2012 m. liepos 20 d.    
Nr. 29
(2004)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Vatikano II Susirinkimo misijų dekreto rengimas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi
su generalinėje kapituloje išrinktu
Verbitų vienuolijos generaliniu
vyresniuoju kun. Haincu Kuliuke

Kupinas prisiminimų
pasižvalgymas po Nemi apylinkes

Šventąjį Tėvą sveikina
verbitų bendruomenės vadovai

Istorinėje nuotraukoje –
Vatikano II Susirinkimo dekretą
„Ad Gente“ rengusi komisija.
Kun. prof. Jozefas Ratcingeris
(dabar Popiežius) pažymėtas
apskritimu

Vizitas į verbitų namus

Laukiant rudenį įvyksiančio Vatikano II Susirinkimo 50-ųjų metinių sukakties minėjimo, tiek istoriniu, tiek ir praktiniu pobūdžiu įdomūs to svarbiausio XX amžiaus Katalikų Bažnyčios įvykio tiesioginių dalyvių prisiminimai ir vertinimai. Tarp pastarųjų (Susirinkimo tėvų ir ekspertų gyvų liko visiškai nedaug, tik apie 30) yra ir pats popiežius Benediktas XVI, kuris tuomet, prieš penkis dešimtmečius, dar jaunas, bet jau gerai žinomas teologijos profesorius Jozefas Ratcingeris, kaip Kiolno (Vokietija) kardinolo Jozefo Fringso padėjėjas ir ekspertas, dalyvavo rengiant kai kuriuos dokumentus. Apie tai Popiežius prisiminė liepos 9 dieną privačiai apsilankęs netoli jo vasaros rezidencijos Kastelgandolfo, kurioje dabar gyvena, prie Neni miestelio įsikūrusioje verbitų vienuolijos (Dieviškojo Žodžio draugija, Societas Verbi Divini, SVD) būstinėje, pavadintoje „Ad Gentes“ centru. Kaip tik čia 1965 metų pirmojoje pusėje vyko Vatikano II Susirinkimo Misijų komisijos, kuriai priklausė ir profesorius J. Ratcingeris, posėdžiai rengiant Dekretą apie Bažnyčios misijų veiklą, kuris irgi žinomas „Ad Gentes“ vardu. Susirinkimo tėvų balsavimu („už“ 2394, „prieš“ 5) dekreto tekstas po intensyvaus svarstymo ir redagavimo patvirtintas 1965 metų gruodžio 7 dieną ir tai buvo paskutinis Vatikano II Susirinkimo priimtas dokumentas.

Pasitinkant spalį įvyksiantį naujosios evangelizacijos temai skirtą pasaulio Vyskupų Sinodą, minėtojo dekreto „Ad Gentes“ rengimo aplinkybių bei Bažnyčios misijų teologijos principų aptarimas įgyja naują reikšmę. Prisimintina, kad dokumento teksto pirmąjį variantą Susirinkimo tėvai visiškai atmetė ir misijų veikla žinomo verbitų vienuolijos generaliniam vyresniajam tėvui Johanesui Šiutei buvo iškelta užduotis parengti jo naują tekstą, sustiprinant teologinius principus. Buvo sudaryta Nemi verbitų namuose dirbusi Misijų komisija, kurios narys kartu su keliais vyskupais ir grupe ekspertų buvo ir 37 metų profesorius J. Ratcingeris.

Kristus veikia per Bažnyčią

Nors pirmuose Misijų komisijos posėdžiuose J. Ratcingeris negalėjo dalyvauti, tačiau, kaip rašo Vatikano apžvalgininkas Džanis Valentė, jo tuomet lotynų kalba paskelbta studija „Considerationis quoad fundamentum theologicum missionis Fcelesiac“ buvo įtraukta į preliminarų naudojamų dokumentų sąrašą. Minėtoje publikacijoje profesorius J. Ratcingeris šiuolaikiškai pabrėžė, kad Bažnyčios misija „nėra dalyvavimas varžybose (su kitomis religijomis) siekiant patraukti į savanorystę kitus“, kadangi Bažnyčia nesiremia tik savąja galia. Būtent pats Kristus veikia per savo Bažnyčią patraukdamas žmonių širdis, taip skatindamas jos išganomosios misijos būtinumą.

Taigi ne grynai žmogiškomis pastangomis gali būti pasiektas išganymas, kaip galutinis evangelizacijos tikslas, kadangi jis „ateina tik iš Kristaus“, teigė jaunasis teologas J. Ratcingeris. Anot D. Valentės komentaro, kaip tik Misijų komisijos baigiamojoje sesijoje redaguojant Susirinkimo dekreto tekstą (1965 metų kovo 29 – balandžio 3 diena), kai tiesiogiai dalyvavo ir J. Ratcingeris, išryškėjo jo ir kito žymaus teologo – Yva Kongaro – vizijos bendrystė šiuo klausimu. Jie pabrėžė, kad dabar misijų veiklai nepakanka siauro klasikinio suvokimo: Evangelijos skelbimas pagonims, neva, daugiau techninis ir juridinis klausimo sprendimas su naujų vyskupijų steigimu „misijų“ teritorijose. Dabar Bažnyčiai reikia gilesnio teologiškai pagrįsto misijų koncepcijos supratimo, nes veikimo kontekstai ir sąlygos gali būti labai skirtingi ir keistis netgi dešimtmečių (nebe šimtmečių) tėkmėje. Kaip tik ši dinamika pranašiškai akcentuojama galutiniame Vatikano II Susirinkimo dekreto „Ad Gente“ tekste tarsi numatant naujosios evangelizacijos neišvengiamybę dabartinės radikalios sekuliarizacijos sąlygoms bei krikščioniškojo tikėjimo laisvės suvaržymams. „Terpės, tarp kurių tenka Bažnyčiai gyventi, neretai dėl įvairių priežasčių taip kinta, jog gali gimti visiškai naujos sąlygos, ir tuomet Bažnyčia privalo apsvarstyti, ar šios aplinkybės nereikalauja iš naujo pradėti misijų veikimą, – rašoma Susirinkimo dokumente. – Kartais susidaro situacijos, jog laikinai nėra galimybės tiesioginiu būdu skelbti Evangelijos, ir tais atvejais misionieriai gali ir privalo kantriai, išmintingai ir drauge su dideliu pasitikėjimu bent teikti Kristaus meilės ir gailestingumo liudijimą ir rengti Viešpačiui kelią bei parodyti žmonėms Dievo artumą“.

Popiežius dalinosi prisiminimais

Popiežiui Benediktui XVI liepos 9-ąją lankantis Nemi verbitų vienuolijos namuose (nuo 2010 metų pavadintame „Ad Gentes“ centru), čia kaip tik vyko kas šešerius metus rengiama generalinė kapitula, svarbiausias sprendžiamasis 6 tūkstančius narių turinčios bendruomenės atstovų susirinkimas, kuriame vėl priimta tolesnės „veiklos programa“, išrinkta naujoji vadovybė. Beveik pusantro šimto susitikimo dalyvių, delegatai iš 57 vienuolijos provincijų, veikiančių 70 pasaulio šalių, naujai šešerių metų kadencijai generaliniu vyresniuoju išrinko vokiečių kilmės misionierių kunigą Haincą Kuliukę. Jis ir ligšiolinis dvi kadencijas generaliniu vyresniuoju buvęs kunigas Antonijus Pernija bei generalinis prokuratorius kunigas Džankarlas Džirardis pasitiko Šventąjį Tėvą, su juo vaikščiojo po gražias apylinkes prie Nemi ežero, klausėsi jo prisiminimų.

Bet pirmiausia, popiežius Benediktas XVI nuėjo į gražiai dekoruotą koplyčią ir atsiklaupęs prie altoriaus adoravo Švenčiausiąjį Sakramentą. Prie Šventojo Tėvo tylioje maldoje prisijungė ir kiti generalinės kapitulos dalyviai, kuriems Benediktas XVI sakė trumpą kalbą apie savojo apsilankymo intencijas, pastebėdamas, jog tai galbūt buvo reikšmingiausias prisiminimas iš Vatikano II Susirinkimo laikų. Popiežius prisiminė, kad tuomet Romoje jam teko gyventi triukšmingame didmiesčio kvartale, todėl buvimas Nemi tarp žalumos jam buvo tikra palaima, tuo labiau, kad buvo greta žymūs teologai, su kuriais rengė Susirinkimo misijų dekretą. Šventasis Tėvas prisiminė tuometinį verbitų vienuolijos generalinį vyresnįjį tėvą J. Šiutą, žymų misionierių, kuris darbavosi Kinijoje, tačiau po komunistų perversmo praėjusio amžiaus viduryje „daug iškentėjo, buvo nuteistas ir išvarytas, tačiau buvo kupinas misijų dinamizmo, kurio reikia evangelizavimo dvasios proveržiui“. Jis paminėjo Misijų komisijoje dirbusį Dievo tarną tuometinį Niujorko (JAV) vyskupą augziliarą Fultoną Šyną, labai žymų naujųjų laikų pamokslininką, kurio beatifikacijos byla sėkmingai užbaigta birželio 28 dieną, pripažinus jo gyvenimo herojiškas vertybes. Buvo prisimintas ir minėtasis dominikonas (vėliau kardinolas) Yvas Kongaras, su kuriuo J. Ratcingerį siejo artimas bendradarbiavimas teologinėje leidyboje. Patį save Benediktas XVI kukliai įvertino, kaip „labai jauną ir nedidelės reikšmės teologą“, todėl jis net nežinąs, kodėl buvo pakviestas, bet jam „tai buvo didelė dovana ir dvasinis praturtinimas“.

Gėrį reikia komunikuoti

Šventasis Tėvas pastebėjo, kad tuomet rengiant Dekreto apie Bažnyčios misijų veiklą tekstą didelių kontroversijų neiškilo. Tiesa, buvo tam tikrų nesutarimų tarp Miunsterio (Vokietija) ir Liuveno (Belgija) misiologijos mokyklų, tačiau jis tikrai nesuprato jų skirtumo esmės: ar esminis tikslas yra įterpti Bažnyčią, ar tiesiog skelbti Evangeliją, nes tai tos pačios užduoties du elementai. Tačiau ruošiant dokumentą Nemi verbitų namuose „viskas konvergavo į vieningą dinamizmą per poreikį nešti Dievo Žodžio šviesą, Dievo meilės šviesą pasauliui ir šiam skelbimui suteikti atnaujintą džiaugsmą“, sakė popiežius Benediktas XVI. Jis pripažino, kad vėliau Vatikano II Susirinkimo tėvų vienbalsiai priimtas dekretas „Ad Gentes“ tapo puikiu papildu dogminei konstitucijai „Kliumen Gentium“, nes išreiškia bendros trimitarinės ekleziologijos klasikinę idėją „bonum diffusivum sivi sui“ – gėris turi poreikį skleistis, negali likti uždarytas, jį reikia komunikuoti.

Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas pasidžiaugė vienos aktyviausių misijose verbitų vienuolijos, besidarbuojančios dešimtyse pasaulio šalių, įskaitant sekuliarizuotą Europą, sėkme skleidžiant Evangelijos mokymą. Jis meldė Dievo palaimos dabartinei generalinei kapitulai ieškant naujų kelių ir būdų „ad gentes“ misijai ateityje. Baigiantis kadenciją verbitų generalinis vyresnysis tėvas A. Pernija vėliau „Vatikano radijui“ sakė, kad iš neformalaus bendravimo su Nemi apsilankiusiu Šventuoju Tėvu susidarė nuomonę, kad popiežiui Benediktui XVI ypač reikšminga Vatikano II Susirinkimo misijų dvasia, kuri turi gyvuoti jų vienuolijoje ir visoje Bažnyčioje. Benediktas XVI yra jau trečias Popiežius, apsilankęs verbitų vienuolijos Nemi centre: pačiose Vatikano II Susirinkimo išvakarėse, 1962 metų rugpjūtį ten pabuvojo palaimintasis Jonas XXIII, o 1936 metais – Paulius VI.

Pagarba tautinėms tradicijoms

Popiežiaus Benedikto XVI vizito proga platesnį interviu „Vatikano radijui“ davė ir naujasis verbitų generalinis vyresnysis 56 metų kunigas H. Kuliukė, kuris jau turi daugiau kaip ketvirties šimtmečio misijų darbo Filipinuose patirtį. Tėvas H. Kuliukė SVD priminė Dieviškojo Žodžio draugijos įkūrimo istoriją: vienuolija 1875 metais buvo įsteigta Šteilio miestelyje Olandijoje, kur buvo susitelkę nuo persekiojimų Vokietijoje pasitraukę aktyvūs katalikų dvasininkai ir pasauliečiai (šią priverstinę tremtį lėmė tuomet kanclerio Oto fon Bismarko vykdyta antibažnytinių represijų politika, žinoma „Kulturkampf“ vardu). Verbitų vienuoliją su bendraminčiais įkūręs vokietis kunigas Arnoldas Jansenas siuntė misionierius į Kiniją, Afriką, Lotynų Ameriką. Tėvas H. Kuliukė paminėjo, jog kaip tik verbitams priklausė pirmasis Kinijos kardinolas Tomas Tien Kensinas bei pirmasis JAV afrikiečių kilmės vyskupas Haroldas Peris.

Popiežius Jonas Paulius II verbitų bendruomenės įkūrėją kunigą A. Janseną kanonizavo 2003 metais, šventuoju buvo paskelbtas vienas žymiausių šios vienuolijos misionierių tėvas Jozefas Freinademetcas, kuris gyveno, liudijo Evangeliją ir mirė Kinijoje. Jo gimtojoje Oieso vietovėje Tirolio regione (Italijos Alpėse) 2010 metais apsilankęs popiežius Benediktas XVI patvirtino šio misionieriaus veiklos svarbą atveriant Evangeliją didžiajai kinų tautai, kurios evangelizavimo ir bažnytinių reikalų tema svarbi visai krikščionybei ir artima Šventojo Tėvo širdžiai. Kunigas H. Kuliukė pabrėžė, kad verbitai didelę reikšmę skiria tarpkultūriniams santykiams ir priminė šv. J. Fereinademetco dažnai kartotą posakį, kad „įžengdami į kitą tautinę kultūrą mes turime nusiauti batus, kaip pagarbos ženklą, nes prieš mus čia jau buvo Dievas“. Todėl misionieriai, skleisdami krikščioniškąjį Dievo Žodį, ypač unikalioje Azijos terpėje, turi gerbti vietines tradicijas ir istorines ypatybes.

Dėl tokio „gyvojo pavyzdžio „ad gentes“ misijų veikloje“, verbitų vienuolija turi didelę sėkmę būtent Azijoje. Čia krikščionys sudaro tik nedidelę vietos gyventojų dalį, sakė tėvas H. Kuliukė. Jis pastebėjo, kad daugiausia pašaukimų į Dieviškojo Žodžio bendruomenę (daugiau kaip 25 proc.) kyla būtent iš Indonezijos – didžiausios pasaulio musulmonų valstybės. „Už šį unikalų fenomeną, daugybę pašaukimų Azijoje mes labai dėkingi Dievui. Iš principo mes to negalime paaiškinti, bet mums tai didelė malonė“, tvirtino verbitų generalinis vyresnysis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija