Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Daugpilio menininkai

Petras IVANOVAS

Ikonų kūrėjas Leonards Plokšts, Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė ir Latgalės nepriklausomų dailininkų asociacijos pirmininkė Marija Safronova

Zarasų krašto muziejuje veikė Latvijos menininkų Leonards Plokšts stačiatikių ikonų ir Marijos Safronovos tapybos darbų paroda „Sielos šviesoje“.

Ikonų gamintojas L. Plokšts gyvena ir kuria kaimyniniame Latvijos mieste – Daugpilyje. Šis penkiasdešimt penkerių metų vyras savo gyvenimą skiria į dvi dalis. Tas pasidalijimas įvyko 1999 metais. Leonards patenka į autoavariją, po kurios – ilga medikų kova už jo gyvybę. Gydytojai vilties neturėjo. Jeigu ir gyvens, tai bus vargas ir jam, ir artimiesiems. Toks buvo medikų negailestingas nuosprendis. Tačiau jie nežinojo Leonardo charakterio. Žmogus, kuriam buvo lemta atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, metė iššūkį likimui. Prieš tą nelemtą avariją vyras dirbo įmonėje. Metalas paklusdavo jo rankoms. Leonards buvo puikus šaltkalvis, instrumentininkas, tekintojas.

Kronika

Architekto tapyba

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Arvidas Bergner prie vieno iš savo darbų

Skubant Vilniaus gatvėmis žvilgsnį nejučiomis bando patraukti įprastų kavinukių ar kitų įstaigų reklaminės vitrinos, vis originaliau atsinaujinančios. Šįsyk sustabdė kukli iškabėlė, nurodanti kuklią galeriją tarp verslo įstaigų pačioje Vilniaus širdyje, Vokiečių gatvėje.

Užsuku, nes niekas primygtinai nekviečia... Tiesiog rodo tylų grožį. Beje, tai visai neseniai atvėrusi duris galerija. Pasitinka pats parodos autorius – Arvidas Bergner, profesionalus architektas praktikas, čia pirmą kartą rodantis savo tapybos darbus. Šilutės rajone gimęs, Vilniaus Gedimino technikos universitete architektūros mokslus ragavęs ir baigęs, Vokietijoje gyvenęs „naujai iškeptas“ dailininkas sakosi esąs laisvas, nepriklausomas, pats sau vienas. Jis dirbąs architektu, o teptuką ir dažus į rankas paimąs tik laisvalaikiu. Kas verčia tai daryti? Ogi gamta: žaliuojantys ir žydintys medžiai, mėlyni upės vingiai, žydras dangaus skliautas, čiulbantys ir aukštai danguje skraidantys paukščiai, šalia esantys gyvūnai, natūraliai susiformavusios landšafto erdvės – gamtos didinga dvasia ir jėgos didybė, įkvepianti tikėjimą, meilę, suteikianti šio pasaulio gyvenimui prasmingumą. Autoriui rūpi ne vien savas kiemas: „Architektūra, tapyba – tai mano gyvenimo upė, kuria aš plaukiu ir kuri man yra prasminga. Visa širdimi ir darbais prisidedu prie to, kad išsaugotume Žemės grožį, jos resursus, saikingai juos naudotume šį iš tiesų išskirtinį, sudėtingą, tačiau įkpvepiantį, pakylėjantį metą“.

Kronika

Paveiksluose – jūra

Bronius VERTELKA

Kalba dailininkas Zigfridas Zoltneris

Panevėžio Kraštotyros muziejuje buvo pristatyta dailininko Zigfrido Zoltnerio tapybos darbų paroda „Susitikim prie jūros“. Joje eksponuoti 25 Rygoje gimusio ir kelis dešimtmečius Aukštaitijos sostinėje gyvenančio menininko paveikslai.

Keletą poetiškų tekstų apie jūrą perskaitė muziejaus Istorijos skyriaus vedėja ir meno kūrėjos statusą įgijusi Alfreda Petrulienė. Z. Zoltnerio darbus vertinusi muziejaus dailininkė Danguolė Gailiūnaitė sakė, jog žvelgiant į jo paveikslus negalima nuobodžiauti, jie nuostabūs savo spalvomis ir kompozicija. Tautodailininkų sąjungos Panevėžio krašto pirmininkas Vidas Mažukna, pats trejus metus plaukiojęs jūroje, šmaikštavo, jog plenere Ignalinoje parodos autoriui buvo nuobodoka, nes ten nematė daug vandens. Šiemet 75-metį šventusį kūrėją sveikino muziejaus direktorius Arūnas Astramskas. Z. Zoltneris sakė, jog kai būna tuščia viduje, negalįs tapyti. Gerą nuotaiką parodos atidaryme palaikė žinomas kanklininkių ansamblis „Sigutė“.

Kronika

Niujorkietės paroda

Dailininkė Vida Krištolaitytė

Dailininkė Vida Krištolaitytė pakvietė į savo personalinę parodą Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje. Eksponuojama ankstyvoji grafika, įvairių laikotarpių tapyba, piešiniai. Jie atspindi sudėtingą asmeninių dramų, netekčių ir atradimų, vidinių konfliktų ir nusiraminimų kupiną 50 metų kūrybinę biografiją. Kūryba drąsi, atvirai apnuoginanti žmogaus vidinį pasaulį.

Kronika

Trys žvilgsniai iš „Aukso pjūvio“

Benjaminas ŽULYS

Inga Paliokaitė-Zamulskienė Alvydo Vaitkevičiaus nuotrauka

„Duetų“ ekspozicijos

Antrus metus Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62) organizuojamas meno parodų ciklas „Duetai“. Parodose eksponuojami įvairių menininkų tapybos, grafikos ir kitokie kūriniai. Tiesa, kurį laiką galerija pristatydavo ryškesnių, visuomenėje labiau žinomų dailininkų, susibūrusių į kūrybinius duetus, darbus. Dabar imamasi demonstruoti naujų autorių kūrinius. Vieni iš tokių – jau šviesios atminties menininkas Kęstutis Paliokas ir jo dukra Inga Paliokaitė-Zamulskienė. Jų darbai neseniai buvo pristatyti naujoje „Duetų“ tapybos parodoje. Jos atidaryme menotyrininkės Lolita Vyžintienė ir Kristina Budrytė-Genevičė, kiti renginio dalyviai pastebėjo, kad šių darbų ekspozicija yra svarbus įvykis meniniame pasaulyje. K. Palioko darbai (kūrybos laikotarpis – tik keliolika metų) viešai rodomi itin retai. Jie gyvena savo gyvenimą gražiame mediniame Kauno Žaliakalnio name pas dukrą Ingą, dar keli – pas gimines, jo tapybos darbų turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Atmintis

Pašauktas sąžinės ir minties

Benjaminas ŽULYS

Klemensas Čerbulėnas

Liepos 24-ąją sukako šimtas metų, kai Pabiržės parapijos Spalviškių kaime, bitininkų šeimoje gimė Klemensas Čerbulėnas. Kone 50 metų šis mūsų tautos patriotas atkakliai ir pasiaukojamai darbavosi lietuviškos architektologijos, menotyros, paveldosaugos, muziejininkystės bei švietimo srityse. Jubiliejinio gimtadienio dieną Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje už jį buvo aukojamos šv. Mišios, paskui K. Čerbulėno atminimas pagerbtas prie kapo Eigulių kapinėse (jis mirė 1986 m. sausio 4 d.). Jo garbinga sukaktis rugsėjo 12-ąją buvo iškilmingai paminėta ir Kauno nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Vyresnieji kolegos, liaudies meno žinovai, jaunesnieji menininkai minėjo įvairius šios šviesios asmenybės gyvenimo tarpsnius, jo nuveiktus darbus. Apie mokslininko kelią plačiai kalbėjo M. K. Čiurlionio muziejaus archyvo specialistė Vaida Ragutienė. Kai kurie nūnai žinomi kultūros darbuotojai anksčiau triūsė su K. Čerbulėnu, sėmėsi iš jo patirties, darbštumo, pareigingumo, patriotizmo jausmo. Minėjime savo įspūdžiais dalijosi menotyrininkė Milda Mildažytė-Kulikauskienė, kuri su mokslininku keliavo po Lietuvos kaimus, miestelius, susitikinėjo su valstiečiais, mokytojais, kunigais, kitais žmonėmis, turėjusiais daug žinių apie lietuvių tautos gyvenimą, jos papročius, meną. Savo mintimis pasidalijo kultūros tyrinėtojai, menininkai Laima Šinkūnaitė, Antanas Šakalys, Vytautas Levandauskas, Valerija Taurienė, Vytautas Stanikūnas, Romualdas Čarna, Nijolė Lukšionytė, Algimantas Miškinis, kiti renginio dalyviai. K. Čerbulėno atminimas buvo pagerbtas tylos minute.

Atmintis

Daugėja atminimo ženklų žolininkei

Daiva Červokienė

Tokia Eugenija Šimkūnaitė išliko ją pažinojusiųjų atmintyje

Jau šešiolika metų garsiosios žolininkės nėra tarp mūsų, šiemet jai būtų sukakę 92 metai. Tačiau vis dar gyvi jos išgydyti ligoniai, daugybė žmonių, nors kartą susidūrusių su šia Lietuvos žiniuone vadinta moterimi, visam gyvenimui įsiminė ne tik išskirtinę jos išvaizdą, charakterį, kuris bendraamžiams ne visiškai buvo priimtinas, bet ir jautrią, atvirą kitų bėdoms širdį. Daug žmonių gali paliudyti, kad E. Šimkūnaitės įteigtas tikėjimas žmogaus gyvybingumu, augalų jėga padėjo įveikti ligas ir sunkias gyvenimo akimirkas. „Vieniems jos vardas žadina įdomiausius prisiminimus, kitus stebina jos daugiašakis palikimas: vaistininkystės, žolininkystės, etnologijos, publicistikos, beletristikos... Ką dabar veikia jos bičiuliai, bendradarbiai jos vardu ir vardan jos atminimo?“ – taip rašė Eugenijos Šimkūnaitės fondo aktyvistai, kviesdami į popietę Lietuvos medicinos bibliotekoje pagerbti jos atminimą.

Atmintis

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31)

Nuoširdžiai gerbiamas,

seniai Jums rašiau, neatsakiau į keturis laiškus, o dabar gavau ir penktą. Galėjote kažin ką apie mane pagalvoti. O iš tikrųjų – du mėnesius teko sirgti. Vis maniau – pagerėsiu, atsakysiu, bet negerėjau ir galų gale atsidūriau ligoninėje81, kur gegužės viduryje buvo pasiūlyta vidurių operacija. Operuotis dar nesutikau, nes, man atrodė, tada buvau per silpnas. Išsirašiau iš ligoninės tik pusė žmogaus, kol sustiprėjau, truko. Dabar nei pakartas, nei paleistas: chirurgai – tik operuotis, terapeutai – gydytis dar be operacijos. Gyvenu, bet, kaip bus, kiek be to peilio galėsiu gyventi, parodys ateitis.

Kronika

Apie Maironį – konferencijoje

Rugsėjo 19 dieną Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko Kauno I dekanato parapijų klebonų ir bažnyčių rektorių konferencija tema „Maironis, kaip dvasininkas ir poetas“.

Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė konferencijos dalyviams vedė ekskursiją po muziejų, parodė ekspozicijas, papasakojo muziejaus istoriją.

Vėliau muziejaus salėje Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius pakvietė A. Ruseckaitę pravesti konferenciją. Prelegentė savo kalboje pristatė prelatą Joną Mačiulį-Maironį kaip teologą: „Maironis Peterburge ėjo vicerektoriaus, o Kauno kunigų seminarijoje – rektoriaus pareigas. Nuo 1903 metų – teologijos daktaras. Jo mokslinio darbo tema, rašytinis palikimas, laiškai yra perpinti lotyniškais terminais, todėl dauguma jo darbų gal dėl pasauliečių kompetencijos teologijoje stokos yra iki galo neištyrinėti ir neatskleisti. Profesoriaus paskaitos buvo vedamos lotynų kalba. Jo pamoksluose aptinkame senąją leksiką bei lotyniškas sentencijas, citatas iš Šventojo Rašto. Moralinės teologijos studijos – taip pat lotynų kalba. Šiuo metu yra būtinybė patyrinėti jo paskaitas, kurios buvo skirtos klierikams, studentams, kurios parodytų jo asmenybę, ją dar labiau atskleistų“, – kalbėjo prelegentė. Muziejaus direktorė citavo Maironio konferencijas klierikams: „Daug pas mus apsileidusių. Ieškančių šiltų vietų gyvenime. (...) Turime prakaite valgyti duoną, nesiblaškyti, panaudoti visus talentus. (...) Jūs turite būti plataus profilio išsimokslinimo, kultūros, inteligencijos“. Prelegentė iškėlė nuoskaudas, kurias patyrė Maironis iš visuomenės, įvairių valdininkų. „Dėl asmeninės patirties 1926 metų konferencijoje jau kvietė studentus nesikišti į politiką. Minint Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus, švenčiant Vasario 16-osios renginius nebuvo pagerbtas kaip lietuvybei nusipelniusi asmenybė. Dėl to labai išgyveno. Maironis tuo metu buvo nusivylęs Tėvyne, matė blėstantį idealizmą. Tačiau savo kalbose aukštino mokslą, kurį vadino didžiąja galybe. Didelė žaizda Maironio gyvenime buvo Vilniaus krašto okupacija. Savo raštuose tai nuolat akcentuodavo. Replikos, kūrybos kritika, ypač iš A. Venslovos, B. Sruogos, A. Jakšto, žeidė jo asmenybę. Tačiau, kiek įstengė, netylėjo, gynėsi straipsniuose, kovėsi literatūros pasaulyje. Apie save yra pasakęs, kad lenkai skundė, o lietuviai nemylėjo. Bet svarbiausi jo žodžiai buvo, kad teologija ir poezija – du mylimiausi jo dalykai“.

Etnografija

Ką žada spalis

Daiva Červokienė

Rudenį dažnai spėliojama, kokia bus ateinanti žiema. Juk meteorologai, kasdien pasakantys tos ar kelių artimiausių dienų orų prognozes, padėti nuspėti ateinančios žiemos ar būsimo pavasario, vasaros orų nė nebando. Tai darė mūsų seneliai ir proseneliai, stebėdami gamtą, gyvūnus ir dangaus kūnus. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos tinklalapio skyrelis „Įvairenybės“ pateikia žiupsnelį liaudies meteorologijos pastebėjimų.