2012 m. rugsėjo 14 d.    
Nr. 34
(2009)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Maironio minėjimo prasmė ir pamokos

Iškili Maironio asmenybė ir gausios kūrybos palikimas veikia mūsų epochos visuomenės kultūrą, dvasingumą, tautos savivoką. Tai patvirtina rugpjūtį vykęs jo jubiliejaus minėjimas Palangoje. Tačiau šio įvykio reikšmė turi ir platesnę prasmę. Pretekstas ją vertinti – laikraščiuose pasirodę komentarai, kad Telšių vyskupas Jonas Boruta neleido minėjimo organizuoti Palangos bažnyčioje. Man asmeniškai daug kartų teko dalyvauti renginiuose, koncertuoti su meno kolektyvais įvairiose bažnyčiose ir niekada nebuvo jokių nesklandumų. Priešingai, jaučiau geranorišką požiūrį, palaikymą, pastangų vertinimą. Tai kas gi nutiko Palangoje?

Maironis – kunigas, poezijos klasikas, tautos dvasinio atgimimo žadintojas. Renginio organizatoriai pasiūlė minėjimo programą, kuriai atrinkti kūriniai, net dainos su praleistais kai kuriais posmais išryškino daugiausia jo keltas tautiškumo idėjas. Tai svarbi ir šiandien aktuali kūrybos dalis, tačiau ji neatspindi visumos, nepristato asmenybės vaidmens epochos kultūroje, tarsi pridengia iškilaus veikėjo, kaip kunigo, misiją. Kadangi šiuo požiūriu programa buvo vienašališka ir ribotai atskleidė mūsų klasiko didybę, vyskupo veiksmas buvo motyvuotas ir pateisinamas – Bažnyčia turi rūpintis kunigo (kaip ir kitos institucijos savo veikėjų) vaidmens tautos istorijoje reikšmingumo vertinimu ir garsinimu, ypač jubiliejiniame renginyje. Sprendimas aiškiai grindžiamas įsitikinimu, kad požiūrių ir vertinimų įvairovė yra mūsų epochos realybė, kuri būdinga demokratinei visuomenei. Tai patvirtina ir faktas, kad renginys su minėta programa įvyko kitoje vietoje.

Nesigilinant į įvykio esmę gali pasirodyti, kad problemos tarsi ir nebeliko – minėjimas įvyko kitur. Tačiau žvelgiant į kontekstą ji atrodo žymiai gilesnė. Esmė ta, kad televizijoje, taip pat spaudoje (A. Ziabkaus rašinys laikraštyje „Lietuvos rytas“, 2012 08 21), pasigirdo vertinimų apie Bažnyčios „konservatyvumą“, sovietmečiui būdingą „cenzūrą“. Draudimas visada siejamas su cenzūra. Tik svarbu skirti cenzūrą ir kovą su ja. Šiuo atveju reikėtų skirti, ar cenzūra yra nuomonė bažnyčioje nerengti minėjimo su tokia programa, ar yra tokią nuomonę sukėlęs ribotas kūrybos pristatymas renginio programoje, praleisti dainoms panaudotų eilėraščių posmai. Pasirinkta pozicija veikia visuomenės požiūrį, kultūros raidą, todėl nagrinėti panašių vertinimų prasmę yra svarbu.

Teiginiai atskleidžia rašančiojo intelektinį pajėgumą, gebėjimą įvykį interpretuoti remiantis arba epochos kultūros kontekstu ir raida, arba netolimoje praeityje suformuotais vertinimo modeliais. O gal autorių kūrybos koregavimas yra jau legali cenzūra, mūsų elgsenos norma? Tai klausimai apie pagarbą asmenybei, apie paveldo pilnatvės ir epochos kultūros vertinimą, istorijos ir dvasingumo tradicijos prasmę puoselėjant tautos identitetą siautėjančių globalizacijos procesų metu.

Manau, kad žiniasklaidoje paskelbti vertinimai, o ne negatyvus požiūris į asmenybės minėjimą su „šiuolaikiška“ programa, trikdo mūsų dvasinę brandą, istorijos prasmės suvokimą, rodo ribotas mūsų visuomenės intelektines galias, kurios, deja, neretai pasireiškia panašiais pasisakymais, jų abejotina prasme, kolektyvine neatsakomybe. Gal dėl to nesugebame apsaugoti kultūros paminklų (dega bažnyčios, diletantiškai „remontuojami“ istoriniai statiniai), diskutuojame apie galimą sutrumpintą mūsų himno atlikimą, trikdome mokslo raidą (remdamasi formaliais ir pasaulyje paneigtais kriterijais Lietuvos mokslo taryba dėstytojams nepripažįsta užsienyje įgytų mokslo laipsnių ir diplomų, taip ribodama tolesnių tyrimų galimybes). O paskui stebimės, kad nemaža dalis jaunimo neatsakingai elgiasi su tautos paveldu, nepuoselėja dvasinių vertybių, universitetus kritikuojame už tai, kad žemi jų reitingai pasaulyje...

Suprasdami, kad mūsų savivoką trikdė ir dvasinę brandą naikino istorijos skersvėjai, bent patys neribokime galimybių ją atkurti ir puoselėti. Todėl išmintingo vyskupo sprendimą reikėtų vertinti kaip paskatinimą atsigręžti į istorijoje subrandintą tautos paveldą, į jo pilnatvę suvokiant tęstinumo prasmę kaip mūsų buvimo dabartyje misiją. Visa tai rodo, kad vyskupo veiksmas atskleidė žymiai gilesnę problemą, o žiniasklaidoje paskelbtos paties fakto interpretacijos tik patvirtino jos aktualumą.

Akivaizdu, kad istorinis paveldas negali būti tiesmukiškai perkeltas į dabarties kultūrą. Šį procesą visada lydi palikimo interpretacijos, kurias koreguoja visuomenės branda, nauji poreikiai, pasikeitusi kultūra. Tačiau paveldo esmė turėtų būti saugoma ir vertinama istoriniame, o ne tik dabarties kontekste. Ar Maironis būtų susilaukęs tokio pripažinimo ir savo kūryba taip paveikęs to meto visuomenės dvasingumą bei paskatinęs pokyčius, jeigu jis nebūtų buvęs kunigas ir jo poezija nebūtų atitikusi žmonių lūkesčių? Čia jo asmenybės ir kūrybos vertinimo bei įsitvirtinimo mūsų kultūroje ištakos. Tai derėjo atskleisti jubiliejui skirto renginio programoje.

Buvo laikas, kai, vadovaujantis sovietine ideologija, koncertuose kai kurie Maironio eilėmis sukurtų dainų posmai būdavo praleidžiami. Tai lėmė politiniai barjerai, švietėjų pastangos bent tokiu būdu gaivinti tautos dvasią. Dabar situacija yra pasikeitusi, todėl svarbu spręsti naujus kultūros puoselėjimo ir raidos skatinimo uždavinius, tarp jų keliant ir paveldo pilnatvės įprasminimo dabartyje problemą. Tai kiekvienu atveju aktuali problema, nes kai dabartis nevertinama konceptualiu istoriniu požiūriu, ji praranda tęstinumą ir savo vertę – žmogus, kuris nežino istorijos ir jos atžvilgiu negeba vertinti veiklos bei rezultatų prasmės, pasižymi vaikui būdingu naiviu gyvenimo supratimu. Ar tokie kultūros žinovai turėtų koreguoti jos populiarinimą ir raidą?

Aptartas atvejis atskleidžia ne tik situaciją mūsų visuomenėje, epochai aktualią, deja, neretai dar nepakankamai giliai suvokiamą problemą, bet yra ir gera pamoka, skatinanti kiekvieną susimąstyti apie savo ir visos tautos intelektinę bei dvasinę brandą.

Prof. dr. Jonas Kievišas
Lietuvos edukologijos universitetas

P.S. Šio straipsnio autoriui užsienio valstybiniame universitete apgynus savo antrą disertaciją įgytas diplomas ir mokslo (habilituoto daktaro) laipsnis Lietuvoje nebuvo pripažinti. Pretekstas – Lietuvos mokslo taryba nustatė, kad trūksta straipsnių skaičiaus jos tuo metu nurodytuose leidiniuose ir nepaisė to, kad pasaulyje šis kriterijus pripažintas netinkamu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija