitingai labai sumažėję dėl niekur nematytos „diržų veržimo“ politikos ir dėl įvairių su tuo susijusių neišsprendžiamų problemų: didžiulio nedarbo lygio, verslo nuosmukio (privačiame sektoriuje dirba tik apie 300 tūkst. žmonių, kurie turi išlaikyti visą „valstybinį balastą“ – pensininkus, valdininkus, politikus, mokytojus, gydytojus ir kt.), išaugusios ir niekaip nemažėjančios emigracijos. Tokiomis aplinkybėmis laimėti rinkimus būtų neįsivaizduojamai sunku. Iškilus „teisingumo atstatymo“ poreikiui, pasisakant visuomenei už tai (mitingai, klausytojų ir žiūrovų pasisakymai prieš Prezidentės sprendimus) tiesiog stumia konservatorius į pergalę priešlaikiniuose rinkimuose, kuriuos jau skelbia energingiausieji jų iniciatoriai.

Kyla klausimas, ar vyriausybė išsilaikys, jei iš jos pasitrauks keturi ministrai, „deleguoti“ LiCS. A. Kubiliaus Vyriausybė dabar veikia pagal įgaliojimus, kuriuos gavo 2009 m. liepos 22 d., kai Ministrų kabinetui savo dekretu juos suteikė prezidentė D. Grybauskaitė. Nuo to laiko pasikeitė keturi ministrai, tad Vyriausybės įgaliojimai nutrūktų tokiu atveju, jei pasikeistų daugiau kaip pusė Vyriausybės narių, šiuo atveju – aštuoni. LiCS turi keturis ministrus: sveikatos apsaugos ir vidaus reikalų ministrus Raimondą Šukį bei R. Palaitį bei du ministrus, prie LiCS prisijungusius kartu su Tautos prisikėlimo partija – aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską ir kultūros ministrą Arūną Gelūną. Jei LiCS nutartų atšaukti savo ministrus, Vyriausybei tektų iš naujo „tikrintis“ pasitikėjimą Seime. Aišku, tai būtų tuo atveju, jei koks nors iš tų keturių ministrų „neperčiuožtų“ į kitą partiją. Tada nuo 2009 m. liepos 22 d. Vyriausybėje būtų pasikeitę tik septyni ministrai. Tokių „persikeitimų“ Lietuvos koalicijų praktikoje jau būta. Pavyzdžiui, Vilija Blinkevičiūtė 2006 metais paliko Naująją sąjungą ir įstojo į Socialdemokratų partiją, taip išsaugodama socialinės apsaugos ir darbo ministrės postą. Patenkintas Prezidentės sprendimu liberalcentristų lyderis A. Čaplikas pareiškė, kad konservatoriai esą baiminasi artėjančių Seimo balsavimų dėl atominės elektrinės bei gamtinių dujų terminalo ir nori jų išvengti, todėl reikalauja koalicijos partnerių atleisti vidaus reikalų ministrą R. Palaitį bei siūlo priešlaikinius parlamento rinkimus. „Liberalų ir centro sąjungai kyla rimtų abejonių, ar konservatoriai susitelks darbui ir nustos kelti mūsų ministrui sąlygas grasindami interpeliacija ir atleidimu. Jei konservatoriai ir toliau eskaluos šį konfliktą, taps akivaizdu, kad šitaip siekiama nukreipti dėmesį nuo pagrindinės temos – klausimo, ką didžiausia koalicijos partija atliko energetikos srityje ir ką ji padarė derybose dėl energetinės nepriklausomybės. Manau, kad konservatoriai bijo energetikos egzamino. Tai liudija ir kai kurių politikų pasisakymai, kad iš konflikto galima išeiti tik surengus pirmalaikius rinkimus. Deja, gerbiamieji, pabėgimas iš egzamino nuo atsakomybės neatleidžia“, – sakė A. Čaplikas. Pasak jo, priešlaikiniai Seimo rinkimai, kuriuos pasiūlė Seimo pirmininkė I. Degutienė, sustabdytų visus energetinius projektus. A. Čaplikas kartojo, kad jo partija pasitiki R. Palaičiu ir neketina jo keisti. Siekdamas sukiršinti konservatorius su Prezidente jis netgi teigė: „Mes dirbame darbą ir esame pasiryžę dirbti. Galiu pasakyti, kur nedalyvausiu. Aš nedalyvausiu antiprezidentinėje koalicijoje ir nedalyvausiu tokių valstybės institucijų, kaip Generalinė prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas, griovime. Tikrai nedalyvausiu. Kitur galime dirbti toliau“. Tokiais pareiškimais A. Čaplikas irgi siekia pakelti savo partijos reitingus.

Tad svarbus klausimas išlieka toliau: ar bus sprendžiami valstybei svarbūs klausimai esant tokiai politinei suirutei? Gal laikas baigti žaisti savo partijoms naudingus žaidimus?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija