2012 m. rugsėjo 14 d.    
Nr. 34
(2009)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kuo laikome Kristų, to verti esame

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzui rūpėjo sužinoti, ką apie Jį galvoja Jo mokiniai bei kiti izraelitai, todėl, būdamas kelyje, kaip gyvenimo kelionėje, paklausė: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko ir kas Aš jums esu?“ (plg. Mk 8, 27–29). Kai žmonės taria žodžius, kurie apibūdina santykį su daiktais ir aplinkiniais, tada išreiškia savo požiūrį, atskleidžia savo vidinės vertės uždangą, ir paaiškėja, ko jie iš tiesų yra verti. Viešas kalbėjimas, kad Kristus yra Jonas Krikštytojas, Elijas arba tik koks nors pranašas, tai – pasaulio Gelbėtojo nepažinimas ir klaidingas Jo vertinimas, panašus į mūsų visuomenėje įsigalintį požiūrį, bylojantį apie nesveiką tendenciją, jog per Kalėdų šventę reikia į pirmą vietą iškelti antraeilius akcentus – eglučių puošybą ir visokiausių dovanėlių ruošimą, o ne Kalėdų svarbiausią priežastį ir esmę – paties Emanuelio įsikūnijimo šventimą.

Kaip kadaise pranašas Ozėjas sielvartingai dūsavo dėl Izraelio tautos sunaikinimo, nes jai stigo esminių dalykų pažinimo, ir todėl ji nutolo nuo Dievo mokymo (plg. Oz 4, 6), taip ir šiais laikais daugelis žmonių nesistengia formuoti sveiko požiūrio į šį vienintelį ir nepakartojamą gyvenimą, nuo kurio tiesiogiai priklausys, ko verti mes būsime kitame gyvenime. Kodėl jie neturi poreikio ir neskiria laiko (ar pernelyg mažai jo skiria) pagrindiniam žmogaus egzistencijos įprasminimo dalykui – Aukščiausiojo pažinimui, tikėjimo Juo gilinimui ir gyvenimo būdo tobulinimui, kuris nulems kiekvieno asmens likimą? Pasaulio rūpesčių, karštligiškų darbų ir kūniškų malonumų nenormaliais troškimais užgriozdintos daugelio širdys, – štai kas užveria duris Tam, kuris pro jas įėjęs galėtų tas širdis pirmiausia iškuopti, žaizdas užgydyti ir gilią ramybę bei naują džiaugsmą joms padovanoti.

Jėzus pro užrakintas duris niekada nesilauš, dėl to niekam negrasins, nieko neįžeis, palūžusios nendrės nenulauš, bet, pasitelkęs visą kantrybę, viltingai lauks, kad klystantis žmogus, pavargęs vienas dorotis su jį išsekinusiomis problemomis, pagaliau ims, susimąstys ir tars: „Viskas baigta. Pats vienas bandžiau iš bėdų išsikapanoti, bet nepavyko. Dabar jau priėjau lemtingą ribą... Neturiu ko prarasti, todėl kreipiuosi į Visagalį, kuris mane girdi ir mato: Jėzau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!

Kartok siela šiuos (ar panašius) maldos žodžius, dažnai kalbėk juos širdyje, nes jie – ne burtažodis, bet tvirčiausias lieptas, per kurį į tavo vidų su šypsena veide žengia viską perkeičiančios meilės Dievas, kuris yra Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Tas, kuris kiekvieną sekundės dalelę tave taip myli, kad, jei dabar tobulai pažintum Jo meilę, turėtum mirti, nes tik Amžinybėje laisvai ir visas būsi panardintas Begalybės okeane.

Kai visos žmogiškos atramos yra nukeliamos į antrą planą, ir melsdamasis bei apmąstydamas Biblijos sakinius pradedi vis labiau tikėti ir pastebėti, kad Dievas realiai ir vis stipriau veikia tavo kasdienybėje, tada nuolankumo dorybės aromatą skleidžiančios maldos žodžiai – „...Pasigailėk manęs, nusidėjėlio!“ – tampa visą žmogaus egzistenciją kūrybingai pašventinančiu ir nesulaikomu Šventosios Dvasios malonių srauto prasiveržimu. Atvirai Dievui pripažindami, kad esame nusidėjėliai, išpažįstame, kad be Jo pagalbos išbarstysime paskutinius mums dovanotų geradarybių trupinius, ir tada mūsų tikroji savastis panašės į priskretusį emaliuotą puodą.

Tačiau, kai būdami Dievo akivaizdoje išdrįstame nusižeminti ir pripažinti, kad visa mūsų esybė ir visa, kas yra aplink mus, priklauso Jam, tada pelnome tokį Jo palankumą, kuris, kaip liudija šio sekmadienio Evangelija, besąlygiškai drąsina tikintįjį sekti Kristumi atsižadant asmeninių „dorybių“, ypač kaip feniksas iš pelenų pakylančios jų pamotės – puikybės.

Savo protą reguliariai maitindami tikėjimo tiesų duona, akivaizdžiai pastebime, kad ir mūsų sielos galia ir valia natūraliai linksta prie tų dalykų, kuriais tikime. Tada sąmoningai imame, nešame savo pareigų ir įvairių užsiėmimų kryželius nemurmėdami, bet dėkodami, nes nebeabejojame, kad Jėzus eina šalia mūsų ir kiekvieną palaiko, paguodžia, ramina ir skatina dažnai prisiminti Jį, kuris niekada neleis, kad mūsų pečius ir širdis prispaustų nepakeliama našta – baimė ir neviltis, – nes pats kantriai viską iki gyvenimo pabaigos pakėlė...

Jei Kristus – mūsų gyvenimo Ašis, tada mes – ne Dievo vergai, bet Jo vaikai ir visų Jo išsipildančių pažadų paveldėtojai (plg. Gal 4, 7).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija