2012 m. liepos 13 d.    
Nr. 28
(2003)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

„Varpas“ prisimena

„Varpo“ 44-ojo numerio viršelis

Dienos šviesą išvydo žurnalo „Varpas“ eilinis, 44-asis numeris. Kaip pastebėjo jo leidėjai, žurnalas skirtas „Tautos ir žmogaus laisvei, tautinei kultūrai ir lietuvybei“. Šiame numeryje redakcinės kolegijos narys prof. Arimantas Dumčius rašinyje „Dr. V. Kudirkos „Varpas“ ir varpininkų leidiniai“ pasakoja apie varpininkų judėjimo pradžią. 1889 metais V. Kudirkos buvo įsteigta studentų švietėjiška liberali draugija „Lietuva“, o netrukus pasirodė „Varpo“ prospektas, dar kiek vėliau – liberalus visuomeninis politikos, literatūros ir mokslo žurnalas „Varpas“. Jis buvo leidžiamas tuometinėse Tilžėje bei Ragainėje ir slapta platinamas Lietuvoje. Redaktoriai buvo V. Kudirka, K. Grinius, J. Vileišis ir kiti. Jame bendradarbiavo tokie žymūs lietuvių veikėjai, kaip G. Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė, J. Basanavičius, G. Landsbergis-Žemkalnis. Iš viso leidinyje bendradarbiavo apie 350 autorių, o skaitytojų buvo apie 1000. Jis išgyveno įvairius laikotarpius, valdžių režimus. Pavyzdžiui, nuo 1975 metų okupuotoje Lietuvoje pogrindyje leistas „Varpas“ buvo spausdinamas rašomąja mašinėle, ėjo nereguliariai. O 2009 metais buvęs ilgametis redaktorius Antanas Kučys bei prof. A. Dumčius organizavo kultūros entuziastų grupę, ir visi nutarė žurnalo leidybą tęsti toliau Lietuvoje, kur jis jau ir buvo leidžiamas nuo tų metų. Redaktorės pareigos patikėtos Audronei Viktorijai Škiudaitei. Neapsieita be leidinio rėmėjų, kurių sąrašas spausdinamas šiame numeryje.

Jame nagrinėjamos aktualios temos. Viena tokių – 1941 metų Birželio sukilimo prieš sovietinius okupantus 70 metų sukaktis. Įžanginiame straipsnyje „Prisimename 2011-uosius, Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metus“ rašoma, kad šia proga buvo atkurti ir iškilmingai atidaryti Birželio sukilime Kaune žuvusiųjų sukilėlių kapai vadinamajame Ramybės parke. Minėjimas vyko ir Aleksote prie Atminimo kryžiaus sukilimo dalyviams. Vilniuje, Mokslų akademijos salėje įvyko mokslinė konferencija, skirta Birželio sukilimo 70-mečiui. Aplankytos Rasų kapinės. Kaune, Vilniuje, Telšiuose, kitose vietovėse buvo aukojamos šv. Mišios. Šiame numeryje publikuojami keli Vilniaus konferencijoje sukilimui skirti pranešimai. Viename jų Jonas Algirdas Antanaitis pasakoja, kaip pogrindyje tautai atstovavęs Lietuvių aktyvistų frontas ir per sukilėlių užimtą Kauno radiją 1941 m. birželio 23 d. pristatė Lietuvos laikinąją vyriausybę (LLV), kurios vardu buvo paskelbtas laisvos Lietuvos valstybės atkūrimas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Barauskaitė pasakoja, kad po sovietinės depresijos košmarų lietuviai sutiko vokiečius kaip išvaduotojus iš sovietinės okupacijos. Tačiau visi suprato, kad naujieji atėjūnai – okupantai, todėl sukilimo organizatoriai ėmė kurti planus, ne tik kaip išsilaikyti naujo okupanto tamsioje erdvėje, bet ir kaip atkurti nepriklausomą Lietuvą. Žurnale prof. Antanas Tyla, dr. Sigitas Jegelavičius, kiti autoriai analizuoja sukilimo idėjos kilimą, rengimąsi sukilimui, jo eigą, sovietų okupantų priemones prieš sukilimo rengimą ir kerštą sukilėliams. Lietuvos tautinio centro atstovas Gintautas Glebavičius priekaištauja mūsų šalies Vyriausybei, kad Birželio sukilimo atminimui skiriama mažai dėmesio ir pagarbos. Štai Vilniuje yra daugiau nei 600 atminimo plokščių, bareljefų, kitokių paminklinių ženklų, tačiau dalis jų – konjunktūriniai, istoriškai menkaverčiai. „Ką galima rasti žymiausiose sukilimo vietose – Vilniaus universiteto rūmuose (čia buvo centrinis sukilimo štabas), Rotušės aikštėje, prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Pranciškonų vienuolyno (čia vyko sunkiausi mūšiai)? Apie sukilimą – nieko“, – rašo autorius. Tik patriotinių organizacijų pastangomis Gedimino prospekte yra vienintelė plokštė, skirta sukilimo vadams. O štai Kaune atkurtas sukilėlių palaidojimo memorialas. Sukilimą mena įvairūs atminimo ženklai ir kitose Lietuvos vietovėse. „Vilniuje ta proga – nieko. Ir nenumatoma, netgi trukdoma“, – rašo G. Glebavičius. Vilniaus karių kapinėse beveik 20 neseniai išaiškintų žuvusių tautos patriotų palaikai išniekinti, užlaidojant juos tarybinių kolaborantų palaikais. G. Glebavičius siūlo pažymėti atminimo plokštėmis ar unifikuotais ženklais visas svarbiausias sukilimo Vilniuje vietas ir sutvarkyti žuvusių sukilėlių kapus, pažymėti visų jų pavardes ir kt.

Birželio sukilimo temą žurnale pratęsia publikacija apie rengimąsi šiam sukilimui Telšių apskrityje, Luokės valsčiuje. Rašinyje pasakojama, kad aštuoni Luokės vyrai, nužudyti Rainiuose naktį iš birželio 23-iosios į 24-ąją, buvo Birželio sukilimo dalyviai. Norima paakinti Lietuvos vadovybę, istorikus įvertinti visų 76 Rainių kankinių aukas. Argumentuotai manoma, kad 1941 metais Žemaitijos pogrindis tiesiog kunkuliavo, ir Rainiuose buvo nužudyti tikriausiai patys aktyviausi šio pogrindžio dalyviai. Rainių temą analizuoja A. V. Škiudaitė. Ta pati autorė pasakoja apie Pašvitinio karžygius prie Sedos. Albinas Vaičiūnas rašo apie vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus pėdsakus Ilguvoje ir apie filosofą Ramūną Bytautą. Seimo narė, Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė publikacijoje „Gynęs tikėjimą ir Tėvynės laisvę“ pasakoja apie tautos patriotą kunigą Zigmą Neciunską, prisimena savo tėvo pasakojimus apie jį.

Žurnalas iliustruotas archyvinėmis ir dabarties nuotraukomis.

Benjaminas ŽULYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija