Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Čenstakavos Dievo Motinos kelionė

Inesė Ratnikaitė

Čenstakavos Dievo Motinos ikonos kelionė Radviliškyje

Paveikslas sutinkamas prie Šiaulių Katedros

Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje

Ikona atkeliavo į Šeduvą

Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje

Šiaulių Šv. Petro ir Povilo stačiatikių cerkvėje

Kuršėnuose, prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios

Pasaulio, Lietuvos, Šiaulių vyskupijos keliuose matyta Čenstakavos Dievo Motinos ikona, vieno ją lydėjusio kunigo žodžiais tariant, „net tuos, kurie nieko apie ją nežinojo, net tuos, kurie nepažįsta Marijos, bent minutę sustabdė ir, tikėtina, paskatino susimąstyti: kas ir kodėl važiuoja, kodėl neskuba, kokią žinią neša pasauliui, ką sako man asmeniškai!?“. Pabrėždamas Dievo Motinos piligrimystės aplink pasaulį reikšmę Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis sakė, jog pirmą kartą istorijoje vykstantis įvykis kiekvienam primena, kaip svarbu branginti kiekvieną gyvybę. Kiekviena motina turėtų branginti kiekvieną kūdikį, leisti vaikams ateiti į šį pasaulį.

Šiaulių vyskupijoje rugpjūčio 6–7 dienomis Čenstakavos Dievo Motinos ikonos piligrimyste rūpinosi nedidelis būrelis tikinčiųjų. Katalikų evangelizacijos centro direktorius, Jaunimo ir Katechetikos centro kapelionas kun. Tadas Rudys šventovėse supažindindavo su ikonos ir piligrimystės istorijomis, pasidalindavo įspūdžiais, sakė pamokslus. Organizaciniais rūpesčiais dalijosi, vairavo automobilį, filmavo, fotografavo ir prižiūrėjo, kad viskas vyktų sklandžiai, Šiaulių vyskupijos šeimos centro atstovai – Edita ir Vidmantas Gulbinai bei Gediminas Krūmas. Bendradarbiavo ir kitų Šiaulių vyskupijos pastoracinių centrų – Jaunimo ir Katechetikos – darbuotojai. Už Ikonos nešimą atsakingi buvo Žemaitijos skautai – Diomedas, Aleksas, Ieva ir Jonas.

Kadangi per Šiaulių vyskupiją ikona turėjo pervažiuoti per nepilnas dvi dienas, sustojimai būdavo gana trumpi, tačiau visur – skirtingi.

Šeduvoje tikintieji laukė prie Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios – seniausio XVII a. pastato ir kultūros vertybės mieste – vartų. Parapijos klebonui kun. Tomui Kedušiui vadovaujant, Dievo Motinos su Sūnumi ikona iškilmingai įnešta į bažnyčią. Kun. T. Rudys ypač pabrėžė, kad per pasaulį keliaujanti ikona yra priminimas, jog visi, ją pasitinkantys ir palydintys, yra gyvybės civilizacijos atstovai. Trumpai paviešėjusią Dievo Motinos ikoną tikintieji vėl palydėjo iki koplytėlės ant ratų. Vaikai smalsiai apžiūrinėjo ant koplytėlės šono nurodytą maršrutą, spėliojo, kiek kilometrų dar liko keliauti. Visi būriu išvažiuojančią koloną lydėjo iki pat pagrindinės gatvės.

Radviliškio parapijos vikaras kun. Vidmantas ir 2 policijos ekipažai ikoną pasitiko ties miesto riba ir saugiai lydėjo iki Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios. Čia jau laukė Radviliškio dekanas, parapijos klebonas monsinjoras Gintas Sakavičius su tikinčiaisiais. Melsvos spalvos apranga išsiskyrė Marijos legiono nariai. Kartu su katalikais Dievo Motiną pasitiko ir miesto stačiatikiai. Radviliškyje yra stačiatikių cerkvė. Reikšminga, kad keliaujanti Dievo Motina suvienijo paprastai skirtinguose maldos namuose besimeldžiančius tikinčiuosius. Ši vienybė – taip pat atsvara plintančiai mirties kultūrai, – kalbėta įėjus į Radviliškio bažnyčią. Išvažiuojančią koplytėlę policija su vikaru vėl palydėjo iki Radviliškio miesto ribos. Šiauliuose pasitiko miesto policijos ekipažas.

Tarsi laimindama miestą, Dievo Motinos ikona pravažiavo centrinėmis Šiaulių miesto gatvėmis, pro reikšmingus pastatus, kuriems ypač reikalingas gėrio, vilties, meilės, atlaidumo prisilietimas, – kalėjimą, gimdymo namus, prekybos centrus. Pastarieji, ikonos piligriminės kelionės Šiaulių vyskupijoje organizatorių liūdnu pastebėjimu, daugeliui atstoja bažnyčią.

Šv. Petro ir Pauliaus Katedroje stengtasi išreikšti kuo didesnę pagarbą Dievo Motinai. Šiaulių vyskupas E. Bartulis 16 val. atvykstančios „Gyvybės kultūros“ ikonos laukė išėjęs prieš Katedros vartus. Iš čia – lydėjo prie altoriaus. Gausiai susirinkę tikintieji, sustoję iš abiejų pusių nuo vartų iki šventovės durų, sudarė gyvą koridorių. Skambant varpui, giedant „Sveika, sveika, sveika Marija!“ ikona įnešta į Katedros vidų. Čia vyko iškilmingos Dievo Motinos pagerbimo pamaldos. Giedota „Akatista“ – vienas gražiausių Bažnyčios kūrinių Dievo Motinos garbei. Paprastai šis himnas priskiriamas Rytų Bažnyčios tradicijai. Tačiau, kadangi šis kūrinys yra iš seniausios Bažnyčios Tradicijos, iš to laikotarpio, kai Bažnyčia dar nebuvo pasidalijusi, jis priimtinas ir giedotinas visose Bažnyčiose ir visose bendruomenėse. „Akathistos“ graikų kalba reiškia „nesėdint“: bendruomenė iš didžios pagarbos Dievo Motinai jį turi giedoti atsistojusi lygiai taip, kaip ir klausydama Evangelijos. „Akatistą“ Šv. Cecilijos sakralinis ansamblis, vadovaujamas Rolandos Kalakauskienės, giedojo pirmą kartą. Paruošė ją specialiai Čenstakavos Dievo Motinos atvykimui. Pristatant Katedroje piligriminės kelionės ir ikonos istorijas, atkreiptas dėmesys į Marijos veidą žyminčias žaizdas.

Nuostabų Švč. Mergelės Marijos grožį simbolizuojančiame veide – ryškios skausmo žymės. Švč. Mergelė Marija prisiima skausmą dėl žmonijos, dėl kiekvieno žmogaus.

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ikoną lydėjo per visą miestą į pietiniame mikrorajone stovinčią bažnyčią.

Pasitikimas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje patraukė savo grožiu ir spalvomis. Ikoną nešė raudonomis pelerinomis apsisiautę vyrai. Adoruotojos buvo apsirengusios baltais bei tautiniais rūbais. Bažnyčioje ant baltos medžiagos išdėliotos žvakės teikė jaukumo, žalių žolynų pynė priminė lietuviškąsias tradicijas. Apie 400 sėdimų vietų turinti bažnyčia prisirinko pilnutėlė. Kartu su Šiaulių vyskupu šv. Mišias aukojo generalvikaras kun. Saulius Matulis, kancleris Evaldas Alūza ir kun. Tadas Rudys. Po šv. Mišių tikintieji ėjo arčiau paveikslo, tėvai atnešė vaikus. Dar pusvalandį vyko tylos, asmeninės maldos ir giesmės pamaldos. Šioje bažnyčioje Dievo Motinos ikona pasiliko per naktį. Iš pat ryto, tik atidarius bažnyčią vėl rinktasi prie ikonos. Po rožinio maldos, vadovaujant parapijos klebonui mons. Vytautui Kadžiui, Dievo Motina palydėta iki stiklinės koplytėlės ant ratų ir išlydėta plojimais.

Žemaitijos skautams teko gerai paplušėti, kol įnešė (vėliau – išnešė) ikoną pro siaurus šoninius Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios vartelius. Iš šios pusės buvo patogiau stiklinę koplytėlę privežti prie bažnyčios. Pasinaudota galimybe ikoną procesijos būdu pernešti per šventorių. Įnešant eita pro vieną pusę, išnešant – pro kitą, taip bažnyčia „apjuosta“ Dievo Motinos malone. Ikoną pasitiko ir po šv. Mišių išlydėjo parapijos klebonas kun. Egidijus Venckus, altaristas kun. Algirdas Pakamanis, baltomis kamžomis apsivilkę patarnautojai, daugybė parapijiečių. Bažnyčioje galima buvo pastebėti, jog ikonos pasitikimui parapija ruošėsi jau iš anksto. Ant šoninio švč. Mergelės Marijos altoriaus pastatytas įrėmintas nedidelis Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdas, šalia atversta jau nemažai įrašų turinti knyga.

Lietus įsismarkavo privažiavus prie Šv. Petro ir Povilo stačiatikių cerkvės. Tačiau, atrodo, to nejautė susirinkusieji pasitikti. Girdėjosi pagarbus šnabždesys: „Atvažiavo Dievo Motina“. Sutikimo ceremonijai bei maldoms vadovavo stačiatikių šventikas Oleg Štelman. Beveik dvi valandas giedotas „Akatistas“ senąja slavų kalba. Pamaldose dalyvavo ir Ikoną atlydėję katalikai. Kun. Tadas, paprašytas papasakoti apie vykstančią piligrimystę, užsiminė ir apie stačiatikių ir katalikų bendravimą. Džiugus susirinkusiųjų pritarimas paskatino vieniems kitus lydėti maldomis. Išlydėdami koplytėlę ant ratų, tikintieji ikonos stiklą ne tik lietė rankomis, bet ir bučiavo. Atrodė, jo atsisveikinama su brangiausiu asmeniu.

Kuršėnuose prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios matėsi sujudimas. Dievo Motinos ikoną, su parapijos klebonu kun. Sauliumi Paliūnu priešakyje, pasitiko daugybė žmonių. Galima buvo jausti, jog šis įvykis reikšmingas visam miesteliui, įvairaus amžiaus žmonėms. Seimo narė Rima Baškienė sakė, kad dėl ikonos atvykimo į jos gimtąjį miestą atidėjo kelionę į Vilnių.

Šv. Mišių metu, sakydamas pamokslą, kun. Tadas siūlė susimąstyti, ką kiekvienam asmeniškai reiškia Jėzaus Kristaus Prisikėlimas. Pasivedimo Dievo Motinos globai maldoje girdima, kad įsigali mirties kultūra, įstatymai negina negimusios gyvybės, aršiai puolama santuoka ir šeima, todėl ikonos akivaizdoje kunigas siūlė klausti: „Ar kiti gali matyti manyje Kristaus atvaizdą?“ Kuršėnuose ikona perduota Telšių vyskupijos atstovams.

Kelionės metu pastebėta, kad ne tik prie bažnyčių žmonės pagarbiai pasitinka Dievo Motiną. Pamatę pravažiuojančią ikoną, žmonės stabteli, kai kurie pėstieji ir net vairuotojai persižegnoja.

Ypač šiltai tikintieji išlydėdavo jų šventovėje viešėjusią Čenstakavos Dievo Motinos ikoną. Vienur mojo ranka atsisveikindami, kitur plojo. Visur skambėjo Marijai skirtos giesmės. Įkėlus ikoną į koplytėlę ant ratų, tikintieji pasikeisdami eidavo artyn, glausdavo prie stiklo rankas ar paveikslėlius. Akyse matėsi ašaros, pakylėjimas, džiaugsmas, ilgesys, didi pagarba...

Šiaulių vyskupijoje Čenstakavos Dievo Motinos ikonos piligrimyste besirūpinę, grįždami namo, sakėsi jaučiantys pakylėjimą, džiaugsmą, skaidrią ramybę, tačiau kartu ir ilgesį, lyg kažko šalia trūktų.

Vėliau ikona keliavo į Kauno arkivyskupiją, aplankė Šiluvą, Kauną, kitas vietas ir akcijoje „Nuo vandenyno iki vandenyno“ toliau tęsia kelionę po pasaulį.

Savo kelionę Marija, skelbdama žinią, kad šeima, meilė ir gyvybė yra pačios brangiausios dovanos, kuriomis reikia džiaugtis, bet ne jų gėdytis, pradėjo gegužės 8 dieną Tolimuosiuose Rytuose, Rusijos mieste Vladivostoke, paskui keliavo per Sibirą, Kazachstaną, vėl Rusiją, paskui Baltarusiją ir Latviją. Po Lietuvos keliauja per Lenkiją, Čekiją, Vengriją, Italiją, Austriją, Vokietiją, Angliją, Prancūziją, Ispaniją ir kelionę užbaigs gruodžio 10 dieną Portugalijoje, Fatimoje. Iš viso Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas nukeliaus 18 000 km kelią.

© 2012 „XXI amžius“