|
Paskutinysis partizaninio karo štabas
Irena Montvydaitė-Giedraitienė
Vladas Montvydas-Žemaitis yra vienas iš ilgiausiai išsilaikiusių Lietuvos partizanų apygardų vadų visoje Lietuvoje visą rezistencijos laikotarpį. Varniuose V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, pas Varnių stalius ir kalvius mokėsi amatų. Čia vokiečių okupacijos metais įsteigė kooperatyvą ir miestelio gyventojus aprūpindavo maisto produktais. Varnių bažnyčioje tuokėsi su žmona Bronislava, čia krikštyti visi penki vaikai, čia į šeimos kapą amžinam poilsiui atgulė žmona Bronislava, tik jam skirta vieta tuščia. Ruošdamasis partizaniniam karui, pas miestelio kalvius remontuodavo šaunamuosius ginklus. Varnių valsčiaus apylinkėse 19431944 metais organizavo Lietuvos laisvės armijos Vanagų būrius. Karinės taktikos mokymus vesdavo Varnių apylinkės miškuose. Jo pagrindinė partizanavimo zona Varnių apylinkės. Artėjant antrajai rusų okupacijai, V. Montvydas, kaip ir daugelis, nesitraukė į Vakarus. Nepaliko Žemaitijos net tada, kai Lietuvos laisvės armijos įkūrėjas Kazys Veverskis, išvykdamas iš Žemaitijos, siūlė kartu persikelti į kitą rajoną, kad būtų saugiau. Savo klestinčiame ūkyje, Nevardėnų kaime, jis įrengė slėptuves ir ruošėsi partizaniniam karui, kuris užsitęsė beveik dešimtmetį. 1944 metų Kūčių vakarą okupantai iki pamatų sudegino jo pavyzdingą ūkį. Žemaitijos kaimų valstiečiai išaugino jo penkis mažamečius vaikus, leido į kaimų mokyklas svetimomis pavardėmis. V. Montvydas, paruošęs lietuviškus pasus, siųsdavo patikimus žmones į tremties rajonus vogti tremtinių. Grįžusių tremtinių okupacinė valdžio ieškodavo vėl nubausti. Kai kurie jų papildydavo partizanų gretas.
1953 metų rugpjūčio 23-iosios vakarą tarp Lūksto ir Paršežerio V. Montvydas išduotas žuvo kartu su adjutantu Broniumi Alūza-Bedaliu. Varniuose, NKVD kieme, buvo paniekinamai sumesti paskutiniųjų Žemaičių apygardos partizanų V. Montvydo-Žemaičio ir B. Alūzos-Bedalio palaikai. Atpažinimui atvesti gyventojai prisimena, kad žuvusiųjų lietuviškos kariškos uniformos buvo sveikos, tik galvose buvo šautinės žaizdos. Padaryta išvada, kad paskutinius šovinius juodu pasiliko sau. Vado adjutantas B. Alūza-Bedalis, žymiosios Žemaitijos partizanės Monikos Alūzaitės brolis, nė dvidešimties nesulaukęs ir beveik dvejus metus buvęs partizanu, žuvo kartu su vadu, kuris jam buvo ir tėvas, ir draugas, ir bendražygis.
Suklusk, jaunime, jam nebuvo nė dvidešimties, kai kurie mes dažnai jaunumu bandome pateisinti savo klaidas ir neveiklumą, rašo šiandien Telšių r. Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokinė Jurga Kviatkauskytė knygutėje Pažink Lietuvos šaulius.
Štabui priklausiusi Irena Petkutė gimė 1932 metais. Dar būdama Laukuvos vidurinės mokyklos mokinė, pirmuosius savo eilėraščius Vilnelės ir Neringos slapyvardžiais perduodavo į pogrindžio spaudą. MGB sužinojo apie jos ryšius su pogrindžio spauda. Mergina buvo tardoma, kankinama. Matydama, kad enkavedistai nepaliks jos ramybėje, kad neištrūks iš jų pinklių, sutiko bendradarbiauti. Ištrūkusi pasiprašė į Žemaičių apygardos štabą. Buvusi bendramokslė Teresė Rubšytė-Ūksienė supažindino ją su apygardos vadu V. Montvydu. Čia ji priėmė priesaiką ir tapo partizane Neringa, pradėjo redaguoti pogrindžio spaudą. I. Petkutė turėjo neišpasakytą gamtos dovaną poeto talentą. Jos eilėraščiai turi didelę išliekamą vertę. Dažnai sueigose bei iškilmingų datų minėjimuose skamba jos sukurtos eilės. Po vado ir adjutanto žūties buvo išduota ir štabo pogrindžio spaustuvė. Apsuptame bunkeryje jaunoji poetė gyva nepasidavė, įvykdė priesaiką. Archyvuose išliko Varnių čekistų surašytas aktas, kuriame teigiama, kad I. Petkutės kūnas užkastas 1953 m. rugpjūčio 30 d., 23 valandą, netoli Varnių NKVD kiemo. Kažkodėl padaryta vienintelė išimtis dėl palaikų užkasimo. Ten dabar stovi metalinis kryžius.
Tai toks partizaninio karo paskutinio štabo narių likimas. Viena iš ilgiausiai veikusių Žemaičių apygarda ne tik nenutraukė pogrindžio spaudos leidimo, bet ir įkūrė Vyčių sąjungą neginkluotą pasipriešinimo okupacijai organizaciją. Kadangi partizaninis karas blėso, jaunimas buvo nusiteikęs patriotiškai, Vakarų Lietuvos srities vadas A. Bakšys-Klajūnas 1952 metais pasiūlė naują pasipriešinimo okupacijai formą. Vyčių sąjungos nariais galėjo būti legaliai gyvenantis ir besimokantis jaunimas. Žemaičių apygardoje buvo jau 11 prisiekusių narių.
Džiugu, kad varniškiai prisimena savo krašto istoriją, dėl Tėvynės laisvės kovojusius ir gyvybę aukojusius patriotus. Tai aktualu ir jauniesiems gimnazistams, nes ir tuo laiku toje pačioje gimnazijoje veikė V. Montvydo iniciatyva įkurtos pogrindžio organizacijos. 2013 metais sukanka 60 metų, kai sunaikinta Žemaičių apygarda ir Lietuvoje baigėsi partizaninis karas. Nors dar buvo išlikusių pavienių partizanų, tačiau štabų nebesudarė, veiklos nebevykdė.
© 2012 XXI amžius
|