2012 m. spalio 26 d.    
Nr. 40
(2015)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Skandalas, silpninantis valstybę

Edvardas Šiugžda

Tai, ką paskutiniu metu atskleidė internetinė žiniasklaida (visų pirma Audriaus Nako ir Šarūno Puidoko vadovaujama svetainė ekspertai.eu), pasirodė sunkiai įtikėtina Lietuvoje. Ir veltui premjeras Andrius Kubilius, NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas ar pati to skandalo „herojė“ Seimo pirmininkė Irena Degutienė atsiriboja nuo kovo pabaigoje įvykusio pokalbio įrašo, po to neigia, dar vėliau vadina tai purvinomis rinkimų „juodosiomis technologijomis“ (A. Kubilius). Nenuginčijamai aišku: nepriklausomoje Lietuvoje vyksta totalinis sekimas, ir jo įkaitai yra žmonės – nuo paprastų anų laikų disidentų iki šių laikų aukščiausių valstybės pareigūnų. Sekami tik dešiniosios pakraipos žmonės, o kairiųjų atstovai – tik jų kriminalinės veiklos atvejais. Tad galime drąsiai pasakyti, kad privažiavome liepto galą. Juk akivaizdu, kad, reikalui esant, bet kuris iš mūsų visuomeniškai ar politiškai aktyvus pilietis būna sekamas ar įtariamas. Ir kaltas čia ne visuomenininkas aktorius Audrius Nakas, kurį A. Anušauskas jau demaskuoja kaip kažkokios „priešiškos“ partijos „Drąsos kelias“ atstovą (ši partija, matyt, išsigandusi bręstančio ir vis kylančio skandalo, atsiribojo nuo jo padaryto įrašo), o kagėbizacijos ir korupcijos persmelkta visa nepriklausomos Lietuvos politinė struktūra. A. Nakas (irgi priverstas pripažinti savo „kaltę“, nes liberalas E. Masiulis paslapčių atskleidimu apkaltino buvusį I. Degutienės patarėją D. Stanciką, už tai pastarojo buvo visai teisingai pavadintas niekšu) tik parodė, kokia neleistina veikla vyksta valstybėje. Tai tikrai negali būti slepiama.

Kaip ten bebūtų, reikia nors trumpai peržvelgti daugiau nei dviejų savaičių įvykių seką šioje lyg ir painioje, tačiau iš tiesų visai įprastoje istorijoje. Taigi prieš pirmąjį rinkimų ratą portalas ekspertai.eu, kuriam vadovauja A. Nakas ir Rolandas Boravskis, pasirodė straipsnis, kuriame cituojamas įrašytas kovo 28-ąją vykęs I. Degutienės pokalbis su keletu visuomenininkų, tuo metu susirūpinusių dėl skandalingo FNTT vadovų atleidimo. Pokalbyje Seimo pirmininkė išsako savo nerimą ir nepasitenkinimą, kad nieko negalinti padaryti, net eidama antrąsias pagal svarbą pareigas valstybėje – viskas atsimuša į Prezidentės nenorą spręsti FNTT vadovų klausimą taikiai (šią reikalo pusę – Prezidentės poziciją – kažkodėl dabar pasigriebė apžvalgininkai, labai ją sureikšminę). Tačiau svarbiau yra I. Degutienės išsakyti nuogąstavimai dėl jos ir jos artimųjų sekimo, pokalbių pasiklausymo, pokalbių įrašymo net jos kabinete ir visur kitur. Politikė matanti savo bejėgiškumą spręsti bet kuriuos klausimus – viskas jau iš anksto nuspręsta be jos kažkokių neaiškių jėgų, kurios visiškai nepavaldžios jai. I. Degutienė skundėsi visuomenininkams: „jaučiu beprasmybę – ko aš čia sėdžiu, kai matau, kad esu bejėgė ką nors padaryti“. Ji skundėsi, kad yra sekama ne tik jos sesuo pardavėja, bet net ir 85 metų motina. Telefonas net nesujungtas su kokiu nors pašnekovu, o girdisi jos giminių tarpusavio pokalbiai.

Tačiau skandalas netikėtai įsiliepsnojo tik po praėjusio sekmadienio. Mat prieš tai jau keletą dienų buvo skelbiama apie LNK televizijoje sekmadienį, spalio 21-ąją, vyksiančią laidą „Alfa savaitė“, kurioje, pasiremiant slapta įrašytu minėtu pokalbiu, bus kalbama apie Lietuvos ėjimą lukašenkiškos diktatūros link. Deja, žiūrovų laukiama anonsuota LNK laida taip ir nepasirodė – vietoj jos buvo transliuojamas nuobodus pokalbis su rinkimų „laimėtoju“ Viktoru Uspaskichu. Buvo aiškiai parodyta, kad Lietuvoje, kuri nuolat pateikiama kaip pasaulyje turinti didžiausią spaudos laisvę, realiai egzistuojanti cenzūra viršijo bet kuriuos numatytus ar nenumatytus popierinės („reguliuojamos“) „demokratijos“ etalonus.

Taip jau dvi savaites internetiniame portale ekspertai.eu paskelbta informacija apie politinį pūlinį tapo vis labiau tvinksinčiu pūliniu, kol, jau visai supūliavęs, pratrūko. Tik tada, prieš dvi savaites, jo beveik niekas nepastebėjo.


Pūlinys išsiveržė į paviršių tik dabar, kai vėl pasireiškė kita blogybė – cenzūra privačioje televizijoje. Ir nors iš pradžių nei Seimo pirmininkė, nei Prezidentūra slapto pokalbio įrašo nekomentavo, pokalbio paviešinimas pats savaime sukėlė jau išties pūlinio trūkimo efektą. Dabar apžvalgininkai visą įrašyto pokalbio esmę koncentruoja į tarp aukščiausių šalies vadovų tvyrančią įtampą, tarpusavio kovose esą pasitelkiamas šantažas ir sekimas. Būtent taip spalio 19-ąją įvykius traktavo LNK laida „Labas vakaras, Lietuva“. Buvo teigiama, kad I. Degutienė „prabilo“ apie tai, jog Lietuvoje į valdžią atėjus Daliai Grybauskaitei „įsigali autoritarizmas, šantažuojami Seimo nariai ir sekami net aukščiausi šalies pareigūnai, o parlamento vadovė nesijaučia saugi net savo kabinete“. Portalo ekspertai.eu paviešintame garso įraše girdimas I. Degutienės balsas: „Žinote, kadangi aš jau ne pirmą kartą šiame kabinete šneku laisvai ir su jumis kalbėsiu laisvai, tačiau perspėju, kad viskas yra pasiklausoma“. Seimo pirmininkė skundžiasi Prezidentūros rezgamomis intrigomis. „Man didesnis yra rūpestis žinai kuo? Kad yra valstybės užvaldymas ir mes einame ne demokratiniu keliu, o Lukašenkos keliu, autoritariniu keliu. Kada po vieną pasikviečia ir intrigas kuria, man sako ant Kubiliaus, Kubiliui ant manęs, trečiam dar ant kažko, tai supjudo tarpusavy. Labai geras metodas – „Skaldyk ir valdyk“. Ir man atrodo, kad tai jau yra pasiekta“, – visuomenininkams sakė I. Degutienė. Iš jos pasakojimo galima suprasti, kad Prezidentūra griebėsi šantažo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) vadovo atleidimo istorijoje. „Jeigu jūs visą tą eigą matytumėt, kaip vyko, pavyzdžiui, dėl pareigūno atleidimo, ir kokie buvo daromi veiksmai, ir tie veiksmai mūsų buvo sudėlioti vienokie, bet tu nueini į „Baltuosius rūmus“ (į Prezidentūrą) ir tu gyveni šantaže“, – nemalonius užkulisius atskleidė Parlamento vadovė tariamai suklastotame „juodųjų technologijų“ įraše. Ji dar kalbėjo apie tai, kad esą yra įbauginti net Seimo nariai.

I. Degutienės pasisakymą galima traktuoti tik kaip moralinį susirūpinimą dėl padėties valstybėje, bet jokiu būdu ne kaip Prezidentės ar prezidentūros puolimą. Iš tiesų tai labai svarbu jos pasisakyme: jos ir kitų Seimo narių sekimas, spaudimas, nuomonės nepaisymas, kažkieno valios vykdymas, valstybės reikalų pajungimas neaiškioms jėgoms. Tad kai kurių dabartinių jėgų bandymas pateikti tai kaip nesutarimą tarp Seimo ar jos vadovės ir Prezidentūros tėra tik pleišto varymas į jų santykius, pamirštant, kad svarbiausia buvo rūpestis dėl nepriimtinos valstybės vystymosi eigos. Yra nemažai neleistino sekimo pavyzdžių ir įrodymų. Ir tai vyksta ne tik dabar, bet tęsiasi, deja, ir visą nepriklausomybės laiką. „XXI amžiaus“ redakcija turi duomenų, kad maždaug prieš 10 metų, A. Brazausko ir LSDP valdymo metais, panašus telefoninių pokalbių sekimo atvejis, apie kurį kalba I. Degutienė, pasitaikė visai paprastoms moterims pensininkėms. Tik tą kartą pokalbis trečiosios moters telefone pasigirdo praėjus maždaug trims dienoms po įvykusio pokalbio tarp pirmųjų dviejų. Vadinasi, tai buvo ankstesniojo pokalbio įrašas. Kodėl įvyko toks „pavėluotas“ pokalbis? Matyt, „išsiderino“ sekimo aparatūra ir jos padarytas įrašas pateko į nenumatytą „eterį“. Galima tik pridurti, kad viena iš tų trijų moterų yra išties sekama nuo nepriklausomybės pradžios iki dabar. Tai Laisvės kovų dalyvė, prisidėjusi prie pogrindžio tautinės spaudos platinimo ir dauginimo, turinti apdovanojimų. Taigi nuo I. Degutienės atvejo vis dėlto labai ir skiriasi – galima nesunkiai padaryti išvadą, kad redakcijai žinomo pasiklausyto pokalbio įrašas pateko „ne į tas rankas“ dėl galbūt kažkokio aparatūros gedimo.

Tad nėra teisingi pamąstymai esą sekimo atvejai išsigalvojami, sureikšminami. Jie egzistuoja labai realiai. Jų galima būtų vardyti ir žymiai daugiau. Jie vyksta kasdien, kas minutę. Interneto svetainė alfa.lt jau anksčiau buvo skelbusi, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) slapta seka politikus, visuomenės veikėjus, žurnalistus ir verslo atstovus, o jų pokalbių išklotines teikia Prezidentūrai. Šiuos neteisėtus veiksmus esą organizuoja VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Romualdas Vaišnoras. Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisija Seimo pirmininkės I. Degutienės pavedimu tiria VSD vykdomą slaptą žurnalistų telefoninių pokalbių kontrolę. Pastebėtina, kad slaptosios tarnybos atsisako bendradarbiauti su Seimo komisija. Iš I. Degutienės siekio aiškintis žurnalistų sekimo aplinkybes matyti, kad šiai problemai ji skiria nemažą dėmesį. Iš tiesų, kaip išsiaiškino A. Anušauskas, įvairiais metodais ir kelių tarnybų yra sekami ne 85 tūkst., bet 69 tūkst. Lietuvos piliečių. Tai nėra jau taip mažai mūsų nedideliam kraštui. Kaip teigė A. Anušauskas, sekami yra nusikaltėliai, kuriuos „būtina sekti“. Tačiau norisi paklausti, ar Lietuvoje jų yra tiek daug? Suradus tiek „nusikaltėlių“, darbo tiek VSD, tiek kitoms slaptosioms tarnyboms yra tikrai daug. Nors dabartiniam sekimui labai padeda modernios priemonės, gebančios ne tik pasiklausyti pokalbių mobiliu ar paprastu telefonu, nufilmuoti sekamus asmenis bet kurioje vietoje, bet ir pagal mobilų telefoną nustatyti sekamojo buvimo vietą bei paklausyti tiesioginį pokalbį tarp kelių asmenų.

Tiek paprastų Lietuvos piliečių, tiek ir aukštų valdžios pareigūnų sekimas yra neleistinas ir smerktinas. Nesinori grįžti į KGB laikus. Žinome, kad žmonių sekimas, ypač kunigų, vykdomas tikrai ne kilniais valstybės saugumo tikslais – VSD rasta kai kuriuos kunigus kompromituojanti medžiaga yra saugoma duomenų bazėse ir, reikalui esant, numatoma panaudoti negerais tikslais (kažkaip keistai staiga iškyla ne visai aiškūs skandalai dėl tariamų kunigų prasikaltimų). Tad tas atskiras atvejis su įrašytu I. Degutienės pasisakymu nėra kažkuo išskirtinis – jis tik įrodo esamą tragišką mūsų padėtį.

Kaip teigia portalas ekspertai.eu, neįprastą valstybės padėtį liudija šiurpi galerija bylų, nuo kurių tvoskia krauju ir sulaužytais žmonių likimais: pro KGB kontroliuojamo viešbučio langą Baltarusijoje „iškritusio“ ir po mirties Lietuvoje apšmeižto pulkininko Vytauto Pociūno; jaunos klaipėdietės Eglės Kusaitės, kurią kovai su terorizmu didžiules lėšas gaunančio VSD „globa“ atvedė į kalėjimą; Suomijoje politinį prieglobstį nuo VSD persekiojimo gavusių Chadižat ir Maliko Gatajevų ir jų vaikų; politinio prieglobsčio JAV laukiančio Šarūno Paberaliaus, kurį Amerikos teismas atsisakė išduoti Lietuvos teisėsaugai; iškrypėlių galimai išniekintos mažametės Garliavos mergaitės istorija, pažymėta mažiausiai penkių žmonių mirtimis. Tai akivaizdu ir matant numarintas ar marinamas politinės korupcijos bylas, kur žala valstybei skaičiuojama milijonais: „Rubikono“ juodosios buhalterijos, „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rekonstrukcijos, Nacionalinio stadiono statybos, Valdovų rūmų atstatymo, visą valstybę supurčiusios „Leo.LT“ aferos, machinacijų išvežant į užsienį perdirbti kraujo plazmą, nacionalinio vežėjo „FlyLAL“ bankroto ir daugybę kitų. Viena iš jų – ir su Viktoru Uspaskichu siejama „Jangilos“ byla (mažiausiai 21 trilijonas dolerių – ofšoriniuose „rojuose“) bei Darbo partijos juodosios buhalterijos byla. Todėl ir graudūs verksmai dėl „Gazpromo“ augintinio žygio į Seimą atrodo veidmainiški, nes tai atvėrė jam kelią, – tokias mintis, susijusias su vadinamuoju skandalu išsako ekspertai.eu.

Beje, apie panašią pavojingą valstybės kryptį ir grėsmes jai jau prieš 15 metų savo įžvalgas pareiškė prie krikščionių demokratų partijos tada glaudęsis gabus politikas Česlovas Stankevičius. Deja, tada nei jo klausė bendraminčiai iš LKDP, nei jie ėmėsi kokių nors priemonių tam pažaboti. Priešingai, toji partija buvo visokeriopai skaldoma ir naikinama – matyt, buvo tokia užduotis nurodyta ŠEIMININKUI (užtat tuomečiai krikščionys demokratai kažkodėl pradėjo politiškai remti nepriklausomybės moratoriumo autorę K. Prunskienę, duodami net rekomendacijas Vakarų krikščionims demokratams apie jos tariamai krikščionišką veiklą).

P.S. Taip jau atsitiko, kad kitą dieną po įvykusio Seimo pirmininkės susitikimo su grupe visuomenininkų (t.y. kovo 28-ąją), išties teisingai suvokiančių padėtį Lietuvos politikoje, bet nežinančių, kaip elgtis susidariusiomis aplinkybėmis, „XXI amžiaus“ vyr. redaktorius pasiuntė I. Degutienei laišką. Nesulaukus atsakymo, rugsėjo viduryje vėl buvo išsiųstas antras laiškas. Atsakymo vėl negauta. Atrodė, kad Seimo pirmininkė turėtų suklusti ne tik dėl išorinio sekimo, kurį vykdo nuo jos nepriklausančios gana stiprios jėgos, bet ir Seimo sekretoriatas ar jos pačios padėjėjai. Tačiau prieš keletą dienų pavyko išsiaiškinti, kad I. Degutienė nėra gavusi nei kovo pabaigoje, nei rugsėjo viduryje išsiųstų „XXI amžiaus“ redaktoriaus laiškų. Juose buvo minimos ir Seimo pirmininkės išsakytais klausimais keliamos problemos, kai kurie žinomi pavyzdžiai apie totalinį Lietuvos piliečių sekimą. Buvo padaryta išvada, kad tokia valstybės kryptis nieko gero neduos. Juk ir SSRS buvo sužlugdyta milžiniško dydžio sekimo aparato, kuris ne tiek saugojo iškreiptą valstybės saugumą, kiek eikvojo didžiules jėgas apdoroti krūvas nereikalingų „dokumentų“, svarbių tik sekimo tarnyboms.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija