2012 m. birželio 8 d.    
Nr. 23
(1998)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Tikrasis atsinaujinimas įmanomas tik analizuojant savas klaidas

Gintaras Visockas

Pagaliau sulaukėme pirmųjų viešų ištraukų iš Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitos apie 2011 metais atliktas operatyvinio pobūdžio veikas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas ištesėjo duotą žodį. Siekiant stiprinti visuomenės pasitikėjimą mūsų VSD, Seimo NSGK vadovybė nusprendusi kasmet viešai skelbti kai kurių specialiai atrinktų duomenų apie mūsų slaptųjų tarnybų veiklą. Sumanymo planas aiškus – kad visuomenė susidarytų kuo objektyvesnę nuomonę, kuo gi užsiima mūsų žvalgybinės bei kontržvalgybinės institucijos. Šį kartą viešojoje ataskaitos dalyje pažerta duomenų, kiek sykių VSD bei kitos specialiosios tarnybos pernai klausėsi mūsų telefoninių pokalbių, kiek peržiūrėjo mūsų SMS žinučių, kiek perskaitė mūsų elektroninių laiškų. Pasirodo, VSD praėjusiais metais atliko beveik 60 tūkst. operatyvinės veiklos subjektų elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės užduočių. Jei dar labiau detalizuotume paviešintą informaciją, turėtume tokius duomenis: iš 60 tūkst. atvejų maždaug 35 tūkst. – telefoninių pokalbių ir SMS turinio kontrolė, 5 tūkst. – informacijos gavimas apie buvusius elektroninių ryšių įvykius, beveik 18 tūkst. – informacijos gavimas apie abonentų telefono numerius, 412 atvejų – internetu perduodamos informacijos kontrolė. Susipažinę su paviešintomis ataskaitos ištraukomis, dar sužinome, kad daugiau kaip pusę informacijos kontrolės užduočių pateikė Lietuvos kriminalinės policijos biuras, o VSD užduotys sudarė apie 18 proc. Ką mums sako šie skaičiai? Ogi nieko. Tiesa, Seimo NSGK pirmininkas džiaugėsi, girdi, pateikti operatyvinių priemonių taikymo atvejų skaičiai ženkliai skirasi nuo tų, kuriuos neseniai pateikė Europos Komisija (EK). Tikriausiai prisimenate: specialius tyrimus atlikusi EK buvo nustačiusi, esą 2011-aisiais Lietuvos slaptosios ir specialiosios tarnybos savo piliečius bei gyventojus sekė daugiau kaip 85 tūkst. kartų. EK skambino pavojaus varpais, jog tokie duomenys jau byloja apie policinės valstybės pobūdį. Po EK išvadų Lietuvoje kilo pagrįstas visuomenės nepasitenkinimo šurmulys. Tiek daug sekimo, pasiklausymo, stebėjimo atvejų ir tiek mažai ištirtų stambaus masto rezonansinių bylų?! Valdžia puolė teisintis, esą sekimo ir stebėjimo mastai iš tikrųjų nėra itin dideli. Tiesiog EK biurokratai padarė kai kurių skaičiavimo klaidų. Seimo NSGK ataskaita rodo, jog lietuviškasis variantas tikrai skiriasi nuo EK išvadų. Tačiau juk įtikinamų argumentų, kodėl turime tikėti ne dideliais EK, bet mažais savų biurokratų skaičiais, – nėra. Galų gale, tie skaičiai daugeliui iš mūsų – sunkiai įkandami. Norėdami susigaudyti, daug ar mažai pasiklausymų, turėtume žinoti, kiek iš jų pasiteisino, o kiek sykių – prašauta pro šalį. Taip pat lietuviškuosius skaičius derėtų lyginti su Estijos, Latvijos ir kitų į Lietuvą savo dydžiu bei politinėmis nuostatomis panašių šalių pavyzdžiais. Tik tada galėtume spręsti, ar 59 tūkst. pasiklausymų – daug. Bet tokių palyginimų mes, eiliniai mirtingieji, niekad neturėsime. Negi mūsų operatyvininkai prisipažins, kiek kartų sekė be rimto pagrindo, kiek kartų apsiriko sekdami niekuo dėtus asmenis ir kiek kartų pabijojo sekti aukštų „bosų“ užnugarį turinčius įtariamuosius.

Pastaruoju metu Vilniaus apygardos teisme narpliojama sudėtinga narkotikų platintojų byla. Kuo daugiau teismo posėdžių, tuo akivaizdžiau, jog byla – popierinė. Kaltinamųjų ir įtariamųjų suole – vien 18–25 metų amžiaus jaunuoliai. Tarp kaltinamųjų ir įtariamųjų – nė vienos vadinamosios stambios „baltosios apykaklės“. Nors teismo posėdžių lyg ir gausu, tačiau per pastaruosius keletą mėnesių nepasistūmėta į priekį. Niekaip nepavyksta apklausti net pagrindinio liudytojo. Ir nepavyksta visai ne dėl advokatų kaltės. Stebint teismo posėdžius galima susidaryti nuomonę, jog ši byla bus narpliojama dar ilgai, galbūt net iki 2013-ųjų ar 2014-ųjų metų. O naudos iš jos analizavimo visuomenei vis tiek bus mažai. Juk sugauti tik pačios žemiausios kastos narkotikų platintojai. Kodėl verta prisiminti šią bylą? Juk prieš jaunuolius, kurie už atlygį platino ar bandė Vilniuje platinti po keletą ar keliolika gramų narkotikų, operatyvinės priemonės taip pat buvo naudojamos. Bet kas čia per operatyvinės priemonės, jei jų pagalba į dienos šviesą įmanoma išvilkti tik smulkiuosius narkotikų prekeivius? Na, lietuviškoji Temidė anksčiau ar vėliau į kalėjimus susodins keletą ar keliolika smulkiųjų narkotikų platintojų. Bet ramybėje tyčia ar netyčia palikti pelningojo narkotikų verslo atstovai nedelsiant suras, kuo pakeisti suimtuosius. Taigi narkotikų verslas Vilniaus gatvėse toliau klestės. Tad prieš džiaugdamiesi būsimais bylos rezultatais turėtume bent jau pasverti, kiek tokie operatyviniai žaidimai kainuoja mokesčių mokėtojams. Juk operatyvinė veikla – brangus užsiėmimas. Patys paprasčiausi pasiklausymai ir sekimai turi savo kainą. Prokuroro alga – solidi. Teisėjo atlyginimas – taip pat solidus. Gausiam konvojui, į kiekvieną teismo posėdį iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus gabenančiam keletą suimtųjų, taip pat reikia mokėti atlygį. Pridėkime dar išlaidas, reikalingas advokatų honorarams. Keli įtariamieji nepajėgūs pasisamdyti advokatų, tad juos samdo valstybė. O dabar sudėkime visas šias išlaidas į krūvą, palyginkime su nauda, kurią turime sugavę keliolika smulkiųjų narkotikų prekeivių, bet nesugavę nė vieno stambaus narkotikų barono,  ir greičiausiai žagtelsime iš nuostabos. Išlaidos – milžiniškos, o nauda – minimali.

Neseniai Lietuvoje kilo triukšmas dėl lietuviškosios cenzūros apraiškų, nes vienas leidinys atsisakė kelių žurnalistų paslaugų, be to, nustojo spausdinti kai kurių politikos apžvalgininkų komentarus. Kai visuomenė piktinasi LRT vadovų elgesiu, kai LRT vadovybei priekaištaujama dėl vienpusiškos informacijos, – toks susierzinimas suprantamas. Ne taip jau retai LRT vadovai į diskusijų laidas įsileidžia tik vienos nuomonės atstovus. LRT – visų mūsų mokesčių mokėtojų išlaikoma žiniasklaidos priemonė, tad joje turėtų turėti galimybę savo požiūrį išdėstyti kuo įvairesnių politinių nuostatų atstovai, įskaitant ir politikus, ir žurnalistus, ir kultūrininkus. Tad priekaištai, kai, pavyzdžiui, į Ritos Miliūtės vadovaujamą laidą „Teisė žinoti“ įsileidžiama tik viena nuomonė, – suprantami. Taip pat suprantama, kodėl LRT bendradarbiavimo sutarties neketina atnaujinti su profesionaliai savo darbą atlikusiu žurnalistu Gintaru Aleknoniu. Tačiau sunkiau suvokti priekaištus tų, kurie piktinasi, kodėl privatus dienraštis „Lietuvos žinios“ keičia vadovą ir korespondentus kitais vadovais bei žurnalistais. Nejaugi neaišku, kad „Lietuvos žinios“ – privatus laikraštis. Jei akcininkams atrodo, o gal kas nors reikalauja, kad jiems taip atrodytų, jog leidinyje turi būti atliekama kadrų kaita, kas gali uždrausti ją atlikti? Net jei akcininkai sumanys kardinaliai keisti politinę kryptį, – kas čia keisto? Juk dienraštis – privatus. Be abejo, šiandieninėje Lietuvoje užtektinai daug bjaurių bandymų cenzūruoti visuomenei pateikiamą informaciją. Be abejo, tokios pastangos – ir smerktinos, ir netoleruotinos. Tačiau nereikia pamiršti, jog cenzūra mūsų valstybėje beveik neįmanoma, jei tik tie, kurie mano esą cenzūruojami, veikia kūrybiškai ir daug dirba. Net ir LRT tribūna šiais laikais – ne tokia jau svarbi. Bent jau ne pati svarbiausia. Šiandieninės technikos galimybės suteikia plačią erdvę fantastiškiausiems sprendimams. Pavyzdžiui, galima įkurti internetinę televiziją, į kurią galima kviestis kur kas įdomesnius, aštresnius pašnekovus nei „Teisės žinoti“ vedėja. Bet tie, kuriems nepatinka šiandieninė cenzūra, patys elgiasi ne itin korektiškai. Vaizdžiai tariant, daug piktinasi ir mažai dirba. Cenzūros neįveiksi vien vaikščiodamas aplink Prezidentūrą su kritiniais plakatais ar ant grindinio kreida rašydamas žodžius „TIE-SOS“. Cenzūra įveikiama kitomis priemonėmis, įkuriant „kitai nuomonei“ tribūną suteikiantį leidinį. Juk visi visuomenininkai, įskaitant ir Darių Kuolį, įsteigę savas interneto svetaines ar popierinius leidinius, gali nekliudomi dėstyti savo įžvalgas.

Filosofas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Arvydas Juozaitis sakė, esą „agresyvėjanti paperkama žiniasklaida, parsiduodanti bet kada ir bet kaip, yra Lietuvos praradimas“. Šie žodžiai užfiksuoti viename teisingumo trokštančių žmonių leidinyje. Bent jau taip deklaruojama. Regis, labai taiklūs ir teisingi žodžiai. Bet tuo pačiu norisi paklausti – tai kodėl neįkuriate, nepuoselėjate nepaperkamos, neparsiduodančios žiniasklaidos? Juk dar ne taip seniai Lietuva turėjo galimybę turėti net keletą rimtų leidinių, įskaitant ir „Sąjūdžio žinias“, ir „Atgimimą“, ir „Lietuvos aidą“. Tereikėjo puoselėti, dirbti, ir, vaizdžiai tariant, būtumėte nurungę nemėgstamą „Lietuvos rytą“. Bet atsitiko atvirkščiai. Gal per mažai darbuotasi, gal neturėta specifinių žinių, žurnalistinės patirties? Kodėl atsitiko priešingai, deja, šiandien niekas nenori viešai diskutuoti. Ypač buvę šių leidinių vadovai.  Nesėkmių ir klaidų prisiminti niekas nenori. O juk tikras atsinaujinimas įmanomas tik analizuojant trūkumus bei klaidas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija