2012 m. spalio 12 d.    
Nr. 38
(2013)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Tikėjimu trokšti pažinti Jį

Kun. Vytenis Vaškelis

Naujo postūmio jėga, netikėtas įkvėpimo šuoras, neblėstančio ryžto drąsa, veržlus šuolis tolyn ir aukštai iškelta kartelė sėkmingai įveikiama... Tai trumpa ištrauka iš aktyvaus krikščionio gyvenimo „reportažo“, liudijanti, jog mes esame kaip sportininkai rungtynių aikštėje (plg. 1 Kor 9, 24). Šiose gyvenimo varžybose pralaiminčių nėra. Visi, kurie laikosi tikėjimo ir susilaiko nuo visko šiame bėgimo take, laimės ne tik spindinčių dorybių karūnas (plg. 1 Kor 9, 25), bet patys taps tarsi išsiilgimo dovana, nes Viešpats mus dėl to ir sukūrė, kad danguje galėtų gėrėtis Jam gyvenimo ištikimybę liudijusiais protingais kūriniais.

Todėl, pradėdami popiežiaus Benedikto XVI paskelbtus Tikėjimo metus, pirmiausia esame kviečiami giliau apmąstyti mums dovanotą tikėjimą, be kurio ne tik negalima patikti Dievui, nes tikėjimas yra pagrindinė sąlyga, kad galėtume artintis prie Jo ir patirti palaimingą dievišką veikimą savo gyvenime (plg. Žyd 11, 6).

Kas yra teologinė tikėjimo dorybė, kuri mums pagelbsti panašėti į patį Dievą, kad kartais gali atrodyti, jog pirmųjų žmonių beprotiška užgaida – tapti dievais – turi krislelį tiesos? Kai tikėjimo malonės veikiami mes priimame visa, ką mums Dievo Sūnus yra paskelbęs bei paliudijęs ir ką Motina Bažnyčia yra motyvuotai nurodžiusi tikėti, tada laisvai ir nuoširdžiai pasivedame Jo nuolatinei globai, glaudžiamės prie Jo, ir, suvokdami savo bejėgiškumą gyvenant be Jo, kasdien keliame maldingas širdis į Jį, idant nepailstume visais savo veiksmais liudyti, jog „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26).

Trumpą tikėjimo apibūdinimą – „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1) – galime pritaikyti dvejopai. Visi žmonės kažkuo tiki. Atsižvelgiant į tikėjimo objekto kilnumą, išryškėja žmogaus vidinė vertė. Kai vieni, pavyzdžiui, be atvangos pluša, kad net sveikatos sąskaita savo vaikams galėtų pastatyti neužmirštamą „paminklą“ – komfortiškus namus, – jų tikėjimo horizontai yra mažaverčiai, nes (amžinybės požiūriu) susiaurinami iki minimumo. Žinau vieną šeimą, kurios galva bestatydamas naują namą, skirtą vaikams, pervargo, susirgo ir numirė. Nors Dievas jam neliko skolingas (Jis visada už gerus darbus atlygina), bet šis žmogus savaip įrodė tikrovę: būdamas ligos patale ir apžvelgdamas naujo būsto sienas, deja, labai trumpai džiaugėsi šio perdėm asmeninio tikėjimo netolima ateitimi išsipildymu.

Tačiau nepalyginamai prakilnesnis tas tikėjimo kelias, kuriuo eidami čia ir dabar skiname antgamtinių geradarybių vaisius. Garsaus prancūzų keliautojo Gi de Larigodi (Guy de Larigaudie) biografija liudija, kad gyvenant Viešpaties dovanotu tikėjimu yra įrodoma ta tikrovė, kuri neišskiriamai jungia žemiškų kūrinių ir transcendencijos grožį. Gi de Larigodi rašė: Viską reikia pamilti – netikėtai džiunglėse pražydusią orchidėją, gražų žirgą, vaiko mostą, moters sąmojį ar šypseną. Reikia žavėtis kiekvienu grožiu, atrasti jį net tuomet, kai jis murdosi purve, ir kelti jį į Dievą (...). Ji turbūt buvo metisė, to gaivalingo mišrūnų grožio, storomis lūpomis ir didžiulėmis akimis, nuostabiomis rankomis. Graži, pašėlusiai graži. Tiesą sakant, betrūko vieno žingsnio. Nežengiau jo. Užšokau ant arklio ir nušuoliavau, verkdamas iš nevilties ir įsiūčio. Tikiu, kad Teismo dieną, jei pritrūktų ko nors, ką galėčiau paaukoti Dievui, įteiksiu Jam kaip gėlių puokštę tuos visus bučinius, kurių skonio dėl meilės Jam nenorėjau pažinti.

Kai dėl Kristaus didesnės garbės daugeliui krikščionių išbandymų ir pagundų valandomis pritrūksta tikėjimo dorybės darbų, Gi de Larigodi įrodė, kad šv. Tomas Akvinietis sakė tiesą: „Tikėjimo objektas – ne ištarmės, o tikrovė“. Šioji tikrovė yra pats Jėzus, kurį mums per tikėjimo augimą geriausiu būdu apreiškia Šventoji Dvasia. Žengiame link gyvojo Dievo tik vieną tikėjimo žingsnelį, ir kartais taip netikėtai iškart Jis mus apdovanoja išklausytos maldos ramybės džiaugsmu bei artimo padėkos žodžiu.

Nors tai dieviškos malonės atlygis, skiriamas už triūsą tikėjimo baruose, bet juk neieškai jokių liaupsių, nes žinai, kad tikėjimo išsipildymo geresni dalykai dar laukia ateityje, apie kuriuos filosofas S. Kierkegaardas įžvalgiai rašė, kad jie „yra tarsi užburta pilis, kurioje giliu miegu miega kilniausi princai ir princesės. Gana juos pažadinti, ir jie pašoks ant kojų su visa savo šlove“. Per šiuos Tikėjimo metus „pašokdinkime“ snaudžiančius tikėjimo lobius, glūdinčius mūsų viduje

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija