2012 m. birželio 22 d.    
Nr. 25
(2000)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Be krikščioniškos santuokos nėra tikros šeimos

Kun. Vytenis Vaškelis

Akivaizdžiai pastebime, kad augant visuomenės technologiniam progresui, silpsta moralinių vertybių pajauta. Kai pernelyg koncentruojamasi į tai, kas gerina vien žmonių buitį, tai yra, kai daugiausiai pastangų skiriama visuomenės materialinio pagrindo stiprinimui, tada vis labiau pasitikima pinigais bei daiktais, ir vis mažiau – pačiu Dievu, kuris yra ne tik visų kūrinių Viešpats, bet ir visuomeninės dorovės įstatymų Leidėjas. Sekuliarėjančioje visuomenėje į pirmą vietą iškyla rafinuotos puikybės dūmus skleidžiantis žmogaus protas, kuris nori taip viską valdyti ir kontroliuoti, kad nustelbia bei ignoruoja transcendentinių dalykų išganomąjį veikimą asmens gyvenime. Tada žmogaus subjektyvi nuomonė pradeda neigti dieviškos tikrovės objektyvumą.

Štai maža Seimo narių dalis (16) praėjusį antradienį, pritrūkus tik vieno balso, atmetė siūlymą keisti Konstitucijos nuostatą, kuria šeima būtų tiesiogiai susiejama su santuokos institucija. Toks Konstitucijos patobulinimas dėl elementaraus ir logiško, beje, amžiais galiojančio, šeimos, kaip nedalomos visuomenės ląstelės, kildinimo tiktai iš vyro ir moters pašaukimo, sąjungos vienas kitam, iš meilės atsiduoti bei dovanoti gyvybę, jau seniai turėjo būti padarytas. Todėl nepriimtas šios Konstitucijos nuostatos pataisymas leidžia manyti, kad yra Seime grupelė parlamentarų, kurių pažiūros dėl šeimos betarpiško susiejimo su santuoka prasilenkia su objektyvia bei krikščioniška tiesa, bylojančia, „jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 4–6). Kūrėjo sumanymas, kad abu sutuoktiniai, nevaržydami vienas kito laisvės, savo bendrą gyvenimą grįstų visas sritis apimančia kūrybinga meile, yra lydimas abipusio įsipareigojimo, tikėjimo bei maldos dvasios ir galioja nuo žmogaus sukūrimo iki pasaulio pabaigos.

Tenka pripažinti parlamentaro R. J. Dagio teiginio įžvalgumą, kad „šis balsavimas iš esmės buvo balsavimas dėl vienalyčių santuokų įteisinimo. Pataisų formuluotė tokiai galimybei būtų vienareikšmiškai užkirtusi kelią ir jokie išaiškinimai nebūtų galėję to pakeisti. Prieš balsavę žmonės gynė vienalytes santuokas“. Pastebėtina, kad kai kurių Seimo narių pernelyg liberalių nuostatų santuokos atžvilgiu formavimuisi galėjo turėti įtakos (nors ir netiesiogiai) ir neseniai pirmą kartą JAV istorijoje prezidento B. Obamos viešas gėjų santuokų parėmimas: „Manau, jog tos pačios lyties poroms turėtų būti sudaryta galimybė susituokti“. JAV katalikų kardinolas Timothy Dolanas tokį prezidento pareiškimą pavadino „keliančiu didelį liūdesį“.

Be abejo, kad šis Dievo valią atitinkantis liūdesys turi svarius motyvus. Pirmiausia bet kokia homoseksualių ryšių praktika kėsinasi į Aukščiausiojo gyvybės pradėjimo esmę, nes ontologiškai prieštarauja vienam iš svarbiausių dieviškųjų planų: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28). Dievas negalėjo dviejų vyrų ar dviejų moterų porai tarti: „Gyvenkite kartu, kad paleistuvautumėte“, bet priešingai, dėl gėdingų bei geidulingų kai kurių žmonių poelgių Jis pagerbė jų laisvę ir leido jiems nupulti iki homoseksualaus santykio lygio, kuris yra ne tik liga, bet ir neginčytina nuodėmė (plg. Rom 1, 26–27).

Tad ar galime kalbėti apie homoseksualų sąjungai legalios santuokos statuso suteikimą ar apie tai, kad jie galėtų teisiškai įsivaikinti vaikus? Neįmanoma legalizuoti tokių dalykų, kurie savaime prieštarauja žmogiškos prigimties orumui ir griauna visuotinės meilės civilizacijos pamatus. Jei kai kurių šalių vyriausybės homoseksualų sąjungoms uždega joms palankių įstatymų šviesą, pasikeičia tų tautų moralinė vertybių pusiausvyra: įsigali visuomenės dorovinė degradacija, kuri nesustabdomai auga ir vėliau gali pasiekti buvusių Sodomos bei Gomoros miestų gyventojų sugedimo lygį.

Šį sekmadienį švęsime šv. Jono Krikštytojo gimimą. Jis iki pat kankinystės vykdė savo pašaukimą: „Eiti pirma Viešpaties Jam kelio nutiesti ir mokyti Jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo“ (plg. Lk 1, 76–77). Ir mums panašiai skirta elgtis: „Eiti ten, kur žmonių gyvenimo keliai yra duobėti, ir per savo asmeninį gyvenimo būdą duoti tikrų atsivertimo vaisių kitiems“. Tada, malonei veikiant, galėsime priartinti atsivertimo laiką bei vietą ir tiems, kurie dabar dar klaidingai mąsto bei panašiai daro. Teišsipildo mūsų bei kitų gyvenime žodžiai: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Lk 3, 4).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija