Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Maironio pėdsakais

Menantis Maironį

Bronius VERTELKA

Prel. Joną Mačiulį-Maironį prisimenantis Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros altaristas mons. Petras Kuzmickas

Panevėžys. Dalyvaujantis šv. Mišių aukoje, klausantis išpažinčių – toks šiandien vyriausias Lietuvos kunigas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros altaristas mons. Petras Kuzmickas, skaičiuojantis 102-uosius savo gyvenimo metus. Vyriausias Lietuvos kunigas išsaugojo puikią atmintį, tiksliai atkartoja tai, ką buvo sakęs prieš keliolika metų (keletą kartų esu jį kalbinęs ir anksčiau, tuo pats įsitikinau). Dar neseniai jis nueidavo apsipirkti į centrinį miesto turgų. Šiuo metu neberizikuoja, nes jau pagalbon tenka pasitelkti lazdelę. Šiaip sveikata nesiskundžia, tik širdis kartais stipriau plaka. Paklaustas, kaip pavyko sulaukti tokių metų, monsinjoras šypsojosi: „Nerūkiau ir negėriau. Mano gimtajame kaime darydavo nestiprų naminį alų, bet išgerdavau jo tiktai po stiklinę kitą. Tai buvo man puikus blaivybės pavyzdys. O mokydamasis Linkuvos gimnazijoje žaidžiau kvadratą, kumščiasvaidį, kuris vėliau „išsilydė“ į tinklinį“.

Neseniai 77 metų kunigystės sukaktį šventęs mons. P. Kuzmickas turėjo galimybę matyti gyvą knygnešių patriarchą Jurgį Bielinį. Kauno kunigų seminarijoje jam teko mokytis, kai rektoriumi buvo prel. Jonas Mačiulis-Maironis, kurio mirties 80-metį minėjome praėjusią savaitę. Tuomet pirmakursiui seminaristui jis dėstė teologiją. Tai buvo nuoširdus, prijaučiantis tautininkams, palaikantis „Jaunąją Lietuvą“, tačiau labai tolerantiškas žmogus. Kai Maironis pirmakursį Petrą iškvietė atsakinėti, norėdamas patikrinti jo žinias, šis negyrė tautininkų ir daugiau palaikė krikščionis demokratus. Tokiu atsakymu dėstytojas liko patenkintas, supratęs, kad jaunuolis sugeba savarankiškai ir objektyviai protauti. Maironis labai mėgo klausytis dainuojančio jaunimo. Išėjęs į sodelį prie savo namų, jis ragindavo jaunus žmones dainuoti.

Iš Vaškų parapijos atvykusiam P. Kuzmickui mažai teko bendrauti su Maironiu, beveik vien per jo paskaitas. Jis turėjo atskirą namą su sodeliu. Prasidėjus klierikų įvilktuvėms į sutanas, jis kviesdavosi juos pas save, vaišindavo. Ir šiaip poetiškos sielos žmogus mėgdavo bendrauti su jaunaisiais. Ugdydavo jų savarankiškumą, kad jaunuoliai, būsimi kunigai, visada tokie būtų. Maironis buvo rimtas ir nesikarščiuojantis, tačiau dvasiškai jautrus. Kada iškilmėse klierikų choras traukdavo dainas jo žodžiais, šio skruostu nuriedėdavo ašara. Pačiu savo buvimu, elgesiu jis formavo klierikus, be reikalo jų neužsipuldavo. „Maironis buvo autoritetas mums, jaunimui, to iš jo nei atimsi, nei pridėsi. Lietuva jam buvo viskas. Jis varė gilią patriotizmo, pasididžiavimo savo šalimi vagą, tuo sudomindamas ir klierikus. Jautrios ir pagal jo žodžius kompozitorių sukurtos dainos“, – taip dabar vertina Maironį mons. P. Kuzmickas.

Mons. P. Kuzmickas patyrė lagerio kalinio dalią. Neįrodžius, jog kažkuo nusikalto, nenuteistą jauną kunigą vis tiek pasodino penkeriems metams į sovietinį lagerį. Čia pelnė šiokių tokių lengvatų. Budėdavo kontoroje, kūrendavo krosnį, galėdavo ir į miestą išeiti. Lietuvis kunigas sugebėjo išnešti Aleksandro Solženicyno, kontoroje dirbusio planuotoju, ant cemento maišų skiaučių parašytus tekstus ir sėkmingai perduoti juos už lagerio ribų jo žmonai, dirbusiai mokytoja. Po nemažai metų iš to atsirado rusų rašytojo knyga „Gulago salynas“. „Jeigu būtų mane sugavę, būčiau buvęs nubaustas ilgiems metams lagerio“, – nuklydęs į prieš kelis dešimtmečius patirtus įvykius sakė monsinjoras.

Prieš atvykdamas į Katedrą mons. P. Kuzmickas 15 metų dirbo Smilgių klebonu, ten paliko geriausius prisiminimus. Metų našta netrukdo buvusiam Maironio auklėtiniui atlikti kunigiškas pareigas.

Autoriaus nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“