2012 m. liepos 7 d.    
Nr. 27
(2002)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kai valstybėje užmerkiamos akys prieš prievartą

Reikia tiesiai pastebėti – turime daug abejingų žmonių bet kokiam svetimam skausmui. Tą dieną, kai buvo vykdomas pogromas prieš sodybą Klonio gatvėje, daug kas ramiai ilsėjosi ar dirbo, vėliau daug kas ramiai gėrė kavą vasaros kavinėse, „dalyvavo“ mugėse (vaikščiodami tarp gausybe prekių apstatytų staliukų), o dar vėliau, vykstant protesto akcijoms, vyko įprasti renginiai, nė neužsimenant apie vykusią prievartą – lyg Lietuvoje nieko baisaus nevyko. Iš tiesų buvo panaudota prievarta ir prieš „kliūtis“, ir prieš mažąją mergaitę, ir prieš jos artimuosius, ir prieš visą Lietuvą – trys kaimai netoli Garliavos buvo izoliuoti, tarsi juose būtų paskelbta karo padėtis. Daugumai tai nebuvo svarbu. Dabar labai reikšmingas ir prasmingas kažkada pogrindžio spaudoje išsakytas posakis: „Bijokite ne priešų, kurie gali jus tik sunaikinti, bijokite ne draugų, kurie gali jus tik išduoti, bet bijokite tik abejingųjų, dėl kurių pasaulyje vyksta visos neteisybės“.

Aišku, kai kas netgi pritaria žiauriai policijos ir antstolės akcijai. Bet ar tai nuostabu? Juk ir sovietinės okupacijos metais būdavo dažni atvejai, kad ne tik sovietiniai propagandistai, bet ir geri, tačiau naivūs žmonės pritardavo trėmimams, represijoms. Sovietizmas, totalitarizmas įlindo į mūsų sąmonę ir tūnojo mumyse, mūsų viduje. Reikės dar keleto dešimtmečių, kol jo nebeliks. Bet ar liks tada Lietuva? Gal Lietuva bus, bet ji bus be lietuvių – ir dėl blogėjančių demografinių rodiklių, ir dėl nesulaikomai augančios emigracijos, ir dėl socialinės neteisybės, ir dėl politinių aplinkybių.

Nusikaltimo slėpimas yra nusikaltimas. O juk iš internete paskleistų vaizdų net paprastam piliečiui akivaizdu, kad vyko didžiulis nusikaltimas ne tik prieš mažąją mergaitę, ne tik prieš jos globėją Neringą Venckienę, bet ir prieš visus Lietuvos piliečius. Visai kitokių nuostatų laikėsi laikinoji Seimo komisija, vadovaujama E. Jurkevičiaus, demagogo ir ciniko, tariamo konservatoriaus-krikščionio demokrato, ne tik nereikalavusio vaizdo įrašų, kurie būtent galėjo paaiškinti ir išaiškinti tiesą, bet ir atsisakiusio juos imti. Tai jis, pasityčiodamas iš nuožmaus persekiojimo nualintos N. Venckienės, „pasiūlė“ jai „konkuruoti“ Seimo rinkimuose Baltijos apygardoje, jei tik ši nebus pasodinta į kalėjimą tų, į kurių rankas susidorojimui perdavė tas pats „krikščionis demokratas“. Taip darė ir 73 Seimo nariai, vėlgi be jokių įrodymų ir motyvavimo atidavę N. Venckienę sudorojimui, taip darė ir Seimo Pirmininkė, ir tūkstančiai abejingųjų. Jeigu slėptume informaciją, dangstytume nusikaltimą, taptume nusikaltimo bendrininkais. Taip elgtis mums neleidžia sąžinė, nes matome prievartos esmę.

Ir kai garsiausiai ir nuožmiausiai rėkia tie, kurie net nežino apie vykstančią (ir nuolat slopinamą) pedofilijos bylą, kurie jau seniai įsitikinę, kad dviejų žmonių žudikas buvo D. Kedys, sunku suprasti, kas vyksta Lietuvoje. Jeigu būtų taip vienareikšmiškai aišku dėl jo kaltės, negintų jo šimtai ir tūkstančiai žmonių. Yra keletas svarbių momentų. Kuo galėtų paaiškinti Kedžio ir Venckienės priešininkai tą faktą, kad byla jam dėl įvykdyto nusikaltimo nebuvo iškelta? Vadinasi, policija, žinodama tikruosius kaltininkus, net nesirengė kelti jam bylos. Tik vaizdavo ieškanti jo, kaip nusikaltėlio. Ar neatrodė keistai prie vienos nužudytosios paliktas Kedžio registruotas pistoletas? Kaip nusikaltėlis galėjo palikti tokį įkaltį? To niekada nebūna. Ir dar daug keistų faktų yra abiejose šiose bylose. Tik Valstybės saugumo departamentui (VSD) paklusni žiniasklaida ieškojo po Ispaniją ir kitur kaip nusikaltėlio. Ir pagaliau tikrai neaiški Kedžio žūtis ir Ūso, kaltinamo pedofilija, mirtis. Tikrai akivaizdu, kad abi mirtys buvo prievartinės, labai klastingai surežisuotos. Jos turėjo aiškų tikslą: žūtbūt paslėpti visus įkalčius ir liudininkus. Ir todėl nėra toks baisus prievartinis mergaitės „perdavimas motinai“, kiek baisios yra surežisuotos Kedžio ir Ūso bei kitų mirtys – štai kokius nuožmius „žaidimus“ su valstybės piliečiais gali vykdyti slaptosios tarnybos.

Iš dabartinių N. Venckienės priešininkų tenka patirti, jog vieni jų yra išsigandę, kad ji „įsigeidė nuversti“ Seimo pirmininkę I. Degutienę ir „norinti užimti“ jos kėdę, kiti mano esą ji „su D. Kuolio pagalba“ nori nuversti Prezidentę. Tiesiog klaikūs dalykai, tokių žmonių nuomone, vyksta Lietuvoje. Ir iš jų akių matyti, kad jie tikrai išsigandę, kai nyksta, bliūkšta susikurti jų idealai. Tada gal vertėtų pasižiūrėti į N. Venckienės veido ramumą: net ir netekusi brangiausio, dėl ko ji kovojo (iškrypėlių prievartautos mergaitės), net kęsdama vieną po kito išdavikiškus smūgius, ji išlieka rami ir stipri, ji kovoja tik už skriaudžiamą mergaitę ir jos niekas nenugalės. Beje, kai kurie skaitytojai pastebėjo, kad mūsų valstybė aiškiai grimzta į totalitarizmo liūną, sprendžiant pagal tyčiojimąsi iš skriaudžiamų piliečių: apie slaptąją I. Serovo instrukciją esą parašėme ne viską – juk tremtiniams nereikėdavo sumokėti už enkavedistų vykdomą trėmimą, o štai pedofilų klano nekenčiama ir persekiojama N. Venckienė turės „susimokėti“ už jai padarytą „paslaugą“ – policijos įvykdytą žmonių ir sodybos pogromą. Pasaulyje tai neregėtas dalykas. Bet jis vis dėlto įmanomas prieštaravimų perpildytoje Lietuvoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija