Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

Misija – būti tautos poetu:
Maironio kūryba pokarioVokietijos lietuvių pabėgėlių stovyklose

„Pavasario balsai“, išleisti 1947 metais leidėjo Liudo Vismanto pastangomis Wurzburge

„Baladės“, išleistos 1947 metais „Gabijos“ leidykloje

„Raseinių Magdė“, išleista 1947 metais „Gabijos“ leidykloje

„Mūsų vargai“ – 1948 metais Meerbecke išleista poema

„Jaunoji Lietuva“ – 1948 metais Meerbecke išleista poema

Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, pastarosiomis dienomis vyko keletas renginių, skirtų poeto prel. Jono Mačiulio–Maironio gimimo 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Spalio 11 dieną muziejaus mansardoje vyko konferencija „Maironis: Gyvenimas eina ratu“. Joje pranešimus skaitė 10 prelegentų (Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėjos Jolantos Budriūnienės pranešimą spausdiname šiandien). O šį pirmadienį, spalio 22-ąją, Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje pasodintos trys obelaitės – alyvinė, antaninė ir ananasinė. Taip muziejaus bendruomenė paminėjo jau besibaigiančius Maironio metus, žyminčius jo 150-ąjį gimtadienį, taip pat surengė vakarą „Jam švietė žvaigždė tolima“. Šiluma tvyrojo Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Apie poetą, nuo 1910 metų iki pat mirties 1932 metais gyvenusį čia, būsimo muziejaus name, liudijo ir gausi jubiliejinė paroda. Vien šiame muziejuje saugoma daugiau nei 3000 su Maironiu susijusių daiktų. Ir pati paroda parengta pagal poeto testamente užfiksuotus žodžius „... palieku visą savo judamąjį turtą ir (...) nenoriu, kad išsiblaškytų“. Skambant Vilniaus kvarteto atliekamai Juozo Naujalio „Svajonei“,  aidint galingam solisto Liudo Mikalausko bosui, aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas šįkart skaitė ne Maironį, bet atsiliepimus apie jį. L. Mikalauskas dainavo Maironio eilėraščius.

Jolanta Budriūnienė,

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja

1944 metų vasarą, traukiantis frontui, vengdami masinių represijų, gimtąsias vietas buvo priversti palikti tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Pasak amžininkų, traukimasis į Vakarus priminė masinį reiškinį – įvairiomis transporto priemonėmis skirtingais keliais į Vakarus traukė minios žmonių, vildamiesi, jog neilgam palieka gimtinę. Po karo pasitraukusiųjų skaičius buvo pristatomas įvairiai – nuo dešimčių iki šimtų tūkstančių. Pasak dr. R. Misiūno, „kas dabar bepasakys, gal tikrai tiek, o gal daugiau, tik toli gražu ne visi pasiekė išsvajotą tikslą... Regis, tik kas trečias Lietuvą palikęs gyventojas tapo naujos, DP tautos dalimi.“1  Deja daugeliui nebuvo lemta sėkmingai persikelti į Vokietiją – daliai jų kelią atitvėrė sovietų tankai ar karo laivai, nemažai žuvo jau Vokietijos žemėje pakliuvę į didžiuosius bombardavimus.

Pagarbą ir pasididžiavimą savo tautiečiais ir šiandien skatina žinojimas, jog net sudėtingomis akimirkomis galvota apie tautinės dvasios, tikėjimo šalies laisve stiprinimą. Ne tik ekstremalios gyvenimo sąlygos, bet ir išlikimo dilema nesumažino užsienyje atsidūrusių lietuvių ryžto organizuoti švietimo ir kultūros veiklą, atgaivinti laikraščių, žurnalų, knygų leidybą.

Pirmieji periodiniai lietuvių išeivių leidiniai pasirodė jau 1944 metais: Tremtinių aidas (Norvegija), Pašvaistė (Norvegija), Žinynas (Viena, Austrija); Aidai (Miunchenas, Vokietija); Tėvynėn (Zalcburgas, Austrija), Už tėvynę (Riesenburgas, Vokietija), Karys (Berlynas, Veimaras). Juose greta ypač svarbių tuo metu žinių iš fronto, okupuotų zonų, kitų užsienio šalių naujienų, skelbimų apie karo sūkuryje atsidūrusių lietuvių artimųjų paieškas, kitų įvairaus pobūdžio informacinių pranešimų, buvo publikuojami ir grožinės literatūros kūriniai, rašiniai Lietuvos istorijos tematika. Kario leidykla pasirūpino, kad jau 1945 metų vasarį fronte kovojančius lietuvius pasiektų Kario kalendorius 1945 m. Nors tiražas gerokai nukentėjo dėl Berlyno bombardavimo metu sugriautos spaustuvės, vis dėlto, daliai lietuvių kalendorius buvo išplatintas. Ir visai nenuostabu, kad pirmuosiuose jo puslapiuose šalia V. Kudirkos Tautiškos giesmės atspausdintas ir Maironio eilėraštis Lietuva brangi.

1945 metų Vasario 16-ajai Kario redakcijoje buvo ruoštas ir dar vienas leidinys – Maironio Pavasario balsų 10-asis leidimas. J. Palukaičio knygoje Lietuvių periodika Vakarų Vokietijoje 1944–1952 rašoma, jog „buvo surinkta ir sulaužyta Maironio „Pavasario balsų“ kišeninio formato laida, tačiau ji nespėta atspausdinti, tik redakcijos nariai spėjo pasidaryti keletą korektūrinių atspaudų komplektų“2 . Tą pačią informaciją patvirtina ir Lietuvių enciklopedija3 . R. Adomavičiaus „Maironio raštų bibliografijoje“ nurodoma: „Pavasario balsai [10 leid.]. Weimar`as (Vokietija), [1944]. Leidinys neišliko“4 . Todėl galima daryti prielaidą, kad prieš keletą metų rašytojo ir dailininko Vlado Vijeikio Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai dovanotas Pavasario balsų leidinys ir bus tas vadinamasis „neišlikęs“. Gal šiek tiek abejonių kelia tik faktas, jog trūksta titulinio knygos puslapio. Leidinyje nurodytas ir viršelio dailininkas – Č. Janušas. Nors, remiantis J. Palukaičio informacija, kad tai tik korektūriniai atspaudai, galima būtų manyti, jog leidinys apskritai nebuvo įrištas. Įžangos vietoje rašoma, kad Kario redakcija, „norėdama paminėti mums taip brangią Vasario 16-ąją, buvo paruošusi gausiai iliustruotą „Tėvynės varpų“ leidinį. Jo rankraščiai dėl totalinio karo įvykių žuvo. Kadangi trumpu laiku paruošti ką nors tinkamo mūsų kariams buvo neįmanoma, redakcijos dėmesį patraukė Maironio „Pavasario balsai“.5  

Deja, analizuojant tų įvykių liudytojų pasakojimus regis, kad ir Pavasario balsus bus ištikęs Tėvynės varpų likimas. Pasak Kario redaktoriaus ir Pavasario balsų įžangos autoriaus Broniaus Aušroto liudijimų, publikuotų jo atsiminimų knygoje Sunkių sprendimų metai6, didysis Berlyno bombardavimas, kurio metu buvo sunaikinta ir tuo metu mieste įsikūrusi Kario redakcija, vyko 1945 m. vasario 3 d. Tad greičiausiai ten ir liko palaidotas Maironio rinkinio tiražas (1945 m. vasario 9 d. Kario redakcija buvo perkelta į Veimarą už 200 km nuo Berlyno).

Analizuojant po Antrojo pasaulinio karo užsienyje atsidūrusių lietuvių organizuotos leidybos tendencijas akivaizdžiai pastebima, jog 1945–1952 metais, vadinamasis DP (Displaced People – išvietintieji asmenys) laikotarpis, buvo pats produktyviausias Maironio kūrybos leidimais atskirais spaudiniais ar kūrybos publikavimu rinkiniuose.

1945 metais, be jau minėtų Pavasario balsų, buvo publikuoti rinkiniai Žiemos naktis (eilėraščių rinkinys vaikams,Wentorf ), išleistas 1000 egzempliorių tiražu; Lietuvos balsai (eilėraščiai vaikams, Wiesbaden), pasirodę 200 egzempliorių tiražu, ir poezijos rinkinys Mano gimtinė (Uchte). Didžioji paminėtuose eilėraščių rinkiniuose spausdinamos grožinės kūrybos darbų dalis – Maironio poezija.

1946 metais pasirodė dar viena Pavasario balsų laida, publikuota Meerbecke leidėjų P. Indreikos ir J. Narbuto pastangomis pakankamai gausiu – 1000 egzempliorių – tiražu, nurodant, kad honoraras skirtas Meerbecko lietuvių gimnazijai.

Tais pačiais metais Memingeno lietuvių stovykloje pasirodė rinkinys Leiskit į tėvynę, į kurį taip pat buvo atrinktas pluoštas Maironio poezijos. Leidinys publikuotas taip pat nemažu – 1000 egzempliorių – tiražu.

Pavasario balsams ypatingi buvo 1947 metai, kai leidėjo Liudo Vismanto pastangomis Wurzburge, dviejose vokiečių spaustuvėse dienos šviesą išvydo net 5500 rinkinio egzempliorių.

Tais pačiais metais lietuviškoje Gabijos leidykloje buvo parengta ir išleista Maironio Baladžių knyga ir pasaka Raseinių Magdė (Meerbeck; 2000 egzemliorių tiražas).

1948 metais Meerbecke 2000 egzempliorių tiražu publikuota Maironio poema Jaunoji Lietuva. Toks pat tiražas pasirinktas ir 1948 metais išleistai poemai Mūsų vargai.

Taigi vien per trumpą Vokietijos DP laikotarpį Pavasario balsų publikuota net 8500 egzempliorių. Jei remtumės statistika, jog tuo metu stovyklose gyveno apie 60 tūkstančių lietuvių, galėtume manyti, kad kone kas antra šeima savo kukliuose laikinuosiuose namuose turėjo po Pavasario balsų tomelį. Jei dar pridėtume kitų Maironio raštų leidimus, poetą drąsiai galėtume vadinti tos ypatingosios, žmonių be tėvynės, tautos poetu.

Palyginimui reikėtų tik pridurti, kad po šio ypač gausaus Maironio leidiniais Vokietijos laikotarpio, iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, emigracijoje Pavasario balsai buvo leisti vos vieną kartą. Tai įvyko 1952 metais Italijoje.

Užsienio lietuvių bendruomenėse septintą–devintą XX amžiaus dešimtmetį pasirodė keletas kitų Maironio kūrinių leidimų atskiromis knygomis. Jungtinėse Amerikos valstijose išleistos Maironio Baladės7 , Miškas ir lietuvis8 , Nuo Birutės kalno9 , Didžiojoje Britanijoje – poema Jaunoji Lietuva10 , Australijoje – Jūratė ir Kastytis11 .

Tad nesunku įžvelgti, jog didžiausias Maironio kūrybos sklaidos atgimimas susijęs su pačia pasitraukimo iš Lietuvos pradžia – sunkiausių išbandymų laikotarpiu, kai ypatingai ieškota dvasinės atramos ir stiprybės. Maironis pasirodė beesąs tas sutrikusių, nežinios kamuojamų tautiečių dvasinis vadovas, savo kūryba žadinęs tikėjimą ir viltį, stiprinęs išlikimo dilemos apimtų žmonių sąmonę. Šiuo laikotarpiu Maironio kūryba ir jo asmuo buvo kaip niekad reikalingi. Vėliau, keletą dešimtmečių užsitęsusios emigracijos laikotarpiu, įvairiose šalyse – JAV, Kanadoje, Australijoje, Vakarų Europoje, kitose – tautiečius priglaudusiose ir pakankamas gyvenimo sąlygas užtikrinusiose valstybėse Maironiui tenka veikiau simbolinis tautos dainiaus vaidmuo – jis minimas jubiliejinėmis datomis, jo vardu vadinamos mokyklos, dainuojamos jo eilėraščių tekstais sukurtos dainos. Jo jubiliejams pasirodo atskiri leidiniai12 , 13 , bet visa tai įgauna kitokį pagrindą. Laikinas buvimas tremtiniu virsta ilgalaikiu suvokimu esant emigrantu ir jau kitaip save identifikuojant. Emigracijoje gimsta ir užauga nauja lietuvių karta, kuriai gimtinė jau yra kuri nors užsienio šalis, o Lietuva – tik simbolinė, niekad nematyta, tarsi pasakose skendinti tėvų ar senelių žemė. Jos meilė, nors lietuviškoje aplinkoje ir įskiepyta, vis dėlto nėra taip pajausta ir skausmingų praradimų paženklinta, taigi mylima ir gerbiama per tam tikrus simbolius, vienas iš kurių ir yra Maironis.

O Vokietijos DP stovyklų laikotarpio Maironio kūrybos reikšmę ir išskirtinumą liudija tuo metu spaudoje publikuotų straipsnių autoriai. 1947 metais J. Krumino redaguotame Gintaro žurnalo nr. 11 J. Jankus (slapyvardžiu Merūnas) rašo: „Jei kartais laimingo tautos gyvenimo momentais nerūpestingi jos sūnūs ir pamiršta Maironį, tai mes jį visuomet prisimename tada, kai tautą ištinka nelaimė, kai ji nustoja laisvės, kai stengiamasi ją prislėgti ir deformuoti ne tik jos veidą, bet ir dvasią, taigi tada, kai tauta kenčia. Tada Maironis ir naujas, ir didis, ir galingas. Tada jo žodis mus gaivina, guodžia ir stiprina. Ir nežinia, ar kada Maironis buvo gyvesnis, kaip šiandien – po 15 metų nuo jo mirties, kada lietuvių tauta neoerodizmo vergijoje planingai naikinama, kada griaunamos mūsų kultūrinės vertybės, kada barbariškai niekinama tai, dėl ko mūsų buvo gyventa, kas mūsų širdžių ir sielų buvo sukurta – kalba, papročiai, praeitis, tradicijos...“

1953 metų kovo Aidų žurnale publikuotame straipsnyje „Ties Maironio lyrika“ rašytojas Antanas Vaičiulaitis Pavasario balsų leidinį įvardijo kaip kertinį ne tik lietuvių literatūros, bet ir visos lietuvių tautos bei jos istorijos akmenį, o jų kūrėją pristatė žodžiais: „Maironio matas yra visa lietuvių tauta“.

1 Misiūnas, Remigijus. Barakų kultūros knygos: lietuvių DP leidyba 1945–1950. Vilnius: Versus aureus, 2004, p. 21.

2 Palukaitis, Jonas. Lietuvių periodika Vakarų Europoje, 1944–1952. Vilnius: Žurnalistika, 1993, p. 26.

3 Lietuvių enciklopedija. T. 11, Boston, 1957, p. 17.

4 Adomavičius, Romas. Maironio raštų bibliografija, (1883–1989). Vilnius: Sietynas, 1990, p. 28.

5 Pavasario balsai [10 leid.]. Weimar‘as (Vokietija), [1944], p. 7.

6 Aušrotas, Bronius. Sunkių sprendimų metai. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1985.

7 Baladės / Maironis; iliustravo Pranas Lapė. Woodhaven, N.Y.: Romuva, 1966. 90, [12] p. Tiražas 1500 egz.

8 Miškas ir lietuvis / Maironis. Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1971. 48 p.

9 Nuo Birutės kalno / Maironis; [iš lenkų kalbos vertė Faustas Kirša; iliustravo Ada Korsakaitė-Sutkuvienė; redagavo ir spaudai parengė Bernardas Brazdžionis]. Los Angeles: Lietuvių Dienos, [1982]. 45, [2] p.

10 Jaunoji Lietuva / Maironis. [London]: Nida, 1963. 118 p.

11 Jūratė & Kastytis / Maironis; illustrations Elena Zdane; Marja Blansjaar translation. [S.l.: E. Zdane, 1970?]. 14, [2] p.

12 Maironio metai, 1862–1962, / Šv. Antano gimnazija. [Kennebunkport, Me.: Moksleivių ateitininkų sąjungos Prano Delininkaičio vardo kuopa, 1962]. 57 lap.

13 Maironis: jo gimimo šimtmečiui paminėti. [Brooklyn, N.Y.]: Aidai, 1963. 214 p.

© 2012 „XXI amžius“