2012 m. rugsėjo 21 d.    
Nr. 35
(2010)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Lietuva – kaip Sacharos dykuma

Gintaras Visockas

Lietuvoje – pats kalbėjimo įkarštis. Prieš rinkimus postringauti ir savo privalumus bei nuopelnus sureikšminti linkę visi – ir tie, kurie nori patekti į Seimą, ir tie, kurie nenori iš jo trauktis. Klaidos arba nutylimos, arba jas bandoma permesti ant oponento pečių. Parlamentaro kėdės trokštantys save liaupsina visur, kur tik įmanoma. Net ir autobusų, troleibusų stotelėse jau puikuojasi plakatai su akį rėžiančiais šūkiais: „Mes žinome, mes galime, mes mokame“. Atvirai kalbant, nesinori vakarais sėdėti prie televizijos ekrano ir klausytis priešrinkiminių ginčų, nes tokiose diskusijose tiesos – mažiausiai. Tačiau ignoruoti vangią, nuobodoką rinkiminę kampanijos – lyg ir nedera susipratusiam piliečiui. Juk netrukus, po kelių savaičių, reikės dalyvauti rinkimuose. Tad valstybės reikalams neabejingiems piliečiams, nori jie to ar ne, tenka stebėti „politines muilo operas“. Vis neapleidžia mintis: o gal staiga ims ir paaiškės, už kokią partiją balsuoti – prasmingiausia? Deja, kuo daugiau valandų praleidžiama stebint priešrinkimines batalijas, tuo labiau tokia viltis blėsta. Ir vėl lietuviai verčiami rinktis ne geriausius iš geriausiųjų, o tik mažesniąją blogybę iš visų įmanomų bei nuspėjamų šunkelių ir klystkelių. Sąmokslo teorijų gerbėjai čia galėtų kelti rimtas versijas, ar tik tokios žaidimo taisyklės mums nėra specialiai primestos?


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija