2012 m. gegužės 18 d.    
Nr. 20
(1995)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Aukojo savo kančią už kitus

A†A Gvidas Vainorius SJ (1981-2012)

Gvidas Vainorius SJ

Balandžio 21-osios rytą (Lietuvos laiku) Čikagoje į amžinuosius Tėvo namus iškeliavo jėzuitas Gvidas Vainorius, kurio dvasinis brandumas pranoko jo jauną amžių. Vos 30 metų sulaukęs jaunuolis buvo gilios maldos vyras, ištvermingos dvasios ir kilnios širdies žmogus.

G. Vainorius gimė 1981 m. spalio 8 d. Rietave. Nuo pat vaikystės jis išsiskyrėsi iš bendraamžių retu dorumu ir pamaldumu, daug skaitė ir gerai mokėsi. Buvo labai linksmas, šoko tautinius šokius, laimėjo Plungės rajono šauniausiojo mokinio titulą. Gvidas buvo nepaprastai geros ir jautrios širdies, labai mylėjo žmones. Išskirtinis ryšys siejo su močiute Rūta Rozalija, kuri jį augino.

Mokėsi katalikiškoje ir Lauryno Ivinskio vidurinėje mokyklose, 1997 metais Gvidas iš Rietavo atvyko į Kauno jėzuitų gimnazijos II klasę. Po metų Kauno jėzuitų gimnazija (KJG) jį, laimėjusį konkursą į Global Outreach mainų programą, išsiuntė mokytis į JAV jėzuitų Creightono universitetinę gimnaziją Omahoje (Nebraska). 1999 m. rugsėjo 1 d. G. Vainorius sugrįžo į Kauno jėzuitų gimnazijos IV klasę ir 2000 metais ją baigė. 2000–2002 metais rengėsi jėzuito tarnystei jėzuitų naujokyne Šiauliuose. Ten 2002 m. rugsėjo 7 d. davė amžinuosius įžadus Šv. Ignaco bažnyčioje. Studijavo Dubline, Milltown’o teologijos ir filosofijos institute, 2005 metais įgijo menų (filosofijos) bakalauro laipsnį. 2008 metais Ignaco Lojolos universitete Čikagoje įgijo menų (filosofijos) magistro laipsnį. 2008–2009 mokslo metais dirbo sielovados darbo koordinatoriumi bei tikybos mokytoju Kauno jėzuitų gimnazijoje.

2009 metais G. Vainorius pradėjo teologijos studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje ir kartu tęsė filosofijos daktaro studijas Lojolos universitete Čikagoje. 2010 metais atliko specialią apsisprendimo dėl kunigystės (Arrupės mėnesio) programą ir rekolekcijas. 2012-ųjų pavasarį turėjo būti įšventintas diakonu, 2013-ųjų vasarą – kunigu. Deja, 2011 metų vasarą Čikagoje Gvidui buvo diagnozuotas skrandžio vėžys. Jis gydytas chemoterapija, buvo atliktos keturios operacijos. Po vienos operacijos atrodė, kad Gvidas pasveiks, tačiau liga sugrįžo. Apglėbęs Jėzų ir tikėdamas Juo, Gvidas ištvėrė sunkiai įsivaizduojamas kančias. Šalia jo nuolat budėjo mama Laima, brolis Dovydas, iš Kanados atskrido vienas ištikimiausių jo draugų vietnamietis br. Vincentas SJ, lietuvė p. Grasilda, tėvai jėzuitai. Čikagos jėzuitų bendruomenė prisiėmė visus rūpesčius ir panardino juos savo aukoje...

Balandžio 24 dieną, bažnyčios varpams gaudžiant, su Gvidu atsisveikino I. Lojolos universiteto bendruomenė ir Čikagos lietuviai.

Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje su Gvidu buvo atsisveikinta balandžio 28 ir 29 dienomis, o nuo balandžio 29-osios, sekmadienio, vakaro šv. Mišių jo palaikai ir džiaugsmu trykštantis Gvido veidas nuotraukoje buvo Kauno šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje. Nejučiomis iš dažno akių išriedėdavo ašara... Jaunystė ir mirtis – tokie tarpusavyje nederantys dalykai. Sunku suprasti tokią Dievo valią, tačiau Gvidas savo gyvenimu ir iškeliavimu Amžinybėn moko mus priimti ją, susitaikyti ir džiaugtis... pro ašaras.

Šv. Mišias balandžio 30-osios pirmadienio vakarą aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, homiliją pasakė Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo Lietuvos–Latvijos Jėzaus draugijos provincijolas t. Gintaras Vitkus SJ ir dar 13 kunigų. Iš Romos atvyko Gvido kurso draugas diakonas Jacek Olczyk. Vysk. J. Boruta SJ homilijoje prisiminė išskirtinį Gvido bruožą – šelmišką, slėpiningą šypseną, sklindančią iš pačios širdies gelmių, iš ten, kur gimsta malda, kur „monologas virsta nuoširdžiu, giliu dialogu su Viešpačiu Jėzumi“. Šiandien, kai malda net kai kuriems kunigams yra tapusi ne pagrindiniu dalyku, kai net ketvirtokai per Gavėnią negali apsieiti be diskotekų, o penkiolikmetės „po išvalymo“ ligoninėje per Velykas ilgisi ne namų, bet siautulingų šokių, Gvido maldos troškulys gali mums parodyti teisingą gyvenimo kryptį. Tai lyg iššūkis kiekvienam krikščioniui: „Jis galėjo. O aš ar galiu?“

Dievas kiekvienam iš mūsų yra numatęs misiją žemėje. Gvidui galbūt teko viena sunkesniųjų – „papildyti ko dar trūksta Kristaus kančioms dėl jo kūno, kuris yra Bažnyčia“. Tačiau Gvidui buvo lemta nueiti visą kelią iki Golgotos viršūnės. Jis ištvėrė, tai stiprėdamas, tai vėl atkrisdamas.

Laidotuvių šv. Mišioms gegužės 1-ąją vadovavo ir homiliją sakė Lietuvos–Latvijos Jėzaus draugijos provincijolas t. G. Vitkus SJ. „Kodėl?“ – šis liūdnas, nerimastingas klausimas išsprūsta dažnam, kai susiduriame su netektimi, ypač tokio jauno žmogaus kaip Gvidas. Tačiau liūdesį dildo prisiminimai: Gvidas buvo mylimas ir mokėjo mylėti, net ligos patale buvo jautrus kitų poreikiams, aukojo už juos savo kentėjimus. Vidinės jo stiprybės versmė buvo malda ir Eucharistija. Čikagos jėzuitai pasirūpino, kad jo palatoje kasdien būtų aukojamos šv. Mišios. Gvidas, kiek leido jo jėgos, jose dalyvaudavo visa savo esybe, ir tai buvo liudijimas, iškalbingesnis už tūkstančius žodžių.

Laidotuvių apeigoms vadovavo Kauno Jėzuitų namų vyresnysis ir KJG direktorius t. Aldonas Gudaitis SJ. Nuoširdžia malda ir trumpu pamokslu nuskaidrino susirinkusiųjų mintis, papasakojo, kaip Gvidas per trisdešimties dienų ignaciškas rekolekcijas džiaugėsi Dievo meile, atrasta kūrinijoje: „Jis ir dabar, jei būtų čia, gyvai matomas, sakytų – „Džiaukitės, pažiūrėkite, kaip gražiai sprogsta medžiai“.

Prie kapo ir gedulingų pietų metu išgirdome daug liudijimų, šiltų, giedrų prisiminimų apie bendrystę su Gvidu. Jo vaikystės draugas Mindaugas, mokęsis kartu iki 6-osios klasės, prisiminė jį kaip ryžtingą, tikslo siekiantį žmogų – net darželyje jis jau mokėjo taikingai lyderiauti, o šeštoje klasėje išėjo į kitą mokyklą, kad galėtų mokytis anglų kalbos. Rietavo katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius, matydamas Gvido gabumus, paprašė savo bičiulio t. G. Vitkaus SJ, kad priimtų jį į Kauno jėzuitų gimnaziją. Auklėtoja Marija Baltuškaitė, klasės draugės Rūta ir Nerija su švelniu ir giedru grauduliu liudijo apie jo švelnumą ir sykiu charakterio tvirtumą: Gvidui buvo patikėta sėdėti viename suole su didžiausiu klasės išdykėliu ir nukęsti jo išdaigas, nes tik jis galbūt galėjo savo pavyzdžiu jį perkeisti; merginos „įkalbinėjo“ jį neiti į kunigus ne todėl, kad būtų tikėjęsi jį suvilioti, bet tik jo gailėdamosi, „nes kunigo pašaukimas toks sunkus“. Baigęs gimnaziją, įstojo į naujokyną Šiauliuose. Iš ten atvykusi grupelė šiauliečių prisiminė nuoširdžius pašnekesius apie Martiną Buberį, tikėjimą ir gyvenimą, Velyknakčių liturgijas: Gvidas spinduliavo troškimu liudyti ir skleisti Dievo slėpinį. T. Vytautas Sadauskas SJ, mokytoja Alina Gutauskienė prisipažino, jog patys turėjo ko pasimokyti iš Gvido. Jo dėka Lietuvą pasiekė TEC rekolekcijos, jis buvo vienas pirmųjų jų vedėjų. Kurso draugas Jacekas patvirtino apie Gvido ištikimybę maldai: jie susibičiuliavo, gilindamiesi į Šventąjį Raštą. T. Ed SJ sakė, kad „Jėzaus draugija tapo daug artimesnė Viešpačiui, nes joje buvo Gvidas“. Tai liudijo ir kiti kalbėjusieji: „Tapau geresniu žmogumi“, „Net mano žmona Nijolė geresnė pasidarė“. Gvido mama Laima prie kapo sakė, kad Gvidas jautė žmonių meilę iš jų maldų, o prieš mirtį prašė, kad ir toliau lydėtume jį malda. Nepamirškime, kad jau galime kreiptis užtarimo bei dvasinės pagalbos į jį (ypač pradėję Dvasines pratybas). Bendrystė maldoje – geriausias paminklas Gvidui.

Urną su jo žemiškaisiais palaikais priglaudė Petrašiūnų kapinių smėlis.

Jūratė Bieliauskaitė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija