2012 m. spalio 5 d.    
Nr. 37
(2012)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Imunitetas

Rugsėjo 13-ąją nemaža Lietuvos piliečių grupė, kandidatuojanti į Respublikos Seimą, įgavo imunitetą.

Politikams imunitetas – laisvė nuo prievolių ir bet kokio persekiojimo. Tai taikoma valstybės vadovams, parlamentarams, kandidatams į parlamentą, teisėjams ir kitiems aukštas pareigas užimantiems pareigūnams. Šias privilegijas turi ne tik demokratinės, bet ir autokratinio režimo valstybės. Nemažai jų turėta ir stalinistinėje Sovietų Sąjungoje. Privilegijomis čia naudojosi NKVD darbuotojai, komunistų partijos nariai, asmenys, apdovanoti sovietiniais ordinais bei medaliais. Ir ne viena okupuotos Lietuvos gyventojo turėta privilegija išgelbėjo nuo Sibiro kančių.

Štai ką 1955 metais apie turėtą partinį imunitetą pasakojo buvęs Kauno pedagoginės mokyklos dėstytojas Chaimas Jofė:

– 1948 metais dirbau Kauno miesto partijos komiteto lektoriumi. Ir štai ankstyvą gegužės rytą ilgai trunkantis durų skambutis. Pašokęs iš patalo atidarau duris. Prieš mane stovi jaunas NKVD karininkas ir du ginkluoti čekistai. Įsileidžiu. Karininkas perskaito raštą, kad iš Kauno miesto tolimesniam gyvenimui esu perkeliamas į šalies gilumą.

– Kaip tai? – sušunku. – Juk aš komunistas. Komunistų partijos narys.

– Negali būti, – sako karininkas, – jeigu taip, tai parodykite partinį bilietą!

– Neturiu teisės. Bilietą galiu rodyti tik savo partijos nariui.

– Ir aš komunistas, – sako karininkas.

Ir čia pat išsitraukęs iš kišenės partinį bilietą, paduoda jį man. Paimu, pavartau ir atiduodu karininkui.

– Dabar ir aš galiu jums parodyti savo partinį bilietą. Tik į rankas jums jo neduosiu.

Parodau partinį bilietą, pasklaidau. Karininkas šiek tiek suglumęs sako:

– Atsiprašau. Tai klaida. Atleiskite, – ir su ginkluotais čekistais išeina.

Analogiškas atvejis pasitaikė ir Klaipėdos krašte. 1945 metais Priekulėje buvo įkurtas vienas pirmųjų sovchozų. Šio ūkio vyriausiu agronomu tapo Čekoslovakijoje žemės ūkio mokslus baigęs agronomas Vytautas Kraniauskas. Ūkis tvarkėsi gerai. Gamybiniai rodikliai nepriekaištingi. Ūkio agronomas pristatomas valstybiniam apdovanojimui, ir ne bet kokiam, bet dar 1930 metais įsteigtam „Raudonosios žvaigždės“ ordinui, kuris buvo skiriamas kariams už karo ir taikos metais atliktus nuopelnus. Ir Vytautui Kraniauskui į švarko atlapą įsegamas garbingas apdovanojimas. Tik agronomas juo nesididžiavo. Dar tą pačią dieną išsisegęs iš švarko atlapo giliai jį nugrūdo į stalčių.

Ir Priekulėje gyvenantys Kraniauskai tremiami į Sibirą. Trėmimo grupės vadovas, NKVD karininkas perskaitęs nutarimą pratarė:

– Jums pasiruošimui duodame dvi valandas.

– Čia kažkoks nesusipratimas, – paprieštaravo Vytautas Kraniauskas. – Aš už gerą darbą esu apdovanotas „Raudonosios žvaigždės“ ordinu.

– Negali būti! Ir kuo jūs tai galite įrodyti?

Kai agronomas atnešė ne tik „Raudonąją žvaigždę“, bet ir šio ordino dokumentus, NKVD karininkas mikčiodamas ištarė:

– Čia kažkoks nesusipratimas. Jūsų iškėlimo gyventi iš Lietuvos aktas anuliuojamas.

Tai štai kaip brutalumu pasižyminčioje stalinistinėje Sovietų Sąjungoje buvo gerbiamas įgytas imunitetas. Ir tik subjektai, neturintys savo principų, jį sutrypė Garliavoje 2012 metų gegužės 17-ąją. Ir kas šiandien nuplaus gėdą nuo Lietuvos, tapusios bananų respublika?!

Z. G. BARAVYKAS

Klaipėda

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija