2012 m. balandžio 6 d.    
Nr. 14
(1989)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežius kubiečiams – apie žmogų išlaisvinančią tiesą

Mindaugas BUIKA

Benediktas XVI susitiko
su Kubos prezidento broliu,
komunistų revoliucijos
lyderiu Fideliu Kastro
AP ir Reuters nuotraukos

Į Kubos sostinę Havaną
atvykusį Šventąjį Tėvą
pasitiko vaikai

Kubos vienuolės Popiežiaus pamaldose

Didysis penktadienis – valstybinė šventė

Labai prasminga, kad būtent šiandieniniame, Didįjį penktadienį publikuojamame, „XXI amžiaus“ laikraščio numeryje apžvelgiami popiežiaus Benedikto XVI vizito į komunistų valdomą Kubą įvykiai. Štai tos šalies sostinėje Havanoje buvo pranešta, kad atsiliepiant į Šventojo Tėvo konkretų prašymą, išsakytą kovo 27 dieną vykusio asmeninio susitikimo su Kubos prezidentu Rauliu Kastro metu (kitą dieną Benediktas XVI taip pat privačiai susitiko su prezidento ligotu vyresniuoju broliu Fideliu Kastro, kuris vadovavo komunistiniam perversmui ir valdė šalį beveik penkis dešimtmečius), Kubos vyriausybė nusprendė šį Didįjį penktadienį paskelbti nacionaline švente, nedarbo diena.

Kovo 31 dieną Kubos komunistų partijos oficioze, dienraštyje „Granma“, paskelbtame trumpame pareiškime nurodoma, kad popiežius Benediktas XVI prašė šios valstybinės nedarbo dienos paskelbimo atsižvelgdamas į katalikiškos kubiečių tautos liaudiškojo pamaldumo tradicijas bei tą dieną „vykstančias krikščionių religines apeigas minint Jėzaus Nazaretiečio kančią ir mirtį“. Paminėtina, kad Didžiojo penktadienio valstybinis šventimas vyksta daugumoje Lotynų Amerikos katalikiškų šalių (Brazilijoje, Čilėje, Kolumbijoje ir kitur) bei stiprias krikščioniškas tradicijas turinčiose Europos ir pasaulio valstybėse (pavyzdžiui, Švedijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Kanadoje, Filipinuose, Indonezijoje, Singapūre, Honkonge, Indijoje).

Beje, Didysis penktadienis nėra įprastai šventinei dienai būdingo atsipalaidavimų, linksmybių, didelių viešų iškilmių dieną, bet religinio susikaupimo, išskirtinio pasninko ir atgailos laikas, todėl kai kuriose šalyse įvesti įvairūs įstatyminiai ar tradiciniai apribojimai prekybai ir pasilinksminimams. Pavyzdžiui, Didįjį penktadienį katalikiškoje Airijoje bei Pietų Afrikos Respublikoje draudžiama prekiauti alkoholiu. Vokietijoje tą dieną įstatymu yra draudžiami komiški spektakliai ar vieši šokių pasirodymai, o žiniasklaidoje (ypač valstybinėje televizijoje ir radijuje) pateikiama daugiau religinio turinio medžiaga.

Disidentų padėtis – Popiežiaus širdyje

Po komunistų valdžios įvedimo Kuboje, panašiai kaip ir kitose tokio likimo šalyse, visos religinės šventės buvo uždraustos ir imtasi griežtų represijų prieš Katalikų Bažnyčią (bažnytinio turto konfiskavimas, katalikiškų mokyklų uždarymas, nors patys broliai Fidelis ir Raulis Kastro baigė jėzuitų gimnaziją, užsienio misionierių išvarymas, aktyvių dvasininkų, vienuolių ir katalikų pasauliečių įkalinimas). Po istorinio palaimintojo Jono Pauliaus II vizito į Kubą 1998 metais juntamas tam tikras Bažnyčios ir komunistinės valdžios santykių „atšilimas“ (leista katalikiška socialinė pagalba vargšams, tarpininkaujant ganytojams iš kalėjimų buvo išleista dešimtys „sąžinės belaisvių“, kurie vėliau turėjo emigruoti iš šalies, atidaryta nauja kunigų seminarija), nors daugelis suvaržymų išliko, ypač religinio švietimo ir žiniasklaidos srityje. Vykdant šią politiką, nuo 1998 metų Kuboje kaip nedarbo diena yra švenčiamos Kalėdos, ir štai dabar – netgi Didysis penktadienis.

Išlydėdamas popiežių Benediktą XVI į Romą, kovo 28 dieną prezidentas R. Kastro viešai paminėjo, kad jis irgi nori, jog balandžio 6-oji – šiemetinis Didysis penktadienis – taptų švente „kaip išimtis, atsižvelgiant į Jo Šventenybės pageidavimą bei puikius jo apsilankymo mūsų šalyje rezultatus“. Taigi dar neaišku, ar šiemetinis Didysis penktadienis liks vienkartinė „išimtis“, ar jo šventimas įgys pastovų pobūdį. Komentuodamas minėtąjį Kubos valdžios sprendimą, Vatikano atstovas spaudai jėzuitas kunigas Federikas Lombardi pripažino jį kaip „labai pozityvų ženklą“. Buvo išreikšta Šventojo Sosto „viltis, jog tai paskatins aktyvesnį tikinčiųjų dalyvavimą religinėse apeigose, ypač laimingą Velykų šventimą, kad Šventojo Tėvo vizitas duos kitų trokštamų vaisių Bažnyčios ir visų kubiečių gerovei“.

Netrukus po popiežiaus Benedikto XVI susitikimo su R. Kastro, kuris užsitęsė net 40 minučių, tėvas F. Lombardis dar Havanoje sakė, jog tame pokalbyje paliestos ir politinių kalinių išlaisvinimo „humanitarinės savo prigimtimi“ problemos. Pripažinęs, kad pokalbio detalių negali nurodyti, Vatikano atstovas pabrėžė, jog disidentų likimas „visuomet yra Šventojo Tėvo širdyje“. Tiesa, su pačiais laisvėje esančiais disidentais Popiežius nesusitiko, nors to jie pageidavo „bent vienai minutei“, ypač vadinamasis „Moterų baltais drabužiais“ („Damas de blanco“) sąjūdis. Šios moterys – suimtųjų sąžinės belaisvių žmonos, seserys ir kitos giminaitės – nuolat piketuoja po šventadienio pamaldų prie Havanos ir kitų miestų bažnyčių, reikalaudamos žmogaus teisių atstatymo. Oficialiai paaiškinta, kad labai suvaržyta Benedikto XVI vizito programa buvo suderinta su Kubos vyriausybe, todėl nesusitikta nė su viena Bažnyčios narių grupe (nei su kunigais, nei su vienuoliais), o apsiribota tik didžiosiomis pamaldomis.

Jėzaus sekimas Kryžiaus kelyje

Kita vertus, tėvas F. Lombardis pastebėjo, jog reikia gerai įsiklausyti į Šventojo Tėvo sakomas kalbas bei homilijas Kuboje, nes jose Popiežius pristato šios tautos kentėjimus ir be užuolankų nurodo į visų kubiečių lūkesčius konkrečiomis dabarties sąlygomis. Iš tikrųjų jau skrydžio per Atlantą į Lotynų Ameriką metu surengtoje spaudos konferencijoje, atsakydamas į vieno ispanų žurnalisto klausimą apie požiūrį į padėtį Kuboje, Benediktas XVI pažymėjo, kad šalį valdančios komunistų partijos marksistinė ideologija nebetinka esamai realybei ir negali būti naudojama visuomenės tvarkymui bei kūrimui.

„Reikia kantriai ir konstruktyviai ieškoti  naujų modelių, ir šiame procese, kuris reikalauja kantrybės ir ryžtingumo, mes norime padėti dialogo dvasioje, kad būtų išvengta sunkių sukrėtimų – sakė Šventasis tėvas, matyt, turėdamas galvoje demokratijos atstatymo Kuboje svarbą. – Mes norime padėti, kad būtų žengiama į brolišką ir teisingą visuomenę, ko trokštame visam pasauliui ir norime šia prasme bendradarbiauti. Akivaizdu, kad Bažnyčia visuomet yra laisvės pusėje: sąžinės laisvės ir religijos laisvės“. Todėl visi tikintieji turi prisidėti kuriant tokią teisingą ir demokratišką santvarką.

Tą Popiežius patvirtino ir kalboje, sakytoje iškilmingos jo sutikimo ceremonijos metu Kuboje, primindamas, kaip prieš keturiolika metų įvykęs jo pirmtako Jono Pauliaus II vizitas „paskatino kubiečių troškimą be baimės darbuotis  dėl geresnės ateities“. Nuo tada Bažnyčios ir valstybės santykiai padarė tam tikrą pažangą, tačiau reikia dar daug ką nuveikti, kad religija galėtų daugiau duoti visuomenės gyvenimui. Pabrėžęs būtinumą ginti fundamentalias žmogaus teises, gaivinti krikščioniškąsias šaknis, kurios suteikė „giliausią tapatumą kubietiškai sielai“, Šventasis Tėvas patvirtino, jog „laiko savo širdyje teisėtus visų kubiečių troškimus ir siekius“. Jų įgyvendinimui, šalies tikrajam atgimimui reikia tvirtų moralinių nuostatų žmonių, kurie nebūtų manipuliuojami abejotinos vertės interesų, bet gerbtų nesikeičiančią ir antgamtinę žmogiškojo asmens prigimtį.

Tą pačią dieną, kovo 26-ąją, aukodamas šv. Mišias daugiatūkstantinei tikinčiųjų miniai antrajame pagal dydį Kubos mieste Santjage, popiežius Benediktas XVI homilijoje pažymėjo, kad ryžtingai darbuotis dėl permainų katalikus skatina ir artėjančių Velykų dvasia. „Pasiryžkime be baimės ir dvejonių sekti Jėzų jo Kryžiaus kelyje, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Kantriai ir su tikėjimu priimkime pasipriešinimą ar įskaudinimą, vadovaudamiesi tvirtu įsitikinimu, jog savuoju Prisikėlimu Jis (Jėzus) sutriuškimo viską užtemdančią blogio galią ir atnešė aušrą naujojo pasaulio, Dievo, šviesos, tiesos ir laimės pasaulio“.

Tiesos pažinimo siekis

Sekančią dieną privačiai apsilankęs prie Santjago esančioje, Kubai svarbiausioje Kobrės Dievo Motinos šventovėje, mininčioje savo 400 metų jubiliejų, popiežius Benediktas XVI susirinkusiems maldininkams sakė, kad Kubos ateitį patiki Gailestingajai Mergelei (isp. kalba „Virgen do la Caridad del Cobre“). „Dievo Motinos globai pavedžiau jūsų Tėvynę, kad žengtų atsinaujinimo ir vilties keliu dėl visų kubiečių didesnės gerovės, – prasmingai kalbėjo Šventasis Tėvas. – Švenčiausios Mergelės globos meldžiau kenčiantiems ir tiems, iš kurių atimta laisvė, kurie atskirti nuo savo mylimųjų ar prislėgti kitų sunkumų“.

Be abejonės, Popiežius pirmiausia turėjo galvoje Kubos režimo politinius kalinius bei emigrantus, kurie, rizikuodami gyvybe, menkais laiveliais stengiasi pasiekti už kelių dešimčių kilometrų esančių Jungtinių Valstijų krantus. Savo kreipimąsi Benediktas XVI užbaigė raginimu, kad jam „brangios šalies sūnūs ir dukterys“, Švč. Mergelės Marijos pavyzdžiu, „statytų savo gyvenimus ant tvirtos uolos, kuri yra Jėzus Kristus“ ir darbuotųsi dėl teisingumo, būdami ištvermingais artimo meilės liudytojais visų išbandymų akivaizdoje. „Niekas ir niekada iš jūsų teneatima to vidinio džiaugsmo, būdingo kubietiškai sielai“, – linkėjo Šventasis Tėvas, suteikdamas  savo apaštalinį palaiminimą.

Baigiamąją savojo vizito Kuboje dieną, kovo 28-ąją, aukodamas šv. Mišias sostinėje Havanoje, kuriose dalyvavo daugiau kaip pusė milijono tikinčiųjų, popiežius Benediktas XVI sakytoje homilijoje priminė Jėzaus mokymą apie tiesą Kančios išvakarėse: „Tiesa jus padarys laisvus“ (Plg. Jn 8, 32), bei ironišką Poncijaus Piloto suabejojimą Didžiojo penktadienio teisme ar iš viso tiesą galima pažinti (Plg. Jn 18, 38). Toks skepticizmo arba reliatyvizmo įkvėptas požiūris, anot Šventojo Tėvo, pakeičia žmogaus širdį, padaro ją šaltą,  atitolina nuo kitų ir paskatina abejingai „nusiplauti rankas“.

Kita vertus, yra priešingas kraštutinumas, pasidavimas iracionalizmui ir fanatizmui (būdingas ir marksistiniams komunistams – M. B.), kada užsidaroma „savojoje tiesoje“ ir bandoma ją primesti kitiems. Kaip tik šie „teisieji“ žiūrėjo į žiauriai daužomą Jėzų ir reikalavo Jo nukryžiavimo.

Štai kodėl tikrosios tiesos siekimui yra reikalingas tikėjimo ir proto derinys – „tas, kuris veikia iracionaliai, negali būti Jėzaus mokinys“ – ir kiekvienas žmogus, tą tiesą suradęs, privalo ją rinktis, net jeigu tai reikalauja aukos, atmetimo ir Kryžiaus lemties. Bažnyčia dalinasi šiuo mokymu, tokia jos misija, kurios įgyvendinimui reikalinga religijos laisvė, dar kartą pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Jis paragino komunistų valdžią suteikti Bažnyčiai religijos mokymo galimybes mokyklose ir universitetuose, kas iki šiol Kuboje yra draudžiama. „Turiu didelę viltį, kad tas laikas netrukus ateis ir čia: Bažnyčia galės į pažinimo sritis nešti vaisius savosios misijos, kurią Viešpats jai patikėjo ir ko ji negali nepaisyti“, – tvirtino Šventasis Tėvas.

Atsisveikinimo ceremonijoje Havanos oro uoste popiežius Benediktas XVI linkėjo, kad jo apsilankymas Kuboje suteiktų naują impulsą darbuotis dėl integralios pažangos, kurioje „teisingumas ir laisvė sugyventų nuoširdaus broliškumo atmosferoje“. Tam reikia atsisakyti „nepajudinamų (vienpartinio režimo – M. B.) pozicijų“, visus nesutarimus stengiantis įveikti kantraus dialogo, pasirengimo išklausyti kitą nuomonę keliu, „vadovaujantis tikslais, kurie neštų naują viltį“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija