2012 m. liepos 20 d.    
Nr. 29
(2004)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Laikas ir žmonės

30 knygų Lietuvai ir pasaulio lietuviams

Rašytojo Leono Balčiūno 80-mečio jubiliejui

Robertas Keturakis,

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos vyriausiasis redaktorius, rašytojas

Rašytojas Leonas Balčiūnas

Įsijungiu internetą džiaugdamasis, kad Lietuva jau nuo 2004 metų turi Mokslinę elektroninę biblioteką, ieškau naujovių ir staiga nustembu – mano seniai pažįstamo kolegos Leono Balčiūno 30 knygų jau skaito ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio lietuviai! Ir visai nesvarbu, kokiame Žemės kampelyje jie begyventų, tik turi būti prisiregistravę šios bibliotekos skaitytojai. Visa tai – be jokio mokesčio. Kaip jo knygos čia atsirado? Paaiškėjo, kad jis įdėjo labai daug darbo. Didesnė jo knygų dalis buvo išleista dar iškiliąja spauda. Jas visas reikėjo perrašyti kompiuteriu ir įrašyti į kompaktinį diską. O dauguma tų knygų – stambios. Iš kur tiek valios pastangų? Kad paaiškėtų, pasidomėkime jo gyvenimo keliais.

Leonas Balčiūnas buvo paskutinis, ketvirtas, vaikas, gimęs 1932 m. liepos 20 d. uolių katalikų Igno ir Agotos Balčiūnų šeimoje, buv. Linkuvos valsčiuje, Titonių viensėdijoje (dab. Klovainių sen.), netoli Mūšos upės. Pagal to meto ūkininko poreikius ir papročius jauniausiam vaikui reikėjo ilgai ganyti šeimos gyvulius, tad mažajam Levukui atiteko ši dalia – piemenavo net 10 metų, taip užsigrūdino ir priprato daug vargti. 1948 metais baigęs keturias Linkuvos gimnazijos klases, mokėsi toliau – 1952 metais pavyzdingai baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Norėjo rasti darbo mokykloje. Vengdamas kolūkio, įsidarbino Šalčininkų valsčiuje (Vilniaus apskrityje). Lietuviškai kalbančių ten tuomet nebuvo. Dirbdamas pradinėje mokykloje, kurioje dėstoma rusų kalba, domėjosi rusų ir lenkų kalbomis.

1950 metais persikėlė dirbti į savo gimtąjį Linkuvos rajoną. Dėstė lietuvių ir rusų kalbas Pašvitinio septynmetėje mokykloje. Norėdamas padėti seniems tėvams (broliai buvo sovietinėje armijoje), persikėlė dirbti į savo tėviškę – Titonių pradinę mokyklą. Kaip nelojalus valdžiai buvo kilnojamas iš vietos į vietą: dirbo Gataučiuose, paskui – Voroniuose. Kiekvienais metais rajono mokytojų pasitarimuose po 2–3 kartus buvo priekaištaujama, kaip jis, ne komjaunuolis, gali auklėti jaunąją kartą. Kentėjo, dirbo toliau. 1963 metais Vilniaus pedagoginiame institute įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. Norėdamas pasitraukti nuo valdžios priekaištų ir ieškodamas geresnių darbo sąlygų, persikėlė į Kauno rajoną: dirbo mokymo dalies vedėju Ibėnų septynmetėje, Raudondvario vidurinėje mokyklose, paskui – mokytoju Užliedžių filiale. Stengėsi patekti į Kauno miestą. Nusišypsojo laimė: Ekonomikos technikumui prireikė lietuvių ir rusų kalbų dėstytojo, 1960 metais jį priėmė. Kad būdamas nepartinis išsilaikytų dėstytoju, dėstė įvairius dalykus, ką tik primetė, kas atlikdavo nuo kitų. Tobulinosi lietuvių kalbos ir literatūros (slaptai – teologijos) baruose. Suradęs bent kiek laiko, imdavo rašyti. Dėstydamas lietuvių kalbą ir literatūrą, stengėsi skiepyti studentams meilę gimtajam kraštui, pagarbą kalbai, vengė ateistinių vietų literatūroje. Parašė nemažai metodinių darbų dėstymo klausimais, „Šviesos“ leidykloje L. Šepkaus „Lietuvių literatūros vadovėlio“ XI klasei recenziją, kuri buvo pripažinta pavyzdinga. Vadovėlis buvo pakeistas. Vėliau porą metų dėstė kultūros istoriją universitete. Visą laiką rūpėjo atsiduoti vien literatūrinei kūrybai, kad galėtų laisvai reikšti savo mintis. Pedagoginis darbas, kuriam buvo atiduoti 33 metai, tapo stabdžiu. 1980 metais paliko jį ir išėjo į stažinę pensiją. Kad galėtų pragyventi, dirbo buhalteriu gyvenamųjų namų statybos kooperatyve, rašė satyrinius eilėraščius į spaudą. Juose smerkė įvairias negeroves. Pats skaitydavo satyrą per radiją. Kūrybos klausimais dažnai konsultuodavosi „Pergalės“ žurnalo redakcijoje, Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, dalyvaudavo literatų, rašytojų susirinkimuose. Surinkęs didelį eilėraščių pluoštą, bandė išleisti knygą. Įteikė „Vagos“ leidyklai. Dėl biurokratinių trukdymų teko kelis kartus ją perdirbinėti, ginčytis, taisyti. 1989 metais buvo išleista knyga „Įkaitinti ašmenys“. Ji buvo gerai įvertinta Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje.

Bet galimybės rašyti išsiplėtė Nepriklausomojoje Lietuvoje – ėmė leisti knygas katalikiškąja tematika. Iš susikaupusių daugybės eilėraščių šia tematika 1990 metais išleido net 4 eilėraščių knygas: „Relikvijų šviesa“ (117 p.), „Katalikų šeima“ (157 p.), „Dvasios atgaiva“ (256 p.), „Tikėjimo keliu“ (600 p.). Jas recenzavo šviesios atminties kardinolas Vincentas Sladkevičius, kun. Jonas Boruta (dabar vyskupas), kun. Juozas Tunaitis (dabar vyskupas), kun. Antanas Gražulis. Pajutę Leono Balčiūno posūkį į katalikiškąją literatūrą, nusisuko nuo jo buvę draugai rašytojai, nustojo bendrauti, anksčiau gyrę ėmė smerkti. Jis nenusiminė, rašė ir toliau šio pobūdžio knygas. Tiesa, iš likusių satyrinių eilėraščių dar susidarė knygutė „Koncepciniai smegenys“, (1991 m.), o 1992 metais išleido knygą „Dekalogo spinduliuos“ Dešimties Dievo įsakymų tematika (vėliau išėjo dar 3 papildytos laidos). 1993 metais išleido „Sveika, Marija“ (448 p.), antroji papildyta laida išėjo 1998 metais, recenzavo jas šviesios atminties mons. prof. teol. dr. Petras Puzaras. 1993 metais pasirodė eilėraščių knygutė vaikams „Su Dievuliu“. Katalikiškos knygos buvo platinamos per bažnyčias. Buvo nusivylęs kūrybiniu darbu po 1993 metų, kai santaupas už išleistas knygas pakeitė į litus, tebuvo 300 Lt. Po to jam teko daug kartų kreiptis pagalbos į įvairius rėmėjus. Per didelį vargą 1997 metais išėjo lyrinių eilėraščių knygutė „Žvilgsnis į sielą“ (160 p.). Su tėviške susiję įvykiai atsispindi prozos knygose „Pedagogo-literato takais“ (434 p., 1997 m.) ir „Gimtinėje prie Mūšos“ (408 p. 1998).

Knygos ,,Pedagogo-literato takais“ anotacijoje rašoma: „Daug dėmesio skirta gimtinei, jos žavesiui, meilei, grožiui, ryšiams su tėvais, giminėmis, pažįstamaisiais. Gali būti naudingas pluoštelis prisiminimų apie rašytoją Juozą Paukštelį, vyskupą Kazimierą Paltaroką, apie Kauno ir Panevėžio mokytojų seminarijų, Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojus ir kt. Žiemgalos krašto žmonėms gali būti naudingos žinios apie kraštiečių veiklą, leidžiamą periodinę spaudą, įvairius susirinkimus, žymesniuosius to krašto žmones. Autoriaus gimtinės žmonėms bus įdomu prisiminti aplinkinius išnykusius kaimus, jų žmones, jų turėtą žemę. Nemaža žinių duota apie Pamūšio parapiją, nužudytą kleboną Leoną Mažeiką ir kt.“

Apybraižoje ,,Gimtinėje prie Mūšos“ gausu atsiminimų apie gimtojo krašto žymesnius žmones, Pamūšio parapiją. Daug vietos skirta Pakruojo rajonui, įvairiems kaimams, jų gyventojų skaičiui, ypač Klovainių seniūnijai, ŽŪB „Naujas ūkis“, Titoniams, Balsiams, jų mokykloms, bibliotekoms. Knyga naudinga gimtajam kraštui pažinti, katalikiškoms pažiūroms formuoti, Tėvynės meilei ugdyti.

Daug dirbdamas ir kaupdamas medžiagą apie Lietuvos dvasininkus bei kitus įžymius žmones, 2000 metais išleido knygą „Lietuvos dvasios galiūnai“ (432 p.), o 2001 metais – papildytą antrąją laidą. Joje poezijos bei prozos formomis apibūdinama daugiau nei pusšimtis įvairių lietuvių vyskupų, kunigų, mokslininkų, rašytojų ir kt. Pradedama pirmąja lietuviška knyga, šv. Kazimieru ir baigiama dabartiniais dvasininkijos hierarchais. Rasime ir akademikų bei profesorių minčių apie sunkius nueitus gyvenimo kelius bei numatomą ateitį. Antrojoje laidoje yra įdėti prisiminimai apie kardinolo V. Sladkevičiaus laidotuves.

2002 metais išleido filosofinės lyrikos knygą „Sielos šauksmas“ (256 p.). Knygoje yra 12 skyrių. Plačiausi iš jų: „Sielos akordai“, „Tau, mielas kary“, ,„Mąstymai apie Švč. M. Marijos naujausius apreiškimus“, „Sveikinimai...“ ir kt. Nemaža mąstymų apie Tėvynę, jos gamtą, įvairias sielos būsenas...

Labai vertinga didelės apimties eseistinė knyga „Švenčių, ugdymo ir kūrybos dvasia“ (464 p., 2003 m., recenzavo prof. Vytautas Kazlauskas). Pirmoji knygos dalis – apie valstybines bei religines šventes, jų etnografinė ir teologinė analizė, antroji – apie ugdymo problemas mokykloje, trečioji – apie ugdymą ir literatūrinę kūrybą.

Daugiau pažįstu tuos L. Balčiūno kūrinius, kuriuos man teko recenzuoti bei redaguoti. 2004 metais išėjo lyrinių-filosofinių eilėraščių bei miniatiūrų rinkinys „Dalinkimės viskuo“ (265 p.). Savo recenziją pavadinau „Poezija kaip pašaukimas ir pareiga kaip poezija“. L. Balčiūnas ateina iš to istorinio laiko, kuriame nebuvo vietos teisingumui, žvelgiant į gyvenimo prasmę, asmenybės vietą prievartos ir nuasmeninimo santvarkoje. Jis neturėjo teisės užsiminti, kad suvokimas, jog ateiname iš nežinios ir nugrimztame į nežinią, slepia būties paslaptį ir gali būti aktualus kaip ir protavimai apie visuomenę, represijomis, melu ir lygybės idealais bandžiusią panaikinti socialinius prieštaravimus. L. Balčiūnas yra atstovas tos kartos, kuriai buvo nuožmiai bandoma įteigti, jog poezija skleidžiasi vien tvirto žinojimo erdvėje. Poezija neturi teisės nė užsiminti apie dramatiškas tiesų sankirtas ir tragišką tiesų dužimą, apie skaudžias abejones ir iliuzijas.

Daug kūrybinių pastangų L. Balčiūnas įdėjo ir į romano žanrą. Kiek plačiau pažvelkime į daugiau nei tūkstančio puslapių apimties romanų trilogiją.

Novelių romanas „Praeities etiudai“ (280 p., 2005) – senovinio kaimo darbų, buities, papročių, dvasinės kultūros, kovų už būvį bei išlikimą, dvasinių vertybių išsaugojimą, ugdymo, liaudies kūrybos vaizdų panorama. Užvertę knygos paskutinį puslapį pajusime: didelis gyvenimas praslinko greta ir išnyko, palikęs sieloje nuostabą, pastangas kažką svarbaus prisiminti ir tylų liūdesį, kiek daug prarandame, sutikę užmiršti. Romane atsiveria realybė, kuri autoriui yra gyvenimas – bendražmogiškumo begalybė, siekianti įjungti skaitytoją į rašytojo pasakojimą apie jo vaikystės užtiktą gyvenimo ir pasaulio stebuklą.Todėl stengiamasi toje praeityje kažką svarbaus užtikti ir išlaikyti, kas turi išliekamąją vertę. To akivaizdžiai siekia M. Katkus, M. Mašiotaitė-Urbšienė, D. Čiurlionytė-Zubovienė, L. Balčiūnas...

L. Balčiūno romane mane skaudžiausiai sustabdė priminimas, kad net labai brangūs, tapę mūsų krauju ir mintimis žmonės yra atiduodami užmarščiai. Bet juk jie gyveno ir todėl, kad mes būtume verti ne tik savęs, bet ir jų. Jie – mūsų likimų dalis. Išduodami juos užmarščiai, atimame iš jų šventą teisę ir galimybę dalyvauti nūdienos išsipildyme, kurti kai kuriuos mūsų poelgius ir darbus, kasdienybės sanklodą be bjaurasties ir beprasmybės. Išduodami juos užmarščiai, nė nepastebime, kaip išduodame gamtą ir žemę, kuri išties jų atminimą stengiasi išsaugoti daugiau nei mes.

Antroji trilogijos knyga – valstiečių krauju persunktas novelių romanas „Tėvynės gelmėse“ (312 p., 2006). Istorinės aplinkybės čia jau kitokios: prasideda Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacija, nuo pat vaikystės sutiktų vertybių naikinimas – dvasinis ir fizinis. Savo recenzijoje pabrėžiau: „Vytautas Kavolis „Epochos signatūrose“ yra prasitaręs, jog lietuviai, kurių dvasinę energiją nuo vaikystės būtų formavęs trapus intymumas, aštrios analizės ir atskirų fragmentų sankirtos, dar nėra parašę autobiografinio kūrinio, kuris taip aiškiai atvertų vieno ar kito gyvenimo reikšmės suvokimą... L. Balčiūnas novelių romanu tarsi nepretenduoja būti pirmuoju lietuviu, nutraukusiu minėtąjį V. Kavolio atsidūsėjimą. Jo užsibrėžtas uždavinys ne mažiau reikšmingas – paliudyti, kad karta, t.y. Levuko tėvai, vyresnieji broliai ir sesuo, dvasinį pasaulį ugdžiusi atidžiai ir atsakingai, tikėjimo gelmę suvokusi ne per baimę, o per sąžinės sprendimus, suspėjo perduoti naujajai, jau XX amžiaus kartai, visus būtiniausius prasmingojo gyvenimo orientyrus. Tai labai svarbi šios knygos turinio dalis.

Susitikimai su Istorija L. Balčiūno novelių romane yra kupini grėsmės, prievartos, naikinamo žmogiškumo šiurpių atošvaitų. Antrasis pasaulinis karas, sovietinė okupacija, partizaninės kovos sąjūdis, žudomos ir prievartaujamos tautos savigyna, pastangos prisitaikyti prie svetimos, visai esybei priešiškos santvarkos – tai ne tik fonas, bet ir jėgos, vienaip ar kitaip veikiančios žmogų. Ar šito laiko žmogus išliko ištikimas savo tėvų šviesiausiai būties pilnatvei? Paskutiniai romano sakiniai mums leidžia teigti: taip!

Trečioji trilogijos knyga – novelių romanas „Vilčių verpetuose“ (2007, 432 p.). Tai jubiliejinė (75-mečio) knyga – daugiaplanė, daugiabriaunė, įvairiaspalvė, drąsiai pulsuojanti gimtojo krašto gyvybės šiluma. Autorius savo bei XX amžiaus gyvenimą, tilpusį ne vieno personažo akiratyje, ir atmintį, sutalpinusią daugelio kitų veikėjų pasakojimus, atsiminimus, įsitikinimus, apibendrinimus, pateikia per margą buitinių scenų (stogdengių darbas, naktigonė, jauno žmogaus kasdienės pareigos namuose, alaus darymas vestuvėms) tankmę, švenčių papročius ir jų nušvitimą sieloje, mokymąsi, savosios vietos gyvenime ieškojimą, kantrų ir valingą kelią per visą dramatišką XX šimtmetį – iki mūsų... Visa tai yra apipinama lyriniais išgyvenimų intarpais, slaptingo gamtos grožio blyksniais, širdies ir proto giedrais atsivėrimais (tėvų pasakojimas vaikams apie savo ilgą ir sunkų gyvenimą, kur telkiasi ne tik alinantys buitiniai rūpesčiai, karų, okupacijų, nuolatinio nerimo šešėliai, bet ir žmogaus ištikimybė dvasinėms vertybėms ir Gimtinei). Visa tai atveria skaitytojui kelis klodus turiningos, įdomios, kartais netikėtos informacijos (žmogaus pastangos ir galimybės šventėti, žalsganai spindinčia šviesa apsėmus pasaulį Joninių šventės paslaptims).

Autorius pasakoja taip betarpiškai, nuoširdžiai ir įtikinamai, taip tiksliai atskleidžia jau istorija tapusio praėjusio šimtmečio Lietuvos kaimo ir vis skvarbiau smingančio į tą kaimą urbanistinio vienodėjimo ir pragmatiškumo scenas ir detales, psichologinius ir pasaulėjautos kitimus sąmonėje, kad iškart jautiesi to pasaulio apsuptyje, artumoje. Vis greičiau tolstantis, tik viena kita realija, vienu kitu savo būties švystelėjimu dar liečiantis mus gyvenimas L. Balčiūno trilogijos paskutinėje knygoje ūmai atsisuka, palaukia mūsų, kad priartėtume, ir iškart pajuntame slaptingą bei graudžią gyvybės šilumą. Tai pats didžiausias rašytojo laimėjimas – meno užburiamoje buvusioje tikrovėje leisti mums pajusti, kaip slaptingai ir graudžiai padvelkia gyvybės šiluma.

Knygą „Vilčių verpetuose“ neįmanoma atsiversti (kartu su visa trilogija) vien kaip ilgą ir nežinia kada pasibaigsiančią išpažintį, kaip pašnabždomis ištariamą įsipareigojimą pačiam sau. Visos raiškos priemonės nuo epinio pasakojimo, dainų skambesio, psichologinių etiudų, estetinės aukštumos vaivorykščių iki buities pilkumos ir nykaus viendieniškumo atveria svarbiausiąjį tikslą: skaitytojo betarpiškas dalyvavimas tuose vilčių verpetuose yra tiek pat būtinas, kiek būtina yra dvasia, niekados neskubanti ir niekados nesutinkanti aplenkti gelmę.

Pedagoginio-psichologinio romano „Liepsnojančiais slenksčiais“ (304 p., 2008), recenziją pavadinau „Kas niekada nenyksta“. Čia gausu pedagoginių bei psichologinių problemų, kurios vyravo praėjusiame amžiuje, bet su šviežiu aktualumu atgimsta ir šiandien. Romano laikas – penkeri metai po Antrojo pasaulinio karo pabaigos (pabaiga laikant 1945 metus), antrosios sovietų okupacijos ideologų ir jų parankinių žūtbūtinis užmojis palaužti ir pakeisti žmonių pastangas – apginti, išsaugoti savąsias vertybes, išlaikyti savo šviesiausias tradicijas, nepaklusti asmenybės žlugdymo doktrinoms.

Viso to nuožmaus sūkurio centre – Švitragio miestelis atokiame Lietuvos kampe, mokytojų seminarijos auklėtinis Jurgis Indreika, dramatiškai rūsčios pokario sumaišties blaškomi, trypiami, žudomi, tremiami žmonės. Ir jauno seminaristo ryžtas dirbti mokytoju todėl, kad reikia duonos, ir todėl, kad giliai sieloje glūdi atsakomybės švieselė už save, už kitus ir už savo Tėvynę. Vargana mokytojo pastogė. Vargana ir mokytojo apranga. Nepriteklių, sovietinių ideologų pažeminimo, įtarinėjimų, baugių gandų, sąžinės priekaištų ir mažų pergalių džiaugsmo apsėsta kasdienybė. Tokioje įvykių panoramoje L. Balčiūno romanas įspėjamai iškelia svarbiausią ir, matyt, amžiną teiginį: pagrindinė gyvenimo prasmės atrama buvo, yra ir bus tapatumo paieška ir gynimas. Tai nėra nauja nei mūsų tautai, nei apskritai žmonijai. Tapatumas, juolab religinis ir etninis, buvo tas suvokimas, tas siekis, be kurio anksčiau ar vėliau įsivyraudavo nužmoginimas, dieviškumo neigimas žmoguje ir žlugimas. Tiek senųjų, tiek naujųjų amžių istorijoje, vadinasi, ir šiandien, agresyviai ardant bendruomeniškumą, asmenybių solidarumą ir atsakomybę už kitus, vis dėlto dar linkstama savivokos reikšmę grįsti prasminga veikla, didelėmis pastangomis suvokiant, kas esame ir kuo save laikome. Modernioji kultūra mėgaujasi žmonijos ir apskritai proto pabaigos pranašystėmis, išjuokdama asmenybės gebėjimus lemti ir atsakyti už savo ir kitų likimus. L. Balčiūno romanas tokį žmogaus bejėgiškumą paneigia kaip žeminantį viską, net ir patį Dangų. Pagrindiniai romano herojai ieško ir gina šį gyvybiškai būtiną tapatumą. Šis romanas aukština lietuvių heroizmą, o bet kokį bejėgiškumą aiškiai neigia kaip žeminantį viską, net patį žmogų. Tautos heroizmas niekada nenyksta, tai ypač būdinga ir lietuvių tautai.

Romane „Šviesos stebuklai“ (352 p., 2008) tik viena veiksmo vieta – tėviškė. Pedagoginis-psichologinis romanas vis dėlto yra retenybė mūsų literatūroje. Romanas, skirtas Lietuvos mokyklos praėjusio amžiaus antrosios pusės dešimtmečiams.

Jie buvo kupini dramatiškų įvykių, tragiškų istorinių lūžių, negailestingumo žmogui ir žmogiškumui, ir siekia uždavinių, kurių sprendimuose atsivertų tai, ko tikimės: kas vis dėlto lėmė mūsų likimus. Iškart galima pasakyti: L. Balčiūno romanas „Šviesos stebuklai“ siekia būtent tokių uždavinių, kad iškart sutrinki: negali taip būti, čia vis dėlto glūdi kažkokia paslaptis. Tikriausiai daugelis bent dalį tos paslapties įžvelgs mokytojo Jurgio Indreikos gyvenimo aukštumose ir žemumose, tuose rūsčiuose išbandymuose, tekusiuose Lietuvos žmonėms (ir visai žmonijai) po Antrojo pasaulinio karo. Sovietinės okupacijos žiaurioje prievartoje atsidūrusi tauta iškart atsirėmė į šeimą, gilus tėvų tikėjimas dieviškumo apraiškomis žemiškame pasaulyje, Bažnyčios atverta dvasios gelmė ir mokyklos (mokytojų) įdiegta būtinybė tobulinti save, ruoštis artimo meilės ir kasdieninėms pareigoms, kurių vykdymas visu savo gyvenimu, pasirodo, ir sudaro prasmingos būties pagrindus.

L. Balčiūno antrosios trilogijos trečiosios knygos „Viršūnės akiračiai“ (452 p., 2009) veiksmas vyksta Kaune, Vilniuje, autoriaus gimtose apylinkėse ir kitur. Visi įvykiai romane sūkuriuoja apie pagrindinį personažą – dėstytoją Jurgį Indreiką. Skaitytojas, susipažinęs su šio personažo gyvenimu, charakteriu, vertybėmis trilogijos pirmoje ir antroje dalyse, šioje knygoje, regis, nedaug kuo galės papildyti jo paveikslo suvokimą. Tačiau toks įspūdis, pasirodo, yra apgaulingas. Visų pirma todėl, kad autorius Jurgio Indreikos asmenybę papildo naujais bruožais atsargiai, paryškindamas žinomą personažo esmę jautriai ir įžvalgiai (pavyzdžiui, jo buitinį praktiškumą, kurio ankstyvesnėje šios asmenybės veikloje buvo jaučiami tik trupinėliai). Netikėčiausias Jurgio Indreikos charakterio bruožas, iškylantis šiame romane, yra nuolat tvirtėjanti valia.

Kūrinyje vaizduojami įvykiai vyksta praėjusio amžiaus šeštajame, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, tai yra toje sovietinėje tikrovėje, kuri vadinama SĄSTINGIU, nors šis terminas nėra tikslus, nes nenusako tuo laiku gilėjančios ir politinės sistemos, ir asmenybės nykios degradacijos. Toji degradacija romane paliečiama be pranašiškos retorikos ir ugningo plakatiškumo ne tiek vaizduojant vieną ar kitą personažą sovietinės biurokratijos ir partokratijos pasauliuose, kiek ideologijos niokojamoje, iškraipomoje realybėje, pralenkiančioje savo šmėkliškais pavidalais Orvelo atskleistą išsigimusios totalitarizmo tikrovės paveikslą.

Skaitytojas, tikiu, ne kartą peržvelgs labai tiksliai perteiktą to paveikslo dalį, kurią autorius pavadino gynimusi. Tai labai tikslus tos sovietinės realybės, kuri buvo pavadinta civiline gynyba, perteikimas. Kiek buvo skiriama lėšų, kiek žmonių buvo metama į saldofonų kuriamos isterijos sūkurį, kiek propagandos pašauktųjų bylodavo apie imperializmo nužmoginančią grėsmę, branduolinį puolimą, gynybą nuo radiacijos, apsiavus guminius batus, užsimetus ant pečių baltas paklodes, užsimaukšlinus dujokaukes, išsirausus slėptuves...

L. Balčiūnas 2009 metais išleido dvejus metus rinktą, koreguotą, maketuotą bei redaguotą mons. prof. Vytauto Kazlausko, 38 metus dirbusio Vatikano radijuje, mokslinių-filosofinių apmąstymų knygą „Atverkime protus ir širdis Jėzui Kristui“ (520 p.), be to, maketavo bei redagavo doc. dr. Vytauto Mikučio knygą „Kun. Petras Mikutis Viešpaties vynuogyne“ (264 p.).

Nenorėdamas visai atsisveikinti su satyra bei humoru, atrinko aktualius praeityje rašytus eilėraščius bei epigramas, pridėjo nūdienių ir išleido rinkinį „Aštrūs dygsniai“ (208 p., 2010). Tegul, autoriaus nuomone, tam tikra proga skaitytojas ir humoro paragauja.

Eilėraščių rinkinys „Mielu žvilgsniu“ (208 p., 2010) – lyg nuoširdus ir mielas autoriaus žvilgsnis į Lietuvos žmones, savo gimtinę. Tai 30-oji L. Balčiūno knyga – lyriniai-filosofiniai eilėraščiai, sveikinimai, gyvenimo prasmės, dorybių, laimės, gyvybės, tobulumo, pareigos ir kt. problemų lyrinė-filosofinė analizė. Šioje knygoje analizuojamos amžinosios vertybės: žmogaus sielos būsenos, maldos, Šv. Dvasios įtakos, susikaupimo, Tėvynės, tylos, saviugdos, teisingumo, mirties, gyvenimo ir kt. problemos.

L. Balčiūnas visą savo kūrybą sudėjo vienon vieton, kur skaitytojui būtų patogiau rasti norimą jo knygą – parengė elektroninį išteklių CD-R ir pavadino jį –„30 knygų su priedais“. Reikėjo įdėti daug darbo: perrašyti kompiuteriu daugumą dar iškiliąja spauda išleistų knygų. Elektroniniame ištekliuje yra ne tik kūryba, bet ir nemažai įvairių nuotraukų, straipsnių, dvi bylos laikraščių bei žurnalų ištraukų su satyriniais eilėraščiais, žiniasklaidoje aprašytos knygų sutiktuvės, gyvenimo aprašai ir kita.

Elektroninėje enciklopedijoje „Vikipedija“ skaitome: „Apdovanotas LR Kultūros ministerijos (2007 m.), Kauno apskrities viršininko administracijos (2007 m.), Kauno pilietinės bendruomenės centro „Dainava“ (2007), Kauno miesto Dainavos seniūnijos (2009, 2010, 2011 m.), Vilniaus universiteto bibliotekos, Šiaulių apskr. P. Višinskio bibliotekos ir kt. Padėkos raštais, III laipsnio Santakos garbės ženklu (2008). Pripažintas „Vasaros poezijos šventės“ laureatu už krikščioniškųjų vertybių aukštinimą ir kūrybą Lietuvos kaimo tematika (2007 m.), tapo kunigo Antano Miluko (1871–1943 m.) atminimo literatūrinės premijos laureatu (2011 m.).

Šeima: žmona Aldona (g. 1951 m.), mokytoja lituanistė. Vaikai: Aušra (g. 1980 m.), kalbotyros ir ekonomikos magistrė, vertėja; Ieva (g. 1989), LSMU Medicinos akademijos studentė; Marija (g. 1992 m.), VU studentė.

Bibliotekų aprūpinimas: Viso gyvenimo knygas, įrašytas į minėtą elektroninio ištekliaus 3-ąją laidą, 12 GB apimties, turi šios bibliotekos: M. Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvių katalikų mokslo akademijos, Mokslinė elektroninė biblioteka elibray (iš jos L. Balčiūno knygas gali skaityti viso pasaulio lietuviai), Vilniaus universiteto, Lietuvos edukologijos, Kauno Vytauto Didžiojo, Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus M. Riomerio, A. Stulginskio universitetų, Generolo J. Žemaičio karo akademijos bibliotekos, be to, įvairių apskričių bibliotekos. Daugelį knygų yra įsigijusios ir bažnyčios.

Už dovanotą kūrybą bibliotekos atsiuntė daug padėkų. Jų gauta ne tik iš Lietuvoje gyvenančių, bet ir iš užsienio lietuvių už skaitytas knygas iš Mokslinės elektroninės bibliotekos www.elibrary.lt

Elektroniniai leidiniai: „Leonas Balčiūnas. Gyvenimas ir kūryba“ (elektroninis išteklius, 2005, ISBN 9955-665-35-1,1-oji laida); „30 knygų su priedais“ (elektroninis išteklius, 2010, ISBN 978–609-408-032-6, 2-oji papildyta laida); „30 knygų su priedais“ (elektroninis išteklius, 2011, 3-oji papildyta laida: bendras ISBN 978-609-408-3, I d., ISBN 978–609-408-156-9, II d., ISBN 978–609-408-157-6).

Elektroninio ištekliaus „PRIEDUO-SE“ – satyriniai eilėraščiai, išspausdinti periodikoje bei skaityti per radiją 1980–1990 metais, įgarsinti knygų pristatymai, parodos, apdovanojimai, padėkos... Kita veikla. Daugelio knygų red., iš jų svarbiausios: Mons. prof. teologijos hab. dr. V. Kazlausko „Atverkime protus ir širdis Jėzui Kristui“ (moksl. veikalo surinkėjas, maketuotojas, red., 2009, 520 p.), doc. dr. V. Mikučio „Kunigas Petras Mikutis Viešpaties vynuogyne“ (esė, koreguotojas, maketuotojas, redaktorius, 2009, 264 p.). Per kūrybos trisdešimtmetį kas metai arba kas dveji rengdavo kūrybos parodas: iš pradžių – eilėraščių, išspausdintų laikraščiuose bei žurnaluose, vėliau – išleistų knygų parodas (Maironio lietuvių literatūros muziejuje, bibliotekose, mokyklose. Spausdino satyrinius eilėraščius „Nemune“, „Šluotoje“, „Valstiečių laikraštyje“, „Kauno tiesoje“, „Šeimoje“, skaitydavo juos per radiją, susirinkimuose (1980–1990 m.). Rengia susitikimus su skaitytojais, pristato savo knygas Literatūros muziejuje, Tautinės kultūros centre, įvairiose mokyklose, bibliotekose ir kt. Pats platino savo knygas mokyklose per švietimo skyrius, profesinėse mokyklose (1990–2005 m.). Praktikuojantis katalikas, groja armonika, kuria dainas, mėgsta skaityti, padeda nuskriaustiesiems.

Džiaugiuosi savo kolega ir jaučiu, kad jis tikrai patenkintas savo kūrybiniais pasiekimais, nes jo gausią kūrybą skaito ne tik visa Lietuva, bet Mokslinės elektroninės bibliotekos elibrary dėka pasiekia ir bet kurio pasaulio krašto lietuvis. Neseniai ir man teko skaityti įvairias padėkas kolegai iš įvairių vietų. Padėkas internete ar raštu parašė VDU bibliotekos direktorė Lina Bloveščiūnienė, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktorė Rūta Žirgulytė, Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės, Marijampolės P. Kriaučiūno, Šiaulių universiteto ir kitų bibliotekų vadovai. Dr. Jonas Genys, JAV žymus veikėjas, Merilendo universiteto profesorius, 1991–1996 metais dėstęs VDU ir VU, savo laiške rašo: ,,Šiandien mano žmona rado kompiuteryje visą Jūsų parašytų knygų sąrašą. Ji užsiregistravo kaip elibrary.lt narė ir gavo vienos knygos tekstą. Ten, kur buvo rašoma apie mane, tą 10 puslapių tekstą atsispausdino, tik nėra (negalėjo gauti) nuotraukų. Tad ir kiti Amerikos lietuviai dabar gali Jūsų įdomias knygas skaityti. Tik neaišku, kaip tas knygas įsigyti... Tenka manyti, kad daugiau žmonių susipažins su Jūsų literatūriniais darbais. Gera pradžia. Man malonu, kad mūsų mielas kaimynas seka rašytojo J. Paukštelio keliais...“ Kartais pasigirsta ir telefonų skambučių su padėkomis bei linkėjimais, tikėkimės, kad jų dar bus nemažai. Prie padėkų prisijungiu ir aš, nes daug kolegos knygų turiu ir daug jų esu skaitęs.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija