Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kūrybos
horizontuose

Nemuno
krašto
vaivorykštė

Pasaulio šeimų susitikimas Milane

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas laimina kūdikį po Komunijos suteikimo jo tėvui per Sekminių iškilmes Šv. Petro bazilikoje

Popiežiaus dalyvavimo programa

Milijoniniame Milano mieste – didžiausiame Italijos ekonomikos centre, didžiausioje Europos katalikų diecezijoje, taip pat visame pasaulyje išgarsėjusioje meno ir mados pasiekimais bei tradicijomis vietoje – dabar vykstantis 7-asis Pasaulio šeimų susitikimas laikytinas svarbiausiu šiemetiniu Katalikų bažnyčios įvykiu. Nuo gegužės 30 iki birželio 3 dienos į Milaną susirinkęs šimtų tūkstančių piligrimų būrys, atstovaujantis beveik 130 šalių iš visų penkių planetos kontinentų įvairiuose pasirodymuose ir liturginėse apeigose, teologiniame kongrese ir maldingose adoracijose patvirtins išskirtinį šeimos gyvenimo pašaukimą ir jo svarbų vaidmenį Visuotinės Bažnyčios veiklai. Tačiau, be abejonės, visiems dalyviams svarbiausia bus galimybė melstis ir liudyti apie šeimą drauge su popiežiumi Benediktu XVI, kuris pats vadovaus įvairiems susitikimo renginiams ir praleis Milane net tris dienas.

Tarnaujantis vyras ir tėvas

Kun. Vytenis Vaškelis

Pagal Dievo kūrybos planą tėvas ir motina vaikų ugdyme užima tokią svarbią vietą, kad niekas ir niekada negali pakeisti jų išmintingos meilės vaikams, nes jos kamienu iš Šventojo Rašto šaknų sruvena visapusiško gyvenimo syvai. Jei kuris iš sutuoktinių stokoja artimesnio santykio su Dievu arba jo išvis neturi, tada jo tapatybė sužeista puikybės, trukdančios savo tikrąjį „aš“ vertinti malonės požiūriu. Tada žmoguje išsikerojęs savanaudiškumas sako: „Tu, šeimos tėve, ir šiaip daug dirbai firmoje, todėl grįžęs namo, krisk į konformizmo guolį, gyvenk vien dėl savęs... Savajai žmonai patikėk visas savo vaikų auklėjimo pareigas ir kitus reikalus“. Tokio susvetimėjusio tėvo (rečiau motinos) hedonistinės nuostatos veda į šeimos subyrėjimą.  

Dygliuotas kelias į šventumą

Arkiv. Jurgis Matulaitis

Palaimintasis arkiv. Jurgis Matulaitis brangus ne tik Katalikų Bažnyčiai, bet ir visai Lietuvai. Šie metai Lietuvoje paskelbti Palaimintojo metais, tad kiekvienas Jo gyvenimo momentas – žodis, poelgis, užrašai, prisiminimai (Jo ir apie Jį) – didžiai vertingi.

Mano dėdei – mamos broliui – kun. Jonui Ulickui (1866–1959), artimiau draugavusiam su kun. Juozu Tumu ir kun. Aleksandru Dambrausku, teko laimė savo gyvenimo kely net keletą kartų sutikti tada dar kunigą, o vėliau ir vyskupą – būsimą Palaimintąjį. Po mano pusbrolio Palūšės klebono kun. Alberto Ulicko (1919–2009) mirties rasti išsaugoti jo ir mano dėdės memuarai, surašyti klieriko Gedimino Blyno Pušalote 1944 metais. Čia spausdinama (mažai taisyta) ištrauka iš tų memuarų apie Palaimintąjį ark. Jurgį Matulaitį.

Šeštinės Šalpės kalnelyje

Kazimiera Sipienė

Šv. Mišios Šalpės kalnelyje. Iš dešinės: Endriejavo klebonas kun. Stanislovas Anužis, dekanas Gargždų klebonas kan. Jonas Paulauskas, vyskupas Jonas Boruta SJ, kurijos sekretorius kun. Haroldas Šneideraitis, Veiviržėnų klebonas kun. Antanas Šimkus

Gegužė – gėlių, žiedų mėnuo. Žydi pievos, miškai, sodai, laukai. Gal todėl Bažnyčia šį mėnesį skiria Išganytojo ir visų mūsų Motinos Marijos garbei. Pirmąjį mėnesio sekmadienį skiriame ypatingam motinų pagerbimui. Gargždų bažnyčioje ateitininkų kuopos mergaičių ansambliukas prieš Sumą pasveikino į pamaldas susirinkusias mamas, skyrė joms švelniausias eiles, skambiausias melodijas, gražiausias gėles, nuoširdžiausias maldas.

Pagerbė partizanų atminimą, bendravo su visuomene

Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius, kariuomenės ordinaras vysk. Gintaras Grušas ir premjeras Andrius Kubilius tarp šventės dalyvių

Gegužės 26 dieną Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginiai prasidėjo iškilminga Lietuvos partizanų pagerbimo ceremonija prie 1949 metų Deklaracijos memorialo Minaičiuose, Radviliškio rajone. Ceremonijoje partizanų atminimą pagerbė premjeras Andrius Kubilius, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius, kariuomenės ordinaras vysk. Gintaras Grušas.

Akolitų skyrimai

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris kun. dr. Žydrūnas Kulpys, Telšių vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM ir Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ su akolitais

Gegužės 18 dieną Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyko kasmėnesinis Telšių vyskupijos kunigų susirinkimas. Tą dieną kunigai kartu meldėsi, rytmetinei bendrai maldai, pasveikinęs susirinkusiuosius, vadovavo Telšių vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM. Po bendros maldos į susirinkusius kunigus kreipėsi Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ, kuris aptarė einamuosius Telšių vyskupijos reikalus, kalbėjo apie vasarą vyksiančias šv. Mišių patarnautojams skirtas stovyklas, kurias tradiciškai kiekvienais metais rengia Telšių kunigų seminarija kartu su Telšių vyskupijos jaunimo centru, buvo pažvelgta į ganytojo keliones lankant maldininkus, kurie gieda gegužines pamaldas bažnyčiose, koplyčiose, prie koplytėlių, kapinaitėse, prie kryžių.

Atsargiai – dvigubi standartai

Gintaras Visockas

Neskubėkime smerkti žurnalistės Rūtos Janutienės, surengusios akibrokštą vieno aukšto rango policijos pareigūno kabinete tuoj po tragiškų Garliavos įvykių. Nemačiusiems videointerviu priminsime, jog ši šmaikšti, niekuomet žodžio kišenėje neieškanti žurnalistė, dažnai įžūlokai prie sienos remianti visus interviu duoti nepanorusius valdininkus, tąsyk bandė išsiaiškinti, kas gi yra prievarta. Jei verkiančios mažametės mergaitės tempimas už rankos nėra smurtas, tai tada smurtu neturėtų būti laikomas ir grubokas policijos valdininko timptelėjimas už rankovės. Juolab kad už rankovės patemptas valdininkas, skirtingai nei mažoji Deimantė, – tikrai neverkė. Taigi, jei priverstinio mažosios mergaitės traukimo iš jai įprastos aplinkos – žuvusio tėvo artimųjų namų – negalima laikyti prievarta, tai prievarta nedera laikyti ir R. Janutienės sumanymo patampyti už švarko rankovės suglumusį valstybės pareigūną. Jei galima tampyti mažametę mergaitę, kodėl tada negalima už skverno, sakykim, timčioti Seimo narių, ministrų, teisėjų? Tai konkretus, o ne retorinis klausimas. Tačiau valstybės pareigūną už rankovės timtelėti ir dar per petį smarkokai delnu paploti sumaniusi žurnalistė tikriausiai bus pripažinta pasielgusi neteisėtai. O tai reiškia, kad žurnalistė greičiausiai sulauks didesnės ar mažesnės realios bausmės. Jos elgesys bent jau bus pripažintas neetišku, nepadoriu. Lietuviškoji teisėsauga pasistengs surasti įstatymą, pagal kurį būtų galima bausti neva akiplėšiškai pasielgusią žiniasklaidos atstovę. Bet jei pripažįstame, jog gruboką viešą eksperimentą surengusi R. Janutienė yra kalta, tuo pačiu privalome pripažinti, jog kalti ir pareigūnai, kurie iš senelių namų išsinešė besispyriojančią, verkiančią mergaitę. Lietuvos valstybė privalo apsispręsti, pagal kokias taisykles žaidžia. Aiškiai išdėstydama poziciją, ką ji laiko smurtu, valstybė palengvintų gyvenimą visiems šalies gyventojams. Mes žinotume, pagal kokias taisykles esame verčiami gyventi. Žinotume, koks elgesys traktuotinas kaip smurtas, o koks elgesys – kaip draugiškas, jokios atsakomybės nesuponuojantis paplekšnojimas per petį. Deja, Lietuvos valstybė tokio aiškumo šiandien nedeklaruoja. Oficiali Lietuvos valdžia pasirinkusi patį bjauriausią variantą – dvigubus standartus. Jei žvelgtume atidžiau, matytume, jog standartai, kuriuos savo piliečiams primesti siekia valstybė, net ne dvigubi, o trigubi, keturgubi, penkiagubi. Jums tuoj pat pritaikys dešimtis įstatymų ir poįstatyminių aktų, kuriuos jūs pažeidėte, jei sumanėte, tik pamanyk, sudrumsti kokio nors iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomo valdininko ar pareigūno ramybę netgi ir perspėdamas, kad atliekate eksperimentą. Tai – tik vienas pavyzdys, kaip mūsų valstybė kasa sau pačiai gilią sukrėtimų duobę. Dvigubų standartų Lietuvos valstybėje – apstu. Būtent jie ir skatina piliečių nepasitikėjimą savo valstybe bei valstybę administruojančiais tarnautojais.