2012 m. gegužės 4 d.    
Nr. 18
(1993)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Šventė?

Ramūnas Terleckas

Po kelių dienų minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ji primena, kad visos carinės Rusijos pastangos sunaikinti lietuvišką žodį nuėjo perniek, kad meilė savo kalbai ir savo tautiniam išskirtinumui įveikė okupanto užmačias. Tradiciškai gegužės 7-oji yra ir žurnalistų profesinė šventė. Ar yra šiemet ką švęsti, sunku pasakyti.

Nelengva kalbėti apie savojo cecho skaudulius, bet jų yra daug. Daugiau nei norėtųsi. Manau, retas nesutiks, kad žiniasklaida serga, ginčytis galima tik dėl diagnozės ir ligos priežasčių.

Mano galva, viena iš jų – didžiųjų leidėjų susireikšminimas. Dar Sąjūdžio laikais prasidėjęs karas tarp „Komjaunimo tiesos“ (nepamenu, ar ji tuomet jau vadinosi „Lietuvos rytu“) su užsienio lietuvių aukomis sau pamatus pasiklojusia „Respublika“ tebesitęsia ir persikėlė į kitų informacijos skleidėjų daržą.

Iki šiol leidėjų ar televizijų vadovų padangėje nėra jokio sutarimo, todėl galingas žiniasklaidos lobizmas tėra mitas. Kiekvienas mano esąs išskirtinis, turįs geriausius ryšius tarp politikų, sugebantis kontroliuoti verslininkus arba susiliejus verslui, politikams ir žiniasklaidai manipuliuoti visuomenės nuomone.

Laimė ar nelaimė, klystama, nes per kelis dešimtmečius piliečiai išmoko atskirti viešuosius ryšius nuo tikrovės. Kai „Lietuvos rytas“ praneša apie ministro Gintaro Steponavičiaus neva nenusisekusius seksualinius žygius, dauguma skaitytojų už šios naujienos įžvelgė ir Vilniaus mero Artūro Zuoko ranką. Kodėl penkiose iš šešių komercinių televizijų laidų pasirodo snaudžiantis Viktoras Uspaskichas – irgi niekam ne paslaptis. Beje, nė vienos komercinės televizijos, išskyrus jų žinių laidas, nepriskirčiau žiniasklaidos laukui, nes apsiribojama tik pramogų erdve.

Dėl to paties minėto leidėjų susireikšminimo į bet kokią kritiką reaguojama pernelyg skausmingai.

Žurnalistai vengia diskusijų ne tik apie leidėjus, bet ir apie žurnalistiką apskritai. Baiminamasi prarasti savo darbo vietą, todėl žurnalisto etikos kodeksas slepiamas kuo toliau.

Pastaraisiais metais ši tendencija tik sustiprėjo. Mano gerbiamas uošvis, vienas iš Luokės miestelio šviesuolių, yra prašęs pagirti dabartinį premjerą Andrių Kubilių. Yra už ką jį girti, bet artėjant gegužės 7-ajai aš to daryti negaliu. Mano požiūriu, Premjero proteguoto finansų ministro Algirdo Šemetos naktinė mokesčių reforma neatnešė naudos valstybei, o beatsigaunančiai nuo visokio plauko įtakos žiniasklaidai smogė peiliu į paširdžius. Nemanau, kad ponas Šemeta suvoktų, ką padaręs, nenustebčiau, kad ir ponas Kubilius apie tai nesusimąsto, bet nežinau, kodėl konservatorių ir krikščionių demokratų partijos gretose neatsirado kiek daugiau žmonių, suprantančių, į kieno rankas atiduoda informacinį lauką.

Skaudu žiūrėti, kaip „liberalas“ Eligijus Masiulis Lietuvos paštui paliepė didinti spaudos pristatymo tarifus ir nesijaudinti, kad prenumeratorius dienraščiai pasiekia saulei leidžiantis, o kaimuose gyvenančius skaitytojus traktuoti kaip blogį, trukdantį pelningai dirbti valstybės įmonei. Gaila, kad liberalai, bene pirmą kartą gavę tiek galimybių prisidėti prie valstybės raidos, nesugebėjo išlaikyti egzamino valdžia.

Esu diskutavęs su šios partijos ideologais, jie sakė, kad Lietuvos pašto tarifai ir pono Šemetos pasaulio suvokimas nenužudys žiniasklaidos, nes yra visagalis internetas. Kad ir kaip būtų gaila, didieji interneto portalai, mano galva, mažai kuo skiriasi nuo komercinių televizijų. Anoniminio autoriaus žinutė, kad Nijolė Sadūnaitė A.Ūso teisme raudoną skystį (tai buvo kompotas) gėrė iš trauktinės buteliuko, vienu metu tapo pagrindine „lrytas.lt“ portalo medžiaga. Net „Komjaunimo tiesa“ nebūtų radusi tiek įžūlumo turinčių redaktorių, kad publikuotų tokią „žinią“, nes kiekvienas, bent kiek besidomintis Lietuvos pasipriešinimo istorija, žino ir N. Sadūnaitės požiūrį į alkoholio vartojimą.

Gegužės 1-ąją mirė garsus rezistentas Viktoras Petkus, „lrytas.lt“ svetainėje šią žinią netrukus nustūmė pasvarstymai, ar dar viena blondinė yra nėščia.

Tad neverta stebėtis, kad didžiuosiuose interneto portaluose karaliauja skaičius 10. „Dešimt būdų sulieknėti, dešimt būdų nenuplikti, dešimt priežasčių, kodėl sveika gerti kavą, dešimt būdų, kaip pelningiau parduoti savo artimą“.

Tam pamatus kloja reklamos agentūros, kurioms, neva, svarbiausia – spustelėjimų (vadinamųjų „klikų“) skaičius. Jei bus šokama pagal šią dūdelę, nesiimu prognozuoti, kas liks iš internetinės žiniasklaidos. Tai priklausys nuo leidėjų, nuo politikų ir nuo pačių žurnalistų, kurie geriausiai jaučia, kas yra balta ir juoda. Daugiau nei dešimt metų neskaitau „Respublikos“, vieną kartą esu vartęs „Vakaro žinias“, po banko „Snoras“ istorijos nebeperku „Lietuvos ryto“, visgi manau, kad visi šie leidiniai turi teisę ir privalo gyvuoti. Tik nuomonių įvairovė į priekį judina visuomenę.

Todėl Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga noriu palinkėti žurnalistams drąsos ne tik puslapiuose, ekrane ar tinklapiuose, o ir redakcijose. Ir prašau politikų šią dieną nesiųsti sveikinimų, nes tai būtų veidmainystė. Nemanau, kad valdančioji koalicija nesuprato, kad pono Šemetos savimeilė silpnina valstybę, vienintelis neatsakytas klausimas – kodėl apie tai tylėjo opozicija.

Kometaras skambėjo per Lietuvos radiją.    

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija