Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Pasieniečio žūties metinės

Rūta Averkienė

Vytautas Landsbergis prie paminklo A. Barausko žūties vietoje

Varėnos rajone pagerbta pirmoji Lietuvos okupacijos auka – prieš 72 metus birželio 15-osios naktį žuvęs Lietuvos kariuomenės atsargos viršila, Šaulių sąjungos narys, Alytaus apskrities pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2-osios Ūtos sargybos viršininkas vyr. policininkas Aleksandras Barauskas.

Ūtos kaime, A. Barausko tarnybos ir mirties vietoje, kur prieš septynerius metus šalia kelio išaugo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Varėnos šaulių pastangomis pastatytas atminimo ženklas – paminklas, amžinai priminsiantis šioje vietoje nutrūkusią pasieniečio – pirmosios okupacijos aukos – gyvenimo giją, susirinko daug garbingų svečių: europarlamentaras Vytautas Landsbergis, vidaus reikalų ministras Artūras Melianas, Seimo narys Algis Kašėta, Varėnos rajono savivaldybės meras Elvinas Jankevičius, A. Barausko dukra Ona Brasiūnienė, kiti jo artimieji, Kaniavos seniūnijos seniūnė Janina Pavilonienė, Varėnos seniūnijos seniūnas Juozas Balevičius, Lietuvos kariuomenės bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovai, Ūtos, Dubičių, Rudnios bendruomenių nariai.

Paroda ir konferencija

Minint Žemaičių partizanų apygardos vado Vlado Montvydo gimimo 100-metį

Vlado Montvydo dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė (centre) su konferencijos pranešėjais

Žemaitijos partizanų leidinėlyje „Malda girioje“ yra labai pranašiški žodžiai: „Išauš Tėvynės laisvės valanda ir tada mes pagerbsime didvyrių kapus, didžiuosimės jų drąsa ir pasiaukojimu“. „Malda girioje“, kaip ir „Laisvės balsas“, „Kovojantis lietuvis“, buvo leidžiami paskutiniojo apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio rūpesčiu. Jis matė, kad vien ginklu sunku priešintis militaristinei valstybei. Savo vadovaujamoje apygardoje ypač gerai išvystė pogrindinę spaudą, kurios okupantai bijojo labiau nei šaunamo ginklo. Vadas nuolat ieškojo jaunų, gabių literatūrai patriotų, pats kartais ir spausdindavo, ir rūpinosi spaudos platinimu. Apie nesugaunamąjį partizaną, pasižymėjusį nepaprasta drąsa, sumanumu, ir šiandien Varnių apylinkėse pasakojamos legendos.

Paskutinysis partizaninio karo štabas

Irena Montvydaitė-Giedraitienė

Vladas Montvydas-Žemaitis yra vienas iš ilgiausiai išsilaikiusių Lietuvos partizanų apygardų vadų visoje Lietuvoje visą rezistencijos laikotarpį. Varniuose V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, pas Varnių stalius ir kalvius mokėsi amatų. Čia vokiečių okupacijos metais įsteigė kooperatyvą ir miestelio gyventojus aprūpindavo maisto produktais. Varnių bažnyčioje tuokėsi su žmona Bronislava, čia krikštyti visi penki vaikai, čia į šeimos kapą amžinam poilsiui atgulė žmona Bronislava, tik jam skirta vieta tuščia. Ruošdamasis partizaniniam karui, pas miestelio kalvius remontuodavo šaunamuosius ginklus. Varnių valsčiaus apylinkėse 1943–1944 metais organizavo Lietuvos laisvės armijos „Vanagų“ būrius. Karinės taktikos mokymus vesdavo Varnių apylinkės miškuose. Jo pagrindinė partizanavimo zona – Varnių apylinkės. Artėjant antrajai rusų okupacijai, V. Montvydas, kaip ir daugelis, nesitraukė į Vakarus. Nepaliko Žemaitijos net tada, kai Lietuvos laisvės armijos įkūrėjas Kazys Veverskis, išvykdamas iš Žemaitijos, siūlė kartu persikelti į kitą rajoną, kad būtų saugiau. Savo klestinčiame ūkyje, Nevardėnų kaime, jis įrengė slėptuves ir ruošėsi partizaniniam karui, kuris užsitęsė beveik dešimtmetį. 1944 metų Kūčių vakarą okupantai iki pamatų sudegino jo pavyzdingą ūkį. Žemaitijos kaimų valstiečiai išaugino jo penkis mažamečius vaikus, leido į kaimų mokyklas svetimomis pavardėmis. V. Montvydas, paruošęs lietuviškus pasus, siųsdavo patikimus žmones į tremties rajonus „vogti“ tremtinių. Grįžusių tremtinių okupacinė valdžio ieškodavo vėl nubausti. Kai kurie jų papildydavo partizanų gretas.

Mirė ilgametis kapucinas

A†A kun. br. jubil. Antanas Kazimieras Rimkus OFM Cap.
(1923 04 17–1948 04 21–2012 06 16)

Kun. br. jubil. Antanas Kazimieras Rimkus OFM Cap.

Birželio 16-osios rytą Kaune mirė kapucinas kun. br. Antanas Kazimieras Rimkus, ilgametis Krokuvos provincijos Lietuvos kapucinų Švč. Mergelės Marijos Lurdo vienuolyno narys.

Jis gimė 1923 m. balandžio 17 dieną Kuršėnuose, Šiaulių rajone. 1948 metais Šiauliuose priėmė vienuolio kapucino abitą, Antano vardą, o Skaistkalnėje, Latvijos gyvenvietėje prie pat Lietuvos–Latvijos sienos, per penkias dienas, nuo balandžio 17 iki 21, iš Liepojos vyskupo Peter Strods rankų priėmė subdiakono, diakono ir kunigo šventimus. 1949 m. rugpjūčio 5 dieną davė pirmuosius laikinuosius įžadus (tuo metu dirbo kaip paprastas ūkininkas savo tėvo ūkyje ir zakristijonu Papilės bažnyčioje). 1951 metais buvo ištremtas į Rusiją, iš kurios grįžęs 1957 m. vasario 16 dieną davė amžinuosius įžadus. Nuo tada vienuolis kapucinas kun. br. Antanas Rimkus OFM Cap. įsijungė į sielovadą, dirbo klebonu Žemaičių Naumiestyje, Vaičaičiuose, Kantaučiuose bei Nemakščiuose ir čia užbaigė bažnyčios statybą. 2001 metais sugrįžo pas brolius kapucinus į Kauno Petrašiūnų namus ir iki mirties buvo altaristu.