|
Darbo partijos agitatoriai kvailina visuomenę
Rimvydas Žiliukas
Prezidentė išsakė savo nuomonę apie kaltinamųjų suole sėdinčią Darbo partiją. Galima jai pritarti ir nepritarti, bet negalima nesutikti su tuo, kad toks jos požiūris turi pagrindo. Juk šios partijos atstovai pagarsėjo kalinių ir kitų asocialių rinkėjų balsų supirkinėjimu. Atrodo, dar ne taip seniai buvo kilęs skandalas dėl paties šios partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho falsifikuoto Maskvos aukštosios mokyklos diplomo, o štai dabar jis vėl yra įtariamasis baudžiamojoje byloje dėl milijoninių finansinių machinacijų.
Siūlau pamąstyti, ar mums nebus gėda, jei mūsų valstybei atstovaus tokios reputacijos žmogus?
V. Uspaskichas ir jo šalininkai mėgsta dangstytis nekaltumo prezumpcija. Akivaizdu, kad skiriant aukščiausius valstybės vadovus negalima vadovautis vien tik ja. Kai yra sprendžiamas klausimas, ar sodinti V. Uspaskichą į kalėjimą, tai niekas ir nesiūlo pasodinti jį be teismo, nes nekaltumo prezumpcijos yra laikomasi, bet skiriant į aukščiausius valstybės postus reikalavimai yra aukštesni. Vakarų pasaulyje kandidato padorumas yra svarbiau negu nekaltumo prezumpcija, nes juk tapęs Ministru pirmininku ar Seimo pirmininku žmogus atstovaus Lietuvai. Yra svarbu, kad tai būtų verta pagarbos asmenybė, didinanti pagarbą ir jo atstovaujamai Lietuvai, o ne skandalingos reputacijos asmuo, kompromituojantis ir savo atstovaujamą valstybę. Pastarosiomis dienomis televizijos laidose ypač piktai ir netgi netaktiškai Prezidentę puolę du žinomi žurnalistai remiasi Konstitucija, kuri, anot jų, teisę išrinkti Ministrą pirmininką suteikia Seimui. Prezidentė esą nori tai daryti pati. Atrodo, kad tokiu atveju būtų logiška pacituoti Konstituciją, tačiau jie necituoja todėl, kad Konstitucijoje teigiama kitaip. Jos 84-5 straipsnis sako, kad Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu skiria Ministrą pirmininką, o 67-6 straipsnis, kad Seimas pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai. Taigi Seimas gali nesutikti su Prezidento siūloma Ministro pirmininko kandidatūra. Tačiau negalima nematyti ir Prezidento teisės neskirti Ministru pirmininku jo nuomone tam visiškai netinkamo asmens. Jei Prezidentei V. Uspaskicho kandidatūra yra nepriimtina, ji turi teisę jos nesiūlyti. Ir nėra jokio kito teisės akto, verčiančio ją elgtis kitaip. Taigi Prezidentės elgesys yra teisėtas. Tas pats pasakytina ir apie ministrų skyrimus. Konstitucijos 84-9 straipsnis numato, kad Prezidentas Ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus. Taigi Prezidentė galės atmesti ir bet kurio siūlomo ministro kandidatūrą, jei ši jai bus nepriimtina. Toks Konstitucijos įstatymas apie Prezidento ir Seimo teises, skiriant Ministro pirmininko bei kitų ministrų kandidatūras, yra gerai apgalvotas ir pagrįstas valstybės interesais. Tai yra papildomas saugiklis, sugalvotas tam, kad į Ministro pirmininko ar ministrų postus nepatektų tam visiškai netinkami žmonės. Todėl Prezidentei ir yra suteikta teisė nesiūlyti į Ministro pirmininko postą ir netvirtinti ministrais žmonių, apie kuriuos turi labai neigiamos informacijos. Manau, kad falsifikuotas diplomas, iškelta baudžiamoji byla, bandymas patekti į Seimą, superkant asocialių žmonių balsus, yra pakankamos priežastys neleisti tapti Ministru pirmininku ar ministrais kriminalinių polinkių turintiems asmenims.
Darbo partijos agitatoriai įrodinėja, kad trukdant V. Uspaskichui užimti Ministro pirmininko postą ar kitiems šios partijos nariams tapti ministrais, būtų ignoruojama rinkėjų valia. Su tokiomis mintimis sutikti negalima, nes pati darbo partija apgavo savo rinkėjus, slapčia nuo jų supirkinėdama asocialių žmonių balsus. O kas pasirūpino, kad dauguma balsavusių už Darbo partiją nežinotų falsifikuoto V. Uspaskicho diplomo istorijos, irgi aišku. Tas, kuriam dėl V. Uspaskicho milijonų įtakos žiniasklaidai dar kyla abejonių, tegul pasidomi kadaise išdrįsusio kritikuoti V. Uspaskichą, iškėlusio Jangilos istoriją žurnalisto Vytauto Matulevičiaus likimu.
Žurnalistų tiesioginė paskirtis, netgi, sakyčiau, pilietinė pareiga, yra suteikti žmonėms trūkstamą informaciją, šviesti visuomenę. Tad būna ypač apmaudu, kai kažkas iš žurnalistų brolijos galimybę kalbėti daugybei panaudoja savanaudiškiems tikslams.
© 2012 XXI amžius
|