2012 m. balandžio 6 d.    
Nr. 14
(1989)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kryžiaus kelio tradicija

Kun. Saulius Stumbra

Šiaulių Šv. Cecilijos ansamblis.
Dešinėje – kun. Saulius Stumbra

Kovo 17 dieną Klaipėdos gyventojai buvo pakviesti į renginį „Tradiciniai giedojimai. Kryžiaus keliai“. Man teko garbė šį renginį vesti. Esu ir šios idėjos bendraautorius, Klaipėdos universiteto doktorantas, savo disertaciniame darbe tiriu katalikų liaudiškojo pamaldumo edukacinius veiksnius.

Pradėdamas renginį sveikinau susirinkusius renginio dalyvius ir džiaugiausi, jog prieš trejus metus gimusi idėja pasirodė esanti aktuali šių laikų žmogui, praradusiam savo religinį-tautinį tapatumą. Pristatydamas Kryžiaus kelius, kalbėjau apie jų kilmę, aktualumą, atlikimo formas ir prasmę.

Kilmė. Tradicija teigia, jog pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo Švč. Mergelė Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į Šventąją Žemę atvykę maldininkai. Kiekvieną penktadienį trečią valandą po pietų krikščionys, atvykę iš visų pasaulio kampelių, prisijungia prie pranciškonų procesijos, kad eitų Jėzaus pėdomis ir dar kartą išgyventų jo paskutines valandas. Devynios Kryžiaus kelio stotys yra išdėstytos siaurose senamiesčio gatvelėse, o penkios paskutiniosios – Šventojo Kryžiaus bažnyčioje, kuri stovi Golgotos kalno vietoje. Visos stotys yra pažymėtos koplytėlėmis arba altoriais, prie kurių galima sustoti pasimelsti ir apmąstyti tai, kas čia vyko. Nepaisant turgaus triukšmo ir minios grūsties gatvėse, ėjimas tuo keliu, kuriuo už mus kenčiantis Jėzus ėjo paskutinę savo žemiškojo gyvenimo dieną prieš du tūkstančius metų, gali tapti jaudinančia dvasine patirtimi.

Dramatizmas. Iš tikrųjų, kad suprastume Kryžiaus kelio stotis, reikia pajusti anuometinį mentalitetą ir dvasingumą. Viduramžių pamaldumas buvo taip stipriai sutelktas į žmogiškąjį Kristaus kentėjimą, kad šiuolaikiniam žmogui tokia praktika galėtų atrodyti kaip perdėta ir nesuprantama. Nuplaktas ir krauju paplūdęs Jėzus buvo garbinimo objektas viduramžiais. Pamaldumas, kurio objektas buvo šventosios žaizdos, kraujas, kritimai kančios kelyje, septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai, erškėčių karūna, tiesiog klestėjo.

Šv. Jeronimas (342–420) taip pat rašo apie piligrimus, kurie tuomet lankė su Jėzaus kančia susijusias šventas vietas Jeruzalėje. Tačiau pirmaisiais krikščionybės amžiais tai dar nebuvo Bažnyčios liturginė praktika. Šv. Petronijus V amžiuje Šv. Stepono vienuolyne Bolonijoje įrengė eilę tarpusavyje sujungtų koplyčių, kurios priminė specifines Jeruzalės vietas, tačiau tai, kas dabar žinoma kaip Kryžiaus kelios stotys (stacijos), atsirado tik religingumu išgarsėjusiais viduramžiais.

Kryžiaus kelio stotys pirmą kartą buvo pastatytos Kordoboje (Ispanija) XV amžiuje, o netrukus – Antverpene (Belgija), Niurnberge (Vokietija) ir daugelyje kitų Europos vietų.

Didelę reikšmę skleidžiant Kryžiaus kelio maldą turėjo Pranciškonų vienuolija, ypač po to, kai Šventasis Sostas 1343 metais perdavė pranciškonams Jeruzalės ir visos Palestinos šventųjų vietų globą ir jie su ypatingu uolumu ėmė skatinti pamaldumą Kristaus kančiai. Šioje veikloje ypač pasižymėjo pranciškonas kunigas šv. Leonardas iš Porto Moriso (1676–1751), kuris vien tik Italijoje įsteigė net 571 vietą. 1686 metais popiežius Inocentas XI suteikė pranciškonams išimtines teises įrengti Kryžiaus kelio stotis ir atlaidų gavimo galimybę už šių stočių ėjimą Jeruzalės šventosiose vietose. Popiežius Benediktas XIII 1726 metais atlaidų gavimo praktiką praplėtė visiems tikintiesiems. Pranciškonai ilgai išlaikė Kryžiaus kelio stočių įrengimo monopoliją, tačiau 1731 metais popiežius Klementas XII šią teisę suteikė ir ne pranciškonų bažnyčioms. Dabar daugumoje pasaulio ir Lietuvos bažnyčių yra Kryžiaus kelio stotys. Kristaus kančios ir mirties apmąstymas yra ir visada bus svarbus katalikų religinio gyvenimo elementas.

Žemaitijoje pirmieji Kryžiaus kelius įsteigė pranciškonai bernardinai 1759 metais Beržoro parapijoje.

Tradicija. Ši pamaldumo praktika ir šiandien gyva. Gavėnios metu apmąstoma bažnyčiose Didįjį Penktadienį visam pasauly einami Kryžiaus keliai miestų ir miestelių gatvėmis, mirusiųjų minėjimuose apmąstomi meldžiant mirusiems amžinos ramybės. Kryžiaus kelias – stacijos, turtingos savo muzikine kalba, nors vos kelios eilutės giedamos, bet dažnoje parapijoje skamba vis kitokios melodijos. Žemaitijoje ypač populiarūs Kryžiaus keliai, kurie per mirusiųjų minėjimus einami net su triūbomis.

Struktūra. Kryžiaus kelią sudaro Įžanga, 14 stočių ir Pabaiga. Visų pirma skelbiama stotis. Po to skamba aklamacija – „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave“, ir atliepimas – „Kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“. Po to skamba pamąstymas „Pasigailėk mūsų, Viešpatie“ – tai seno graikiško meldimo „Kyrie eleison“ kreipinys.

Tik Lietuvoje ir Lenkijoje skamba speciali Kryžiaus kelio giesmė, kuriai pradžią davė bernardinas Jokūbas Wujekas XVI amžiuje, o melodiją pateikė kun. M. Mioduševskis 1838 metais. Ši giesmė jau randama Saliamono Slavočinskio 1646 metais išleistame pirmajame katalikiškų giesmių rinkinyje, o visame pasaulyje giedamas himnas „Stabat Mater“ – „Stovi motina“.

Baigiant Kryžiaus kelius giedama „Kurs už mus kaltus kentėjai“ – iš lenkų kalbos versta giesmė, kurios autorius Vladislovas iš Gelniovo.

Renginyje svečiavosi Šiaulių Šv. Cecilijos religinės muzikos ansamblis (vad. Rolanda Kalakauskienė), kuriam vadovaujant visi susirinkę kartu apmąstė Kryžiaus kelią. Turbūt pirmą kartą, siekiant parodyti turtingą Kryžiaus kelio melodiką, buvo giedama dviem autentiškomis melodijomis: Šiaulių krašto ir Kelmės. Renginio dalyviai gražiai įsijungė į giedojimą.

Kviečiu aktyviai dalyvauti Didžiojo Penktadienio Kryžiaus kelyje visur, kur jis bus einamas.

Klaipėda

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija