2012 m. gegužės 4 d.    
Nr. 18
(1993)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežiaus palinkėjimai naujiesiems kunigams

Mindaugas BUIKA

Balandžio 29 dieną popiežius
Benediktas XVI suteikė kunigystės
šventimus Romos seminarijas
baigusiems diakonams

Šventasis Tėvas laimina
šventinamą naują kunigą

Vatikano bazilikoje
vykstantys kunigų šventimai

Stebėtina pašaukimų įvairovė

Ketvirtąjį Velykų sekmadienį, kuris pagal šv. Mišių Evangelijos skaitinius vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu ir kartu jau 49 metus yra Pasaulinė maldų už dvasinius pašaukimus diena, popiežius Benediktas XVI tradiciškai kunigystės šventimus suteikė devyniems Romoje veikiančias kunigų seminarijas baigusiems diakonams. Šeši iš balandžio 29 dieną Šv. Petro bazilikoje šventimus gavusių naujųjų kunigų buvo italai ir trys užsieniečiai, po vieną atstovavę įvairiems žemynams: Azijai (iš Vietnamo), Lotynų Amerikai (iš Kolumbijos) ir Afrikai (iš Dramblio Kaulo Kranto).

Toks paskirstymas yra suprantamas ir gana simbolinis, atspindintis faktą, kad katalikybės centre Romoje kunigystei rengiasi nemažai jaunų žmonių, atvykusių iš viso pasaulio, taip pat ir iš Lietuvos. Kai kurie po šventimų atlieka kunigišką tarnystę Romos diecezijoje, kiti sugrįžta į gimtąsias vyskupijas. Taip pat bus ir su praėjusį sekmadienį iš Šventojo Tėvo rankų kunigystės sakramentą gavusiais dvasininkais: afrikietis ir kolumbietis liks Romoje, o vietnamietis kunigas Žozefas Vu Van Hju sugrįš tarnystei į Bui Ču vyskupiją savo gimtojoje Pietryčių Azijos šalyje.

Praėjusio sekmadienio maldų už dvasinius pašaukimus parinktoje temoje „Pašaukimai – Dievo meilės dovana“ buvo išreikštas popiežiaus Benedikto XVI atkaklus kvietimas, kad ypač Europos sekuliarizuotoje, netgi nukrikščionėjusioje visuomenėje vietinės Bažnyčios turi vystyti pašaukimų pastoraciją, į tai įtraukdamos visas struktūras – parapijas, katalikiškas organizacijas bei sąjūdžius. „Svarbu sukurti bažnyčioje palankias sąlygas, kad daugelis gebėtų brandinti savąjį „taip“, kaip dosnų atsaką į meilės kupiną Dievo pašaukimą“, – rašė Šventasis Tėvas ta proga paskelbtame kreipimesi.

Pašaukimų sekmadienio išvakarėse tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje publikuota nemažai medžiagos apie atsiliepimų į Dievo pašaukimą įvairovę nuo kunigystės kelią pasirinkusio futbolininko profesionalo iki šiai dvasinei tarnystei atsidėjusio našliu tapusio keturių vaikų tėvo. Taip pat ir tarp pašaukimų į vienuolių gyvenimą, ypač Jungtinių Valstijų žiniasklaidoje, parodyta ištakų gausa: imti interviu iš jaunų seserų vienuolių, kurių viena prieš tai buvo žymi sportininkė JAV greitojo čiuožimo olimpinės rinktinės narė, o kita – Niujorko naktinio klubo šokėja, dabar pasirinkusi vienuolystę, vedanti „sakralinio šokio“ pamokas.

Tarp popiežiaus Benedikto XVI praėjusį sekmadienį pašventintų naujųjų Romos kunigų atsiskleidžia stebėtina profesinė įvairovė. Štai kunigu tapęs 42 metų Pieras Galo prieš stodamas į seminariją net aštuonerius metus darbavosi valstybės prokuroru. Kunigystės šventimus Šv. Petro bazilikoje gavo ir 27 metų chemijos inžinieriaus diplomą turintis Alfredas Tedeskas, kurį į dvasinį pašaukimą atvedė aktyvus dalyvavimas Katalikų akcijos sąjūdyje. Šventimų iškilmėse naująjį dvasininką pasveikino jo buvusi jaunystės draugė su savo dabartiniu sužadėtiniu. Šventasis Tėvas kunigystei palaimino ir 30-metį Romaną Marką Santarelį, anksčiau siekusį lakūno karjeros. Apsisprendimui stoti į kunigų seminariją šį Neokatechumeninio kelio sąjūdžio narį paskatino 2002 metais Kanados mieste Toronte vykusiose Pasaulinėse jaunimo dienose išgirstas palaimintojo Jono Pauliaus II paraginimas „sekti Jėzumi Kristumi be baimės“.

Malda už dėmesį Dievo balsui

Maldos už pašaukimus, vidinę dvasinę įžvalgą bei atitinkamą šeimos auklėjimo svarbą akcentavo popiežius Benediktas XVI, praėjusį sekmadienį po naujų kunigų šventimo apeigų kreipdamasis į neįprastai gausią (beveik 50 tūkstančių) piligrimų minią, susrinkusią Vatikano aikštėje šventadienio vidurdienio „Regina Coeli“ maldai. Šventasis Tėvas kvietė juos būti nuolatinėje dvasinėje bendrystėje su tarnystę pradedančiais dvasininkais ir melsti, kad jie visapusiškai priimtų tą sakramentinę malonę, kurią jiems perduoda Jėzus, Kunigas ir Ganytojas. „Ir mes meldžiamės, kad visi jauni žmonės būtų dėmesingi vidiniam, į širdį kalbančiam Dievo balsui, kuris kviečia atsiriboti nuo visko ir Jam tarnauti“, – sakė Popiežius.

Jis pastebėjo, kad Viešpats visuomet šaukia, tačiau daugelį kartų mes neišgirstame ar nenorime išgirsti, kadangi esame išblaškyti kitų dalykų, paviršutiniškų, bet triukšmingų balsų. „Mes taip pat bijome klausytis Viešpaties balso, nes (klaidingai) manome, kad tai galėtų mus atplėšti nuo laisvės“, – aiškino Benediktas XVI. Bet juk iš tikrųjų kiekvienas esame savo tėvų meilės vaisius, o gilesne prasme – Dievo meilės. Kai tai suvokiame, mūsų gyvenimas iš karto pasikeičia, jis tampa atsiliepimu į meilę, kuri yra didesnė nei bet kuri kita. Ir čia per pasirinktą dvasinę tarnystę mūsų laisvė ne tik nesuvaržoma, bet pilnutinai realizuojama.

Šventasis Tėvas pabrėžė, jog „tie jauni žmonės, kuriuos aš ką tik pašventinau kunigais, niekuo nesiskiria nuo kitų jaunų žmonių, bet jie buvo giliai paliesti Dievo meilės grožio ir nieko kito negalėjo daryti, kaip tik atsiliepti visu savo gyvenimu“. Šią perkeičiančią Jėzaus Kristaus meilę jiems padėjo sutikti Evangelija, Eucharistija ir Bažnyčios bendruomenė, nes čia „mes randame, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra meilės istorija. Tą aiškiai parodo ir Šventasis Raštas, o šį pojūtį sustiprina šventųjų liudijimai“, kalbėjo popiežius Benediktas XVI į Šv. Petro aikštę susibūrusiems maldininkams.

Baigdamas trumpą sekmadienio katechezę, jis kvietė melstis, kad pašaukimų sėklos, kurias Dievas dosniai barsto, būtų brandinamos visose bažnytinio ir bendruomeniško gyvenimo srityse. Bet ypatingai tam yra skirtas katalikiškos šeimos gyvenimas, nes šeima yra ta vieta, kurioje „dvelkia“ Dievo meilė, suteikianti stiprybės visuose sunkumuose bei išbandymuose. „Žmonės, kurie patiria Dievo meilę savo šeimose, priima ją kaip neįkainojamą dovaną, ir ji, atėjus laikui, neša (dvasinio pašaukimo) vaisių“, – tvirtino Šventasis Tėvas.

Vienybė su Geruoju Ganytoju

Prieš tai aukotų šv. Mišių homilijoje Popiežius pabrėžė pašauktųjų į kunigystę ypatingos asmeninės vienybės, susitapatinimo su Kristumi reikmę. Paprotys Romoje teikti sakramentinius šventimus būtent Gerojo Ganytojo sekmadienį dar tebesitęsiančio velykinio meto aplinkoje yra labai prasmingas pačiam kunigo tapatybės apibrėžimui, nes visą tiesą apie kunigystę „įmanoma suprasti tik Kristaus mirties ir prisikėlimo šviesoje“. Komentuodamas tos dienos liturgijos pagrindinį skaitinį iš Evangelijos pagal Joną dešimtojo skyriaus, kuris prasideda Jėzaus patvirtinimu „Aš – gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), pasirengęs už avis „guldyti savo gyvybę“, popiežius Benediktas XVI nurodė, jog taip išreiškiama Dievo, kaip visų tautų Ganytojo, veikimo „viršūnė bei centras“.

Kaip tik Velykų įvykio slėpinyje Kristaus mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu yra pasiekiamas Dievo pastoracijos tikslas – galimybė visiems žmonėms su Kristumi pereiti iš mirties į gyvenimą. Kad tik per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą yra įmanomas išganymas, paliudija ir apaštalas šv. Petras savo garsiojoje kalboje žydų tautos vadovams. Apie tai rašoma antrajame liturgijos skaitinyje iš Apaštalų darbų istorijos: „Ir nėra jokio kito išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Apaštalas, anot Šventojo Tėvo, taip pat Velykų slėpinio šviesoje prasmingai interpretuoja 118 psalmę, kurioje dėkojama Viešpačiui už išklausymą ir išgelbėjimą, kartu su pripažinimu: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Ps 118, 12). Kristus kaip tik turėjo tokį patyrimą, nes buvo tautos vadovų pasmerktas, bet Dievo reabilituotas ir tapo naujos šventyklos „kertiniu akmeniu“.

Šv. Mišių liturgijoje ir skaitytoje ištraukoje iš šv. Jono pirmojo laiško aiškiai nurodomas Pascha Christi vaisius: mes tampame Dievo vaikais (Plg 1 Jn 3, 1–2). Pabrėžtina, aiškino popiežius Benediktas XVI, kad ne vadinamės Dievo vaikais, bet iš tikrųjų jais tapome Jėzaus išganymo dėka. Savuoju įsikūnijimu, mirtimi ant kryžiaus, prisikėlimu ir Šventosios Dvasios dovanų atsiuntimu Kristus įvedė mus į naują žmogaus santykio su Dievu – su savo dangiškuoju Tėvu – lygmenį. Todėl prisikėlęs Jėzus apaštalams sakė: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jn 20, 17). „Štai kur, brangūs šventinamieji, mus nori vesti Gerasis Ganytojas, – sakė popiežius Benediktas XVI naujiesiems kunigams. – Ir ten yra pašauktas vesti jo globai patikėtus tikinčiuosius kiekvienas kunigas“.

Šv. Mišios nėra ritualinė funkcija

Kunigas unikaliu būdu savo sakramentinių šventimų dėka įsijungia į Kristaus aukos slėpinį per savo asmeninį ryšį su Tuo, kuris per kunigą pratęsia savo išganomąją misiją. Ši bendrystė visada turi būti stiprinama ir tapti vis artimesnė per dvasininko dosnią tarnystę bendruomenei, per kasdienių šv. Mišių celebravimą. Tai neturi būti suprasta kaip „vien tik ritualinė funkcija, bet atlikimas misijos, kuri įtraukia visą egzistenciją vienybėje su prisikėlusiu Kristumi, kuris taip tęsia atperkamosios aukos veikimą savo Bažnyčioje“, – sakė Šventasis Tėvas.

Jis pabrėžė, kad Eucharistijos celebravimo ir aukos plotmės yra neatskiriamos nuo kunigo pastoracinės misijos ir sudaro tiesos skelbimo bei išganymo branduolį, nuo kurio priklauso kiekvienos veiklos efektyvumas. „Žinoma, mes čia nekalbame apie veiksmingumą tik psichologiniu ir socialiniu lygmeniu, bet Dievo dalyvavimo gyvybišką vaisingumą giliuoju žmogiškumo lygmeniu“, – aiškino Popiežius. Jeigu nebūtų švenčiama Kristaus auka, visas Bažnyčios mokymas ir kiti darbai bei gausios iniciatyvos prarastų išganomąją reikšmę. O šis celebravimas yra patikėtas tik sakramentinius šventimus gavusiems kunigams, kurie tokiu būdu pirmieji yra pašaukti išgyventi Jėzaus patirtį, kad atsidavimu galėtų išvaduoti žmogų iš kiekvieno sielos bei kūno kentėjimo.

„Tik pro paschalinės aukos „vartus“ visų laikų ir vietų vyrai ir moterys gali įžengti į amžinąjį gyvenimą ir tik eidami šiuo „šventuoju keliu“ jie gali pasiekti tikrosios laisvės „pažadėtąją žemę“, kur ramybės ir tikrojo džiaugsmo „vešlios ganyklos žaliuoja“ be pabaigos“, – sakė Benediktas XVI. Baigdamas homiliją, jis linkėjo, kad Dievo Žodis apšviestų naujųjų kunigų gyvenimą ir kad jie žinotų, jog kuo sunkesnė kryžiaus našta, tuo ji brangesnė jiems patiems ir jų globai patikėtiems žmonėms. Reikia ištikimai ir su meile nuolat atnaujinti kunigiškus pažadus ir rūpintis kiekviena paklydusia avimi, dėl kurios išgelbėjimo „bus daug džiaugsmo danguje“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija