Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Laikas ir žmonės

Gyventi šviesoje ir santarvėje su Dievu ir žmonėmis

Birutė STEPONAVIČIENĖ

Sofija Šviesaitė su popiežiaus Benedikto XVI Apaštaliniu palaiminimu

„Gyventi šviesoje ir santarvėje su Dievu ir žmonėmis“ – tokia turėtų būti šio straipsnio idėja. Tokiomis mintimis palikau mažeikiškės Sofijos Šviesaitės namus. Kiekvienąkart susitikdama su pašnekovu atrandi kažką sau ir kitiems. Šiandien pasisekė, nes ką tik atšventusi gimtadienį mus pasitiko ir mielai atvėrė savo prisiminimų skrynią poetė, laisvės kovų dalyvė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, Šatrijos Raganos bei Vinco Kudirkos premijų laureatė, eilėraščių rinktinių „Mano žemė“, „Dienų kryžkelėse“, „Aušrų regėjimai“, „Beržų laukimas“, „Alyvmedžio šakelė“, vaikų maldynėlio Pirmajai Komunijai „Jėzau, ateik“ bei knygos „Šaknys“ apie Popiežių Joną Paulių II autorė.

Ją, neseniai šventusią savo 84-ąjį gimtadienį, netikėtai pasiekė dovana iš Vatikano – popiežiaus Benedikto XVI Apaštalinis palaiminimas.

Tikra Žemaitijos dukra

S. Šviesaitė gimė 1927 metų lapkričio 23 dieną Mažeikių rajone, Tirkšlių valsčiuje, Spurganų kaime, kuriame prabėgo Sofijos vaikystė. Tėvai – Petras ir Magdalena – ūkininkavo, mama vėliau užsiėmė siuvimu. Šeimai persikėlus gyventi į Sedą, mergaitė ten baigė pradžios mokyklą. Iš ten dar neišblėsę prisiminimai apie Vasario 16-osios minėjimus, kai jie, vaikai, dalyvaudavo vaidinimuose, kuriuose pagrindinis akcentas buvo trispalvė ir tai, kad Lietuva prisikels. Pasakodama Sofija jaudinasi, nes tai jautriausi dalykai jos gyvenime. Mamos paraginta mergaitė pati pradėjo rašyti eiles. Taigi meilė Tėvynei liejosi eilėmis, kuriomis slapčia dalijosi pogrindyje Lietuvos laisvės armijos nariai (LLA – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę).

Tačiau už ryšius ir dalyvavimą kovoje už laisvą Lietuvą Sofijai teko nukentėti: tada dar visai jaunutė 1946 metų balandį ji buvo suimta, porą savaičių tardoma Mažeikiuose, mušama ir spardoma, vėliau išvežta ir uždaryta Šiaulių kalėjime. Ten tris mėnesius laukė Karo tribunolo teismo, tačiau neprisipažinusi ir neišdavusi draugų paleista. „Vėlus vakaras, nieko Šiauliuose nepažįstu, gerai, kad prisiminiau, jog tėvas pasakodavo apie savo draugą, dirbantį Šiaulių geležinkelyje garvežio mašinistu, mes tada jau gyvenome Mažeikiuose, ir tėvas buvo įsidarbinęs geležinkelyje. Tą patį  vakarą buvau pargabenta geležinkeliu namo“, – pasakojo S. Šviesaitė.

Neprarado tikėjimo žmonėmis

Šeima jau buvo išgyvenusi piktadario įvykdytą padegimą (gyvenant Sedoje supleškėjo tėvo lentpjūvė), karo ir pokario sunkumus tačiau, nors patyrusi kalėjimo siaubą, Sofija niekada neprarado tikėjimo žmonėmis, Lietuvos laisve, nes bendravo su stipriais, šviesiais savo dvasia ir tikėjimu žmonėmis.

Viena iš tokių asmenybių – 1967 metais į Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią paskirtas kunigas Juozas Stasiulis-Džiugas. „Jis buvo tikras patriotas, telkė į būrį šviesius žmones, inteligentus, kunigus, Lietuvos karininkų bei katalikiškas šeimas“, – pasakojo pašnekovė. Už dalyvavimą LLA kunigas jau buvo dešimtmetį praleidęs Borovsko lageryje, kuriame ant beržo tošies bei cemento maišų popieriaus parašė istorinę poemą „Danutė Rimgaudaitė“ apie Apuolės pilies kunigaikštytę-karžygę.

„Mūsų namuose rašytojo kun. J. Stasiulio-Džiugo iniciatyva apie 1968–1972 metus veikė konspiracinis butas“, – pasakojo Sofija, taip pat ir apie tai, kaip po kunigo mirties pasirūpino išleisti jo lageryje parašytą poemą.

J. Stasiulis-Džiugas buvo vienas iš tų autoritetų, kurio iniciatyva padėta daugeliui tarybų valdžios persekiojamų žmonių: Sofija, turėjusi Ramunės slapyvardį, gavusi tų žmonių dokumentus, juos slapčia savais keliais sutvarkydavo. „Buvau tarsi valtininkas prie upės su valtimi, pasiruošusi į vieną ar kitą pusę perplukdyti žmones, kuriems reikėjo slėptis nuo KGB, – sakė Sofija, – turėjau ryšių pasų skyriuje, kariniame komisariate“.

Dar ilgai S. Šviesaitė buvo stebima saugumo, nemėgiama tarybų valdžios valdininkų kaip buvusi politinė kalinė, todėl sunkiai sekėsi įsidarbinti. Visą dešimtmetį dirbo atsitiktinius darbus, iki išnaktų verpdavo vilnas ir, be abejo, dalyvavo pogrindžio veikloje. Gyveno su tėvais iki jų paskutinio atodūsio. Laikai keitėsi, padirbusi vienur kitur, netikėtai susiklosčius palankioms aplinkybėms, Sofija gavo darbą Mažeikių centrinėje ligoninėje, kurioje darbavosi daug šviesių ir įžymių asmenybių, palikusių pėdsaką ir rajono istorijoje. S. Šviesaitė sekretore čia išdirbo daugiau nei 30 metų.

Su jauduliu ji prisimena tuos metus ir ten dirbusius žmones. Nors skundžiama dėl lankymosi bažnyčioje, savo įstaigos vadovų buvo tik įspėta, kad pasisaugotų. Tais laikais buvo visokių žmonių, ir komunistai kartais būdavo patriotiškesni ir humaniškesni nei tie, kurie apsimetė tėvynės patriotais. Pasak jos, žmonės, norėdami užimti geras pareigas, turėjo būti komunistų partijos nariai, tačiau daugumai tai buvo tik prisitaikymas prie situacijos. Tai rodo ir faktas, kad tauta niekada nebuvo praradusi savo tikėjimo krikščioniškosiomis vertybėmis, kad žmonės slapta važiuodavo į bažnyčias kituose miestuose, krikštydavo vaikus ar tuokdavosi. Sofijai taip pat teko slapčia dalyvauti krikštijant vieno gydytojo dukrelę. Jos manymu, kas labai norėjo, tas kelią į Dievo namus rado.

Kūrėjos dvasia

Nors S. Šviesaitė smulkutė ir ramaus charakterio, bet visą gyvenimą buvo veikli, pilna kūrybinių minčių ir sumanymų, daug rašė, jos eilės spausdintos ne viename užsienio lietuvių spaudos leidinyje. Skaitė savo eiles įvairiuose renginiuose, minėjimuose, visada ieškojo tiesos. Nenuleido rankų, kol nepasiekė Simono Daukanto gatvės vardo atstatymo 1992-aisiais. 2004 metais „Būde žemaičių“ paskelbtas straipsnis apie Mažeikių miesto įkūrėją kunigaikštį karžygį Mažeiką „Iš amžių užmaršties“, kuris sulaukė daug diskusijų ir įvairaus vertinimo. Verta paminėti, kad Sofija buvo viena iš iniciatorių vietoj 1960 metais rusų nacionalizuotos ir 1984-aisiais nugriautos medinės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios pastatyti naują, kad sparčiai besiplečiančio miesto žmonės turėtų savo maldos namus. Organizacinio komiteto dėka, 1993 metais nuspręsta atstatyti bažnyčią, o po dvejų metų pradėta jos statyba. Šiandien turime maldos namus, jau neabejodami, kad parinkta vieta jiems labai tinka.

Gyvenimo lobiai

Sofija ramiai pasakoja apie tai, kam norėtų palikti knygas ir rankraščius. Tai jos didžiausi turtai, kaip ir 2009 metais jos surinkta medžiaga apie Popiežių Joną Paulių II ir išleista knyga „Šaknys“. Prieš gerą dešimtmetį iš draugės Sofija sužinojo, kad Mažeikių rajono Leckavos kapinėse palaidota Popiežiaus Jono Pauliaus II senelė. Susidomėjusi nuvažiavo aplankyti ir pagerbti ten palaidotųjų. Netikėtai pačiai sau išsiaiškino, kodėl Popiežiaus senelė palaidota šalia jos dėdės šeimos. Ir atrado savo giminystės ryšius su Popiežiumi. Tai ją paskatino dešimt metų rinkti medžiagą apie jo veiklą ir tarnystę.

Šiai knygai išleisti autorė skolinosi lėšų, tikėdama, kad atsiras norinčių jai padėti. Deja, gyvenimo realijos kitokios. Moters pečius slegia skolų našta. Knyga pasiekė Vatikaną ir sugrįžo su dabartinio Popiežiaus Benedikto XVI Apaštaliniu palaiminimu. Lietuvoje pagalbos nesulaukta.

Sofija turi ne tik rūpesčių, bet ir džiaugsmų, kuriais noriai dalijasi. Kunigas Karolis Petravičius pagal jos eiles sukūrė muziką ir išleido kompaktinę plokštelę „Į pažadėtas dienas“.

„Vienas didžiausių stebuklų, kuriuos atrandu, – poezija ir muzika, – yra pasakęs kunigas Karolis.  Tai sielos sparnai, jie neša į aukštus kalnus, jų slėnius, į jūros tolius, sielos gelmes, į tikėjimo visumą, į džiaugsmą, į dangų. Čia širdis nurimsta, čia siela įgauna jėgų kilti ir kelti... Šioje kelionėje esu ne vienas ir už tai esu dėkingas Dangui. Dėkoju, kad pažindamas didžius žmones, jų pastūmėtas atrandu savyje troškimą ieškoti ir atrasti... Vienas iš tokių iškilių žmonių – S. Šviesaitė, žemaitė, tokia kaip aš. Gal todėl toks artimas, mylimas šios poetės žodis. O gal todėl, kad mūsų mylimo Palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II dvasia ir giminystės šaknys taip arti jos širdies...“

Poezijos gerbėjai Sofijos eilėraščiuose neras didelių poetinių įmantrybių, o mėgstantys jos eiles, glaudžiasi lyg prie neįvardyto ir neišsakyto jausmo žodžiais...

Sofija įjungia grotuvą, kambary suskamba melodija ir žodžiai – „Dangaus stiprybės tau dienų kely“...

Mažeikiai

© 2012 „XXI amžius“