2012 m. balandžio 20 d.    
Nr. 16
(1991)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Kronika

Religiniai motyvai tapyboje

Klier. Žilvinas Treinys

Dailininkas Vaidotas Žukas
(dešinėje) pristato savo paveikslus

Vaidotas Žukas. Tabernakulis

Vaidotas Žukas. Šventoji su karūna

Vaidotas Žukas. Širdis,
avinėlis ir kvailio profilis

Vaidotas Žukas. Pano

Vaidotas Žukas. Apreiškimas

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje įvyko dailininko Vaidoto Žuko parodos „Religiniai motyvai Vaidoto Žuko mene“ atidarymas. Įžangos žodį tarė viena parodos kuratorių – seminarijos bibliotekos vedėja Irena Aleksandravičienė. Ji pasveikino susirinkusiuosius ir pristatė parodos autorių kaip labai įdomią, spalvingą asmenybę, subrendusią intelektualinėje aplinkoje, kurioje buvo apstu knygų, meno, poezijos, muzikos. Pranešėja atkreipė dėmesį į faktą, kad dailininko tėvas Vladas Žukas yra iškilus mokslininkas, bibliografas, kultūrininkas, meno mylėtojas bei kolekcionierius, o senelis iš motinos pusės taip pat Dievo buvo apdovanotas tapytojo talentu. V. Žuko pasaulėžiūros, krikščioniškų vertybių formavimui labai didelę įtaką darė pažintis ir draugystė su prof. Juozu Keliuočiu, mąstytoju Justinu Mikučiu, vėliau – bendravimas su pranciškonais, šviesios atminties Viliumi Orvydu, kun. Česlovu Kavaliausku ir kitomis iškiliomis asmenybėmis. Pažymėta, kad V. Žukas kuria įvairių žanrų dailę: tapybą, freskas, grafiką, keramiką, juvelyriką. Kūriniuose ryški religinė tematika, darbai yra labai ekspresyvūs ir išraiškingi, juose labai svarbi spalvos ir formos dominantė. Autorius yra surengęs kelias dešimtis personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. I. Aleksandravičienė atkreipė dėmesį dar į vieną labai svarbų šio kūrėjo bruožą – pilietiškumą ir jo, kaip menininko, didelę moralinę atsakomybę – akcentuodama dailininko domėjimąsi senuoju religiniu menu bei primindama jo visos šeimos keliones po Lietuvą, po tolimiausius Žemaitijos užkampius gūdžiais sovietiniais metais, renkant niekam nebereikalingus liturginius reikmenis, senus bažnytinius paveikslus, kurie vėliau restauratorių darbo dėka vėl grąžinti į bažnyčias ir muziejus. Buvo pabrėžta, kad V. Žuko interesų akiratis išties yra labai platus: šalia liaudies meno, jis domėjosi katakombų freskomis bei priešistoriniais raižiniais uolose (petroglifais), kuriuos tyrinėjo Tian Šanyje archeologinės ekspedicijos metu, be to parodos autorius neabejingas ir šiuolaikiniam menui ir mus supančiai gamtos harmonijai. Pranešėja priminė, kad Lietuvos visuomenė, ypač vyresnės kartos žmonės, V. Žuką prisimena ir gerai pažįsta kaip puikų ir gabų žurnalistą, katalikų radijo „Mažoji studija“ įkūrėją bei ilgametį jos vadovą, daugelio straipsnių kultūros ir religijos temomis autorių, knygos apie menininką pranciškoną V. Orvidą sudarytoją ir leidėją, televizijos dokumentinio filmo „Agrastų vynas“ autorių.

Vėliau seminarijos rektorius mons. Žydrūnas Vabuolas padėkojo kalbėjusiai bibliotekos vedėjai ir už jos iniciatyvą, kurios rūpesčio dėka ši paroda atsiradusi seminarijoje, ir pačiam V. Žukui, kuris dar nėra eksponavęs savo darbų seminarijoje. Rektorius pabrėžė, kad ši paroda yra ne tik pažintinė, bet ir edukacinė – supažindina mus su įvairiomis meno rūšimis. Jis palygino meno kūrinius su Dievo kūryba, prisimindamas psalmės žodžius, kur sakoma, kad Dievas sutvėrė pasaulį ne kaip sąvartyną, o kaip vietą gyventi, tuo primindamas, kad šiame gyvenime ne viskas yra perkama ir parduodama, kad yra ir grožio, kuris puošia, pripildo gyvenimą nematerialiomis savybėmis. Mons. Ž. Vabuolas pabrėžė, kad šie meno kūriniai papuoš seminarijos bendruomenės buvimą, padėkojo dailininkui už galimybę grožėtis jais ir palinkėjo Dievo palaimos.

V. Žukas papildė jį pristačiusios I. Aleksandravičienės žodžius, pastebėjo, kad nebuvo paminėta dar viena jo „profesija“ – šeimos tėvo. Dailininkas pasakė, kad kartu su jį atlydėjusia žmona augina šešis vaikus. Pabrėždamas tėvystės svarbą savo gyvenime, priminė susirinkusiesiems, kad jis labiausiai vertina žmoguje žmogiškumą ir teigė, kad visa kita pasaulyje prieš tai nublanksta. Dailininkas akcentavo, kad šia paroda nesistengė perteikti kažkokio grožio, nes jo manymu, mūsų gyvenimuose reikia „rupios duonos“, kuri yra kartu ir skani, ir sveika organizmui, be to per jos rupumą galime kai ką pajusti. Taip autorius palygino savo požiūrį į meną su maistu, kuris kartais nėra gražus akiai ir galbūt neskanus kramtant, tačiau sveikas ir naudingas žmogui. Taip pat priminė, kad visų mūsų meniško žvilgsnio kilmė kažkuria prasme yra iš kaimo aplinkos, ir kaip pavyzdį priminė kalėdines prakartėles su savo natūraliais lyg Bernardinų parapijoje gyvulių kvapais ir vaizdais ir pabrėžė, kad meno kūriniai neturėtų būti pagražinti, anot jo, „išcackinti“. Čia darbų autorius prisiminė genialųjį Mikelandželą, pastebėjusį, kad žmogui kažko trūksta savyje ir kad tikrasis tobulumas yra būdingas ne jam, o tik vienam Dievui, ir kartu pabrėžė, kad šis genijus tik savo gyvenimo pabaigoje suprato, jog menininkui nėra duota sukurti idealaus kūrinio, todėl geriau kurti ribotą ir žmogišką, grubų daiktą. Taigi ir V. Žukas savo darbuose nori pabrėžti žmogaus trapumą, o kaip kontrastą akcentavo religinį meną, kuris labai dažnai yra atitrūkęs nuo žmogiškumo. Todėl, pažymėjo dailininkas, savo kūrinių religiniuose motyvuose norėtų sugrįžti prie žmogaus, o Evangelija esanti ta vieta, kurioje menas yra geriausiai suprantamas. Pradėdamas savo tapybos bei keramikos kūrinių apžvalgą, menininkas seminaristams akcentavo kunigystės unikalumą, jos bendravimo su žmonėmis neišsemiamas galimybes ir paminėjo, jog norėtų, kad šie eksponuojami jo darbai duotų būsimiesiems dvasininkams platesnį požiūrį į meną. Vėliau menininkas, eidamas kartu su žiūrovais prie kiekvieno darbo, nuosekliai pasakojo apie kiekvieno jų atsiradimo istoriją, aplinkybes, techninius šių darbų atlikimo aspektus, dalinosi savo išgyventais kūrybos vargais bei džiaugsmais, atsakinėjo į klausimus. Susirinkusieji sužinojo apie šamotinio molio įdirbimo technologiją, įvairius simbolius religiniame mene bei votus, jų atsiradimo ir plitimo kartu su šventųjų paveikslais Lietuvoje istoriją. Parodos autorius pasidalino įspūdžiais, prisimindamas savo patirtį, susidūrus su P. Sezano bei katakombų tapyba.

Susirinkusiųjų vardu dailininkui už suteiktą galimybę nukreipti mūsų žvilgsnius į dievišką tikrovę padėkojo V kurso seminaristas R. Moisevič.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija