2012 m. gegužės 18 d.    
Nr. 20
(1995)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Romo Kalantos aukos paminėjimai

Kauno Muzikinio teatro
sodelyje kalba Seimo
pirmininkė Irena Degutienė

Prieš 40 metų Kauno Muzikinio teatro sodelyje protesto prieš sovietų priespaudą ženklan susideginęs Romas Kalanta pirmadienį buvo paminėtas Vilniuje, Alytuje ir ypač Kaune bei Garliavoje.

Į Kauno Muzikinio teatro sodelį pagerbti iš gyvenimo 1972 m. gegužės 14-ąją pasitraukusio vaikino susirinko apie tūkstantis žmonių. Sodelyje, greta kiek neįprasto paminklo R. Kalantai, stovėjo Generolo Povilo Plechavičiaus jaunojo kario mokyklos auklėtiniai, netoliese išsirikiavo degančias žvakeles rankose laikantys „Aušros“ mokyklos moksleiviai. Prie tautinės vėliavos spalvų juostele aprišto medžio, prie kurio susidegino R. Kalanta, degė žvakelės. Scenoje išsirikiavę berniukų ir jaunuolių choro „Varpelis“ nariai dainavo širdis virpinančias dainas. Vaizdo ekrane buvo galima pamatyti R. Kalantos gyvenimo ir po jo mirties kilusių demonstracijų nuotraukas.


Apgulties vieta – Garliava, Klonio gatvė

Gegužinės pamaldos Klonio gatvėje

Tai, kas vyksta nedideliame, prie Kauno prisiglaudusiame Garliavos miestelyje, Klonio gatvėje, jau ne vienerius metus kelia visuomenės nerimą, kaip ir kelios paslaptingos žūtys, susijusios su vadinamąja pedofilijos byla. Važiavau į ramią Klonio gatvę, dar labiau pagarsėjusią kovo 23-iąją, kai jėga ir prievarta bandyta pagrobti mažąją Deimantę. Tada tik kelių ją gynusiųjų dėka mergaitė liko savo įprastoje aplinkoje, tarp jai artimų žmonių savo globėjos tetos Neringos Venckienės namuose. Mane lydėjo ten ėjusi moteris. Vis artėjant prie Garliavos ir netgi Lietuvos centru tapusios gatvės, moteris pasakojo, kur išsidėstę policijos automobiliai, iš kur vyksta slaptas filmavimas, kaip sekami budėtojai, pasiryžę apginti mažąją Deimantę. Supratau, kad mane vedanti moteris irgi dažnai atvažiuoja čia budėti.


Krokodilo ašaros

Gintaras Visockas

Netrukus Lietuva turės galimybę susipažinti su Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaita, bylojančia apie 2011 metais nuveiktus mūsų saugumiečių darbus. Bent jau taip viešojoje erdvėje pareiškė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas. Ar nenusivilsime, išvydę ataskaitą? Juk greičiausiai perskaitysime tik keletą nieko nepaaiškinančių bendrųjų frazių apie nuolat stiprinamą nacionalinį saugumą. Vis dėlto ją perskaityti verta bus bet kokiu atveju. Kas ką besakytų, tai – neabejotinas žingsnis į priekį, nes iki šiol dar niekas iš oficialių Lietuvos pareigūnų nėra garsiau užsiminęs, jog ir visuomenė turi teisę bent šį tą žinoti. Suprantama, ataskaita apie VSD veiklą 2011 metais netaps vieša nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Visuomenei prieinama bus tik jos dalis. Kitaip, žinoma, negali būti. Slaptosios tarnybos negali atskleisti visų savo planų bei tikslų. Su slapta ir visiškai slapta informacija gali susipažinti tik išrinktieji, pavyzdžiui, Seimo nariai iš NSGK. Tokia tvarka egzistuoja visose demokratinėse visuomenėse. Manoma, kad toji ataskaita greičiausiai primins vien bendrų frazių kratinį. Yra ir dar konkretesnis klausimas: ar galima aklai pasitikėti viskuo, kas viešojoje ataskaitos dalyje numatyta paskelbti?


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija