2012 m. liepos 7 d.    
Nr. 27
(2002)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Nemuno
krašto
vaivorykštė


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Žvilgsnis

Pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę

Rūta Averkienė

Renginio Merkinės kryžių kalnelyje
dalyviai. Centre sėdi apylinkių
partizanas Juozas Jakavonis
su žmona Zose

Merkinė. Kryžių kalnelyje birželio 14-ąją tradiciškai paminėta Gedulo ir Vilties diena bei pagerbti laisvės kovų dalyviai. Kasmet laiko tiltai šioje vietoje suveda gyvuosius ir mirusiuosius kovotojus.

Šiemet Dainavos krašto partizanų pagerbimo šventė prasidėjo šv. Mišiomis Merkinės švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Jas aukojo Merkinės dekanas kun. dr. Robertas Rumšas.


Žvilgsnis

Koplyčia koplyčioje...

Šioje koplyčioje yra dar viena –
pirmoji – koplytėlė

Drungeliškė. Šilalės dekanato Kvėdarnos parapijoje, Drungeliškėje, beveik pačiame miške, stovi Švč. Jėzaus Širdies koplyčia. Šios koplyčios atsiradimo istorija yra įdomi.

O buvo taip. Kur dabar stovi toji koplyčia, kadaise buvo nemažas akmuo. Devynioliktame šimtmetyje vienas žmogus ant to akmens rado Jėzaus Nazariečio statulėlę. Jis nunešė ją į Kvėdarnos bažnyčią. Po kurio laiko, jo nuostabai, toji statulėlė ir vėl atsirado ant to paties akmens. Kai net trečią kartą tai pasikartojo, dievobaimingas žmogelis toje vietoje pastatė koplytėlę ir patalpino joje tą jam tris kartus apsireiškusią Kristaus Nazariečio statulėlę, taip norėdamas „pašventinti“ miškus, apsaugoti juos nuo niekaip nepagaunamų miško vagių. Šitaip padaryti jam pataręs Rietavo kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Sunku dabar pasakyti, ar tai buvo tiesa, ar visa tai yra tik savotiška legenda, bet yra žinomas tikras faktas, kad maždaug apie 1840 metus koplytėlė su Jėzaus Nazariečio statulėle jau stovėjo. Dar yra pasakojama, kad apie 1930 metus vietos gyventojui Kazimierui Stankevičiui (Stankui) sapne pasirodęs Kristus, kuris apsukęs su lazda nemažą ratą, paprašęs pastatyti tokio didumo koplyčią, kokio buvo ratas. Prisisapnavusio Kristaus nurodymo nevalia neįvykdyti, todėl K. Stankevičius didžiai susirūpinęs ėjo per žmones, pasakodamas šį sapną, ir rinko pinigus. Kadangi tai buvo paties Kristaus nurodymas, neturtingi to meto žmoneliai aukų koplyčios pastatymui nepagailėjo. Sukaupus reikiamą sumą lėšų, maždaug apie 1937 metus, virš minėtos mažosios koplytėlės buvo suręsta dar viena – didesnė. Šios dvi medinės viena kitoje stovinčios koplyčios, vadinamos mediniais dievnamiais, atspindi tradicinę liaudies architektūrą. Bet svarbiausia, kad koplyčios koplyčioje Lietuvoje niekur kitur nepamatysi – tik Drungeliškėje.


Žvilgsnis

Rasos prie Ūlos

Elena Kochanskaitė-Garnevičienė
rašo autografą. Knygoje
„Dainavos partizanų takais“ (1997)
yra publikuoti jos prisiminimai
„Gegutė pamelavo“, kurių negali
skaityti be jaudulio...
Brolių Černiauskų nuotraukos

MANČIAGIRĖ. Nedidelis šis kaimas, prisišliejęs Varėnos–Marcinkonių ir Zervynų–Mardasavo kryžkelėje, prigludęs abipus Ūlos, neseniai garsėjo savo kryždirbiais, meistrais, po karo turėjo savo mokyklą. Dabar čia beliko dvi dešimtys gyventojų. Visi kiti – vasarotojai. Bet štai birželio 23 dieną visi buvę ir dabartiniai mančiagiriškiai, visą gyvenimą praleidę gimtinėje ir ją palikę, bet dar šaknų nenutraukę ar tik vasarai atvažiuojantys, rinkosi į kaimo šventę – Jonines. Ne šiaip rinkosi, o vėliavą iškėlę Kabelių ir Marcinkonių parapijos klebono kun. Algio Vaickūno laukė, kuris atstatytą kryžių pašventino ir sakė: „Būti čia, šiandien, be galo didelė laimė. Šiandien pasaulis švenčia Jonines, bet pasaulyje labai mažai džiaugsmo kasdienybėje, o jūs pastatėte kryžių, liudijantį Kristaus meilę ir gyvenimo tikėjime džiaugsmą. Ir tai yra be galo gražu ir prasminga“. Kryžių sumeistravo Mančiagirės „žentas“ Regimantas Kavaliauskas. Meistraudamas išsaugojo senojo kryžiaus, kurį 1990 metais buvo pastatęs Edvardas Miškinis, dydį, proporcijas ir net puošybos detales, o medį šventam darbui padovanojo Bolius Kraulaidis – Mančiagirės „anūkas“. Gražiai kaimo istoriją šventės dalyviams papasakojo iš Mančiagirės kilusi Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos istorikė Virginija Pugačiauskienė. Didelę, neišblėsusią savo jaunystės meilę šio kaimo žmonėms paliudijo Elena Kochanskaitė-Garnevičienė. Ji gimė ir augo Merkinėje, ir būdama vos šešiolikos skausmingais pokario laikais atvažiavo dirbti mokytoja į kaimą, kuris jos atmintyje šviečia pačiais gražiausiais prisiminimais. „Tik gegutė vieną kartą pamelavo, – sakė E. Kochanskaitė-Garnevičienė. – Kai klausėmės jos pranašysčių su jaunystės laikų draugu Vytautu Gečiuku (slapyvardis Tigras) septynerius gyvenimo metus jam žadėjo, o žuvo partizanaudamas už pusmečio...“ Po kryžiaus šventinimo jo autorių ir Jonų sveikinimo Mančiagirės kaimo šventės pagrindinė organizatorė, kaimo bendruomenės pirmininkė Pranutė Grigaravičienė padėkojo susirinkusiems gyventojams ir pakvietė visus vakaronei į senąją Mančiagirės kryždirbio Tomo Miškinio sodybą, kurioje dabar vasaromis gyvena Giedrė ir Alfonsas Andriuškevičiai ir kartais atvažiuoja kryždirbio anūkas Gintaras Latkauskas.


Bendruomenėse

Pašventintas paminklas laisvės kovotojams

Partizano J. Meškiūno duktė Laimutė
įteikia paminklo autoriui Juozui
Jakštui ąžuolo lapų vainiką

REŠKUTĖNAI. Birželio 16 dieną nedidelėje, bet jaukioje ir gražioje, dar 1924 metais kaimo gyventojų iniciatyva ir lėšomis pastatytoje, Reškutėnų Šv. Izidoriaus bažnytėlėje susirinko gausus būrys reškutėniškių, aplinkinių kaimų gyventojų ir svečių. Tarp jų partizanų Boleslovo Ankėno, Leono Balčiūno, Juozo Čepono, Edvardo Gerojimo, Juozo Gudelio, Juozo Meškiūno giminės ir artimieji.


Bendruomenėse

Tikėjimo kankiniai kunigai prisiminti maldoje

Birutė Nenėnienė

Šv. Mišių auka Budavonės miškelyje

Kiekvienais nepriklausomos Lietuvos metais Budavonės miškelyje (Bartninkų parapija) prisimenami čia 1941 m. birželio 22 d. enkavedistų žiauriai nukankinti trys Vilkaviškio vyskupijos kunigai: dr. Justinas Dabrila, kun. Vaclovas Balsys ir kun. Jonas Petrika.

Ir šiemet Bartninkų parapijos klebono kun. Alvydo Dvarecko rūpesčiu gėlėmis išpuoštoje kunigų nukankinimo vietoje šv. Mišias aukojo trylika kunigų, koncelebracijai vadovavo Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis. Giedojo Bartninkų parapijos choras, pamokslą pasakė Keturvalakių parapijos klebonas kun. Rytis Baltrušaitis. Po šv. Mišių keletą dainų Maironio žodžiais padainavo Vilkaviškio neįgaliųjų piligrimų ansamblis „Suartėkim“ (vadovė A. Dulinskienė) ir šauliai (vadovas A. Šeronas). Šiam skaudžiam įvykiui atminti sukurtą eilėraštį perskaitė marijampolietis Jeronimas Šalčiūnas. Buvo žmonių, atvykusių ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija