2012 m. spalio 5 d.    
Nr. 37
(2012)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Dievo, vyro ir moters širdžių jungtuvės

Kun. Vytenis Vaškelis

Aukščiausiasis, kūrybos pradžioje iš nebūties sukūręs žmones, ne tik gėrėjosi visais savo kūriniais, bet pirmiesiems vyrui ir moteriai suteikė tokių asmeninių dieviško tobulumo savybių, kurios amžiais jiems turėjo priminti, jog visa, ką jie iš Jo gavo, iki galo nesuvokiama. Tai Jo gailestingosios meilės dovana, įpareigojanti viso savo gyvenimo klusnumu visiems Kūrėjo planams nuolat tarti „fiat“. Ši Dievo, Adomo ir Ievos ontologinė dermė išreiškė kūrinijos viršūnės – žmonių – visišką atsidavimą Tam, kuris vyrą ir moterį sujungęs į vieną kūną (plg. Pr 2, 24), „nepavydėjo“ šios jų prigimtinės meilės sąjungos, nes Jo beribė meilė jiems ir jų meilė Jam tūkstančius kartų pranoko pirmųjų sutuoktinių tarpusavio meilę.

Iki lemtingo nuopuolio Adomas ir Ieva aiškiai suvokė, kad jų artimiausi bei intymiausi harmoningos meilės ryšiai kyla vien tik iš trečiojo Asmens – Dievo. Jie tiek esti sukilninami, kiek vyras ir žmona, mylėdami viens kitą, užvis labiau myli Jį. Ši Viešpaties ir žmonių laimės simfonija turėjo svarbiausią tikslą – ji, laikui bėgant ir žmonėms sąmoningai savo kūrybiško klusnumo giesme įsiliejant į dieviškos muzikos ritmą, turėjo pasiekti tobuliausio akordo skambėjimą ir paskęsti dangiškos meilės begalybėje... Taigi rojus tarsi laikinosios egzistencijos prieangis Adomui ir Ievai už tobulą ištikimybę ir atsidavimą Švenčiausiajai Trejybei turėjo tapti Jų širdžių naujuoju Sodu, kuriame niekas ir niekada nebegali daugiau žmogaus gundyti ragauti pikto kerais apnuodyto vaisiaus (plg. 2, 17), nes jo ten nėra ir nebus.

Nors po pirmųjų tėvų gimtosios nuodėmės Dievo ir žmonių antgamtinės vienybės sąjunga iširo, tačiau per Dievo Sūnaus įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą žmonija, kaip didžiulė šeimyna, yra visiškai sutaikyta su savuoju Dievu Tėvu. Dabar viskas priklauso nuo geros valios žmonių pastangų atsiverti Gerosios Naujienos žiniai, skelbiančiai, jog suverenaus Dievo tiesos žodžio priėmimas į savo vidų keičia jų mąstymą, gyvenimą ir likimą. Kai per Santuokos sakramento malonių priėmimo apeigas jaunieji prisiekia iki paskutinio atodūsio tarnystės darbais vienas kitą ištikimai mylėti, dangus nusileidžia į jų širdis, ir ši pora tampa tiesiogine nuoroda į Dievo Tėvo ir Jo viso pasaulio vaikų būsimosios šventės šventimą, kurioje po mirties visos perkeistos žmonių gyvybinės sielos funkcijos turi aiškiausią tikslą – šlovinti Dievą ir atsiduoti Jam, kad šis susivienijimas su Juo liudytų, jog Žemėje nebuvo gyventa bergždžiai.

Tačiau tie sutuoktiniai, kurie prie altoriaus vienas kitam prisiekė amžiną meilę, o paskui jos dėl įvairių priežasčių išsigynė, neretai patiria šeimyninių santykių kapituliaciją, nes ignoruoja esminį šeimos gerovės dėmenį – Dievą – ir Jo kūrybingos tarnystės meilę. Bet koks egoizmo įsileidimas į širdį, ją sukietina ir gesina dieviškos malonės spindulį. Tada nejučiomis vyro ar žmonos viduje užsimezgęs godulys pradeda ardyti jų bendrystės ryšį. Laiminga pora, kuri supranta kilusį pavojų ir iš visų jėgų, Dievui padedant, stengiasi įvykiams užbėgti už akių. Ieškodami pagalbos pirmiausia, jei įmanoma, tarpusavyje atvirai ir nuoširdžiai išsikalba, idant surastų tikrą savo pašlijusių santykių problemos šaknį ir nuspręstų, kaip ją reikia šalinti. Paskui visais atžvilgiais sutuoktiniams naudinga priimti Susitaikymo sakramento malones, nes išpažintis yra nepakeičiamos malonės egzorcizmas, per kurį Viešpats ne tik naikina nuodėmių pritvinkusį pūlinį, bet ir gydo sielos vidines žaizdas. Be abejo, kai vyras ir žmona per šv. Mišias su tikėjimu ir dėkingumu priima Komuniją, jie jungiasi su Jėzumi, kuris padeda atstatyti taiką – visiškai susitaikyti vienas su kitu ir pasiryžti, kilus mažiausiam konfliktui, tuoj pat drauge ieškoti išeities iš padėties.

Tiesa, visoms įsisenėjusioms bėdų piktžolėms iš šeimos darželio išrauti dažnai nepakanka vienkartinių (ar net dažniau praktikuojamų) minėtų priemonių. Pavyzdžiui, asmeniškai tenka bendrauti ne su viena pora, kuri kreipiasi prašydama, kad juos išklausyčiau, su jais kalbėčiausi ir už juos pasimelsčiau. Gerai, kai į susitikimą atvyksta vyras ir žmona (kartais ir jų vaikai). Lengviau bandyti padėti, kai kreipiasi abu. Bet ir tada, kai pagalbos prašo žmona ar vyras, visada yra viltis, kad šeimoje ilgainiui bus teigiamų pokyčių, nes Dievas kiaurai mato visas žmonių širdžių paslaptis ir deramu laiku skuba padėti. Svarbiausia, kad mes nesiliautume trokšti Jėzaus artumos, kurioje būdami patirsime ir suvoksime, kad Jis nėra mums šališkas, kad Jam brangus kiekvienas, kuris patiki savo širdį ir šeimą, idant joje vėl pražystų Jo begalinio gailestingumo geradarybių pumpurai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija