|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Petrinių šventimo Romoje bruožai Mindaugas BUIKA
Vyskupiškas etniškumas ir bendrystė Stiprioje ekumeninėje krikščioniškos vienybės dvasioje, dalyvaujant Stačiatikių Bažnyčios (Konstantinopolio patriarchatas) ir Anglikonų Bažnyčios (Vestminsterio abatija Londone) delegacijoms, popiežius Benediktas XVI celebravo Romos Bažnyčios dangiškųjų globėjų šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę. Birželio 29 dieną Vatikano bazilikoje aukotose šv. Mišiose buvo ryškus ir kitas tradicinis ganytojiškos bendrystės bruožas: Šventasis Tėvas įteikė palijus hierarchinę valdžią ir vienybę su Popiežiaus Sostu simbolizuojančias baltos vilnos juostas su išsiuvinėtais juodais kryžiais per pastaruosius vienerius metus jo paskirtiems 46 arkivyskupams metropolitams. Kadangi šios kasmetinės apeigos patvirtina milijardinės Katalikų Bažnyčios pasaulinį visuotinumą, galima priminti naujų 46 arkivyskupų metropolitų (į Romą galėjo atvykti 44 ganytojai, kiti du palijus iš nuncijų atsiims savo diecezijose) įspūdingą statistiką. Jie atstovauja 24 valstybėms iš visų kontinentų: 14 iš Lotynų Amerikos (net 7 iš Brazilijos), 8 iš Šiaurės Amerikos (po 4 iš JAV ir Kanados), 9 iš Azijos (4 iš Filipinų), 8 iš Europos (po 3 iš Italijos ir Lenkijos), 4 iš Afrikos ir 3 iš Australijos (1 iš Okeanijos). Tarp šios įvairiatautės naujų arkivyskupų metropolitų grupės palijų iš Benedikto XVI rankų atsiėmė ir vienas kardinolas, prieš metus paskirtas 56 metų Vokietijos sostinės Berlyno arkivyskupas Raineris Marija Violkis, kuris pagal amžių yra jauniausias Kardinolų Kolegijos narys. Simboliška ir prasminga, kad naujieji arkivyskupai metropolitai suklaupę prieš Šventąjį Tėvą atsiėmė palijus ir juos nuo apaštalo šv. Petro kapo parsivežė į savo šalis, kad galėtų kaip apaštalas šv. Paulius skelbti Evangeliją iki žemės pakraščių. Sakytoje šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI kreipdamasis į naujuosius hierarchus priminė, kad jiems įteikti palijai ženklina, jog ganytojai priklauso ir veikia dėl didžiojo bendrystės slėpinio, kuris yra Bažnyčia. Nors ir turinti žemiškąsias bei istorines dimensijas (pastatyta ant Petro uolos), tai pirmiausia yra dvasinis pastatas, kurio kertinis akmuo pats Kristus. Įkvėpti šio įsitikinimo, mes žinome, jog visi kartu esame bendradarbiai tiesos, kuri yra viena ir reikalauja iš ganytojų bei vadovaujamų bendruomenių nuolatinio įsipareigojimo tikėti į vieną Viešpatį, vienos Dvasios malonėje, kalbėjo Šventasis Tėvas. Bažnyčios visuotinumo raiška Birželio 30-ąją, šeštadienį, popiežius Benediktas XVI naujiesiems arkivyskupams metropolitams suteikė bendrąją audienciją. Tai buvo didelis susitikimas Vatikano pagrindinėje kongresų salėje, nes kartu dalyvavo tūkstančiai ganytojus į Romą atlydėjusių piligrimų iš jų arkivyskupijų, jų bičiuliai, giminės, artimieji. Arkivyskupų metropolitų dalyvavimas iš viso pasaulio yra regima visuotinumo raiška Bažnyčios, pašauktos darbuotis, kad Kristus būtų žinomas visiems ir Evangelija skelbiama visuose kontinentuose įvairiomis kalbomis, kalbėjo Šventasis Tėvas audiencijos dalyviams. Juos sveikindamas septyniomis kalbomis italų, prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, portugalų ir lenkų Popiežius patikino, jog nuolat meldžiasi už vietinius ganytojus, kad jie džiaugsmingai ir ištikimai atliktų savo vyskupišką misiją. Diecezinės bendruomenės turi būti ugdomos su meile, su tikėjimo liudijimu, padedant jų nariams stiprinti entuziazmą asmeniniame susitikime su Kristumi. Neškite į savo bendruomenes šiomis dienomis išgyvento intensyvaus dvasingumo ir autentiškos evangelinės vienybės patirtį, kuri paliestų tikinčiųjų širdis ir nuaidėtų visuomenėje, palikdama gėrio pėdsakus, linkėjo Benediktas XVI. Beje, prieš Petrinių šiemetinį celebravimą buvo pranešta, jog palijų įteikimo arkivyskupams ceremonija yra supaprastinama, kad neužgožtų paties Eucharistijos šventimo ir nesudarytų įspūdžio, jog tai kažkokios ypatingos sakramentinės apeigos. Palijų įteikimas arkivyskupams, kaip ir kardinoliškų insignijų įteikimas, kuris taip pat neseniai buvo supaprastintas, naujiesiems Kardinolų Kolegijos nariams yra garbingas pripažinimas, tačiau negali būti lyginamas su krikšto, santuokos, kunigystės ar kitų sakramentų iškilmingais šventimais. Į Romą šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmei atvykusią brolišką Konstantinopolio stačiatikių patriarchato delegaciją, vadovautą Prancūzijos stačiatikių metropolito Emanuelio (Adamakio), popiežius Benediktas XVI privačioje audiencijoje priėmė Petrinių šventės išvakarėse, birželio 28 dieną. Jau daugiau kaip 40 metų gyva tradicija: Konstantinopolio Bažnyčios atstovai vyksta į Romos Bažnyčios dangiškųjų globėjų iškilmę, o Vatikano delegacija kasmet dalyvauja pagrindinio Stačiatikių Bažnyčios patriarchato globėjo šventojo apaštalo Andriejaus šventėje, kuri Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I rezidencijoje Stambule (Turkija) celebruojama lapkričio pabaigoje. Vatikano II Susirinkimo ekumenizmas Kreipdamasis į aplankiusius Stačiatikių Bažnyčios hierarchus ir prašydamas perduoti broliškos meilės sentimentus patriarchui Baltramiejui I bei širdingus sveikinimus visai Konstantinopolio dvasininkijai ir vienuolijai, popiežius Benediktas XVI pirmiausia paminėjo, kad ekumeninis dalyvavimas šv. Petro ir šv. Pauliaus liturginiame minėjime suteikia progą kartu pašlovinti dieviškosios malonės stebuklus, atliktus per Kristaus apaštalus tikėjimo plėtrai. Jie tikrai buvo verti iškilmingai įžengti į dangiškąją garbę, ypač dėl to, kad perėjo atnaujinantį kankinystės apsivalymą. Šis didžiųjų apaštalų kankinystės liudijimo atspaudas, kaip ir jų Evangelijos skelbimas, yra tvirtas ir amžinas pamatas, ant kurio pastatyta Bažnyčia. Ištikimybė šiam apaštalų tikėjimo paveldui yra visų krikščionių bendrystės šaknys ir garantija. Šventasis Tėvas priminė, jog reikia dar daug maldų ir pastangų, kad su apaštalų užtarimu per gailestingojo Viešpaties veikimą ateitų tokia palaiminga diena, kad stačiatikiai ir katalikai galėtų kartu celebruoti Eucharistiją. Jis nurodė ekumeninius laimėjimus, pasiektus prieš 50 metų surengtame Vatikano II Susirinkime, kuriame kaip broliški delegatai dalyvavo ir Konstantinopolio Bažnyčios atstovai. Buvo atšaukti abipusiai didžiosios XI amžiaus schizmos pasmerkimai, atnaujinti tuometinių popiežių palaimintojo Jono XXIII ir Dievo tarno Pauliaus VI asmeniniai santykiai su patriarchais Atenagoru ir Dimitrijum, kurių veiklą sėkmingai pratęsė jų įpėdiniai. Buvo sukurta pagrindinė vienybės paieškų struktūra, mišri tarptautinė katalikų ir stačiatikių teologinio dialogo komisija, kuri darbuojasi iki šiol su pažangos viltimi ateičiai. Baigdamas pokalbį popiežius Benediktas XVI su padėka pripažino ir pagrindinio dabartinių ekumeninių santykių partnerio, su kuriuo pats ne kartą yra susitikęs, Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I vaisingą kūrybingumą, atvirumą dialogui ir ištikimą tarnystę skelbiant Evangeliją šiuolaikiniam pasauliui. Apaštalų broliškumas ir autoritetas Krikščioniškos bendrystės ir broliškumo bruožus, remdamasis šventadienio Evangelijos skaitiniais apie apaštalų šv. Petro ir šv. Povilo santykius bei vaidmenį, popiežius Benediktas XVI aptarė ir sakytoje Petrinių šv. Mišių homilijoje. Jis paminėjo, jog nors ir žmogiškuoju atžvilgiu tai buvo skirtingi asmenys, krikščioniška tradicija visada šv. Petrą ir šv. Paulių laiko neatskiriamus: iš tikrųjų kartu jie atstovauja visai Kristaus evangelijai, aiškino Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, kad senovinės Romos krikščionių bendruomenė šių apaštalų broliškumą lygino su mitologijoje žinomais antikinės Romos įkūrėjais broliais Romulu ir Remu. Kalbant apie šią broliškumo temą, galima, anot Popiežiaus, išvesti ir atvirkštinę paralelę su pirmąja biblijine brolių Kaino ir Abelio pora, prisimenant fatališką nuodėmės poveikį pastarųjų santykiuose. Kainas nužudo Abelį, o Petras ir Paulius, nors žmogiškai ir buvo gerokai skirtingi ir jų santykiuose netrūko konfliktų, vis dėlto davė pradžią naujajam (krikščioniškos) brolybės būdui, gyvenant pagal Evangeliją, patvirtino Benediktas XVI. Ši autentiška bendrystė yra įmanoma tik Kristaus malonei veikiant pirmuosius apaštalus, jų įpėdinius ir visą istorinę krikščionių bendruomenę. Tai fundamentalus mokymas, kuriuo reikia remtis ir šiandien, siekiant regimos visų Kristaus išpažinėjų vienybės. To nuoširdžiai trokšta ir dėl to darbuojasi Konstantinopolio patriarchas ir apaštalo šv. Petro įpėdinis Romos vyskupas. Kalbėdamas apie reikšmę vyriausiojo apaštalo šv. Petro, kuriam Viešpats skiria misiją būti uola ir regimu viso dvasinio Bažnyčios statinio pagrindu (plg. Mt 16, 18), Šventasis Tėvas priminė istorinę popiežystės dramą, kurioje susiduria dangiškasis ir žmogiškasis elementai. Viena vertus, kadangi šviesa ir stiprybė ateina iš aukštybių, Popiežiaus autoritetas sudaro tvirčiausią atramą Bažnyčiai jos istorinėje piligrimystėje. Kita vertus, kaip patvirtina šimtmečių tėkmės kontroversijos, čia akivaizdi ir žmogiškojo silpnumo įtaka, kurią galima pakeisti tik atsiveriant Dievo veikimui. Štai kodėl yra svarbi visų pasaulio tikinčiųjų nuolatinė malda už Popiežių, dvasinė bendrystė su Romos vyskupu ir bažnytinės bendrijos gynimas nuo piktojo galios, pasitikint Jėzaus pažadu, kad ant minėtos uolos pastatytos Bažnyčios jokie pragaro vartai nenugalės. Šventasis Tėvas homilijos pabaigoje trumpai, bet prasmingai aptarė ir bažnytinėje ikonografijoje paplitusį apaštalo šv. Pauliaus vaizdavimą su raktais rankose, pasiremiant Jėzaus evangeliniu patikinimu, kad jam bus įteikti dangaus karalystės raktai bei galia surišti ar atrišti, tai yra, atleisti nuodėmes (plg. Mt 16, 19). Prisikėlęs Kristus susitikime su apaštalais patvirtino, jog tai jie gali daryti per Šventosios Dvasios veikimą (plg. Jn 20, 23) ir tai yra vienas svarbiausių ganytojiškos tarnystės aspektų. Bažnyčia nėra tobula bendrija, bet nusidėjėlių bendruomenė įpareigota pripažinti poreikį Dievo meilės, poreikį būti apvalyta per Jėzaus Kristaus kryžių, sakė popiežius Benediktas XVI. Jėzaus suteiktame šv. Petrui, kitiems apaštalams ir jų įpėdiniams autoritete aiškiai nuo Kalvarijos spindi Dievo meilės galia. Savąja mirtimi Jėzus nugalėjo pragaro galybes ir savuoju krauju išliejo į pasaulį begalinį srautą gailestingumo, kuris apvalo visą žmoniją, tvirtino Šventasis Tėvas. Prisimindamas kitą ikonografijos tradiciją vaizduoti apaštalą šv. Paulių su kalaviju, popiežius Benediktas XVI pastebėjo, kad tai ne tik dėl to, kad jis nuo šio ginklo žuvo, bet ir kad šis simbolis ženklina Tautų apaštalo evangelizacinę misiją. Tai matyti ir iš šv. Pauliaus raštų, kai jis, pavyzdžiui, artėjančios mirties akivaizdoje Timotiejui rašė: Iškovojau gerą kovą (2 Tim 4, 7). Be abejonės, čia kalbama ne apie karo mūšį, bet Dievo Žodžio skelbėjo, kuris iki galo liko visiškai ištikimas Kristui ir Jo Bažnyčiai. Dėl to Viešpats jam suteikė pergalingos garbės vainiką ir pastatė jį greta šv. Petro kaip koloną, į kurią remiasi Bažnyčios dvasinis statinys.
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |