2012 m. spalio 19 d.    
Nr. 39
(2014)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Seimo rinkimų rezultatai

Suskaičiavus balsus daugiamandatėje apygardoje (t.y. toje, kurioje balsuojama už partinius sąrašus), daugiausia mandatų (17) Seime gauna Darbo partija, už kurią balsus atidavė 19,84 proc. rinkėjų. Socialdemokratai, būdami antri, gauna 15 mandatų. Jais pasitikėjo 18,38 proc. rinkėjų. Trečioje vietoje – Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, už kuriuos daugiamandatėje apygardoje balsavo 15,06 proc. rinkėjų, jie Seime turėtų gauti 13 vietų. Už Liberalų sąjūdį balsavo 8,57 proc. rinkėjų, už „Drąsos kelią“ – 7,98 proc. Abi šios partijos Seime turės po 7 mandatus. 7,31 proc. rinkėjų balsavo už „Tvarką ir teisingumą“, tad ši partija Seime turės 6 mandatus. 5,83 proc. rinkėjų balsus atidavė Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA), ši partija Seime turės 5 mandatus. Kitos rinkimuose dalyvavusios partijos 5 proc. barjero neperžengė ir savo atstovų per daugiamandatės apygardos sąrašą Seime neturės. Galima pasakyti, kur penki lietuviai pešasi, ten laimi lenkas.


Mus vėl valdys tie patys

Nors politologai dabar „išmintingai“ sako, kad tokių rinkimų rezultatų jie ir tikėjosi, tačiau prognozių, atspindinčių dabartinę realybę, iš tiesų beveik ir nebuvo. Juk niekas iš anksto nepranešė, kad iš politinio horizonto dings „lankstieji“ valstiečiai liaudininkai bei „aršieji“ liberalcentristai, o vietoj jų į Seimą ateis visaip tų pačių politologų menkintas „Drąsos kelias“ bei į parlamentą seniai nusitaikiusi Lenkų rinkimų akcija. Tačiau nežymių jėgų išnykimas ir dar nežymesnių (dėl neprofesionalumo) atėjimas į Seimą nelabai pakeis partinį išsidėstymą tarp „politikų profesionalų“ – visa valdžia suksis tarp jau įprastų partijų: lietuvių kažkodėl pamėgtos V. Uspaskicho Darbo partijos, tautininkiškai komunistinių A. Brazausko idėjų perėmėjo A. Butkevičiaus vadovaujamų socialdemokratų, Konstitucijai nusižengusio ir savo verslą prezidentavimo metu vysčiusio R. Pakso „Tvarkos ir teisingumo“, patriotiškai nusiteikusius rinkėjus suviliojusio, valdžią labai pamėgusio ir niekaip į opoziciją pereiti nenorinčio A. Kubiliaus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei valdžioje vos išsilaikiusio E. Masiulio Liberalų sąjūdžio. Šių penkių partijų vadai kurs įvairius koalicijų variantus, kad tik užvaldytų kuo daugiau ministerijų su milijardinėmis lėšomis, departamentų, valstybinių ir savivaldybių bendrovių. Taip bus toliau įtvirtinama penkių partijų diktatūra, neleidžianti prie valstybės valdymo ateiti sąžiningoms politinėms jėgoms.


Išmokime analizuoti savas klaidas

Gintaras Visockas

Štai ir paaiškėjo, kokios politinės jėgos artimiausius ketverius metus dirbs Lietuvos parlamente. Beje, šie Seimo rinkimai nepateikė didelių sensacijų. Naujajame parlamente didelę įtaką turės tos pačios jėgos, kurios rimtus politinius svertus buvo įgijusios dar prieš ketverius metus. Įtakingiausi politinių intrigų žaidėjai lieka konservatoriai, darbiečiai ir socialdemokratai – sisteminės, jau ne vieną kadenciją Seime dirbančios politinės partijos. O prie ko glausis „Drąsos kelio“ partija, Eligijaus Masiulio liberalai, tvarkiečiai ar Lenkų rinkimų akcijos atstovai, – ne tiek svarbu. Nepamirškime, jog valdžią iškovojusi opozicija dažnai elgiasi labai panašiai, kaip iki tol elgdavosi jų aršiai kritikuota valdančioji dauguma, nes kiekviena valstybė turi kokių nors amžinų, nesikeičiančių politinių ir ekonominių tikslų, kurie nekinta, kurių neįmanoma pamiršti, bet tuos darbus būtina atlikti, jei tik į valdžią atėjusiems, žinoma, rūpi savos, o ne svetimų valstybių interesai. Teisūs tie, kurie ragino balsuoti už Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, esą palaikydami konservatorius duotume jiems galimybę užbaigti pradėtus grandiozinius darbus bei leistume ištaisyti bent jau grubiausias klaidas. Bet teisūs ir tie, kurie mano, jog konservatorių, susidūrusių akis į akį su išties sudėtinga ekonomine krize, veikloje būta per mažai socialinio solidarumo ir jautrumo. Ir tai – nei klaida, nei nesusipratimas. Tai – sąmoningas konservatorių pasirinkimas atstovauti būtent turtingų ir labai turtingų socialinių grupių interesus. O ten, kur itin mažai socialinio solidarumo bei jautrumo, – milžiniška emigracija, gili depresija, netikėjimas šalies ateitimi. Tereikia atidžiau įsižiūrėti į Darbo ir socialinių santykių instituto atliktas analizes, ir konservatorių bei krikščionių demokratų klaidos – kaip ant delno. Ekonominė krizė smogė ne tik Lietuvai, bet lietuvių tautos emigracija, nedarbas ir senėjimas – vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje. Tokį lietuvių tautos nuopuolį galima aiškinti įvairiai, bet akivaizdu tai, kad ekonominės krizės naštą 2008–2012 metais konservatoriai su savo politiniais sąjungininkais užkėlė būtent ant finansiškai prasčiausiai besiverčiančių žmonių pečių. Įžvalgesnės valstybės elgėsi priešingai – krizei įsisiautėjus labiau engė milijonierius. Štai kur slypi pagrindinė lietuviškosios emigracijos priežastis. Štai už ką premjeras Andrius Kubilius nusipelnė griežtos kritikos ir pasmerkimo. Taigi turėtume suprasti ir tuos, kurie norėjo, jog A. Kubiliaus vadovaujami dešinieji dar ketverius metus vadovautų Vyriausybei bei pagrindinėms ministerijoms, ir tuos, kurie galutinai nusivylė konservatorių ekonomine politika.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija