2012 m. lapkričio 9 d.    
Nr. 42
(2017)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Pagreitį įgaunanti kova

Linas ŠALNA

Antradienį pas Prezidentę žvaliais žingsniais nužygiavusi LSDP delegacija, vadovaujama Algirdo Butkevičiaus, numatyto būti premjeru, tikriausiai nė nenujautė, kad teks patirti didelį nusivylimą – visą savaitę dėliota ir dar išvakarėse sulipdyta naujoji valdančioji koalicija, pasiskirsčiusi net ministrų postus ir kėdes, šalies vadovės buvo atmesta, kol Konstitucinis teismas atsakys į jos klausimą, ar praėjusieji Seimo rinkimai yra teisėti. LSDP lyderiui, pretendentui į premjero postą A. Butkevičiui neliko nieko kito, kaip Prezidentės sprendimą kreiptis į Konstitucinį teismą (KT) dėl Seimo rinkimų rezultatų teisėtumo įvertinimo pavadinti „labai teigiamu“, nors tai sužlugdė visus jo planus. Kalbant apie rinkėjų papirkinėjimus, galima priminti rinkimų apylinkėse seniai komisijų nariais dirbančių prisipažinimus (jeigu jie pakankamai atsivers jums): senbuviai labai įgudę balsus suskaičiuoti savo partijos naudai ir kitos nenaudai, tad rezultatus galima nesunkiai pakreipti norima linkme. Taigi triukšmas dėl „papirkinėjimų“ labai padidintas, įvairiausių pažeidimų būta seniai, ir jie dažniau vyksta tikrai ne išorėje, o komisijų viduje. Ne veltui politikai net negalvoja įvesti balsavimo internetu. Amerikoje jau prieš 20 metų skaičiavimas vykdavo automatiškai, rinkėjo balsas čia pat įskaičiuojamas. Seimo rinkimus laimėjusios LSDP pirmininkas A. Butkevičius po susitikimo su prezidente D. Grybauskaite pareiškė, kad nepaisant to, jog šalies vadovė kreipsis į KT dėl Seimo rinkimų rezultatų teisėtumo įvertinimo, ir jos nepritarimo koalicijai su teisiamųjų suole esančiais vadovais, koalicinė sutartis su Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“ bus pasirašyta, tačiau į ją nebus įtrauktas ministerijų pasidalijimas. Ir tas sutarties pasirašymas išties įvyko Seime iškilmingoje aplinkoje antradienį, tą pačią dieną, kai Prezidentė nutarė kol kas „nevertinti jokių koalicijų“.

Kadangi D. Grybauskaitė trečiadienį kreipėsi į KT išaiškinti, ar nepažeistas rinkimų įstatymas daugiamandatėje bei keliose vienmandatėse rinkimų apygardose, tad jau šeštadienį, praėjus 72 valandoms po kreipimosi, turėsime KT sprendimą, ir DIDŽIOJI KOVA dėl valdžios Lietuvoje po 2012 metų Seimo rinkimų (išties, jau galima galvoti, kad vargu ar Seimo rinkimai vyko prieš dvi savaites) tęsis su didesniu pagreičiu. Tai numatydama Prezidentė netgi atsisakė vykti sekmadienį į kaimyninę Lenkiją švęsti nepriklausomybės šventės. A. Butkevičiui atrodo, kad rinkimus pripažinus teisėtais, D. Grybauskaitė atsisakys savo reikalavimo nepalaikyti tokios valdančiosios koalicijos, kurioje bus Darbo partija bei jos vadovai, atsidūrę teisiamųjų suole, todėl visai teisėtai atrodo formuojama koalicija, į valdančiąją daugumą įtraukusi „darbiečius“. Ir V. Uspaskichas pasidaręs labai nuolankus – jis sakė pritariantis Prezidentės sprendimams ir atsiduodantis jos valiai. D. Grybauskaitės kreipimuisi pritarė ir rinkimų netvarkos išvargintas Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas, sveikindamas tokį sprendimą, nes būtent Prezidentė yra ta pareigūnė, per kurią politikai, rinkėjai, netgi kandidatai gali kreiptis į KT, nes nėra „kokio kito mechanizmo“. Taigi, visiškai pritariama Prezidentei – tik ji gali viską sutvarkyti valstybėje, aišku, pritariant A. Kubiliui, kaip sumaniausiai „įveikusiam neišpasakytą krizę, tekusią Lietuvai“.

Visi prisimena likus porai dienų iki rinkimų neva juokais pasakytą A. Kubiliaus frazę: 99 proc. premjeru būsiu aš, t. y. A. Kubilius. Toks scenarijus ir siūlomas valstybei, premjerui dažnai lankantis Prezidentūroje. Kad emigruoja Lietuva, tai niekis – svarbu išvykusieji siunčia daug pinigų savo giminaičiams. A. Kubilius dėl to visai neišgyvena, jo veidas paraudonuoja tik dėl nesėkmingai susiklosčiusių rinkimų. A. Kubiliaus rėmėjai ir adoruotojai turėjo anksčiau rūpintis, kad jis valstybę gelbėtų ne pensininkų pagalba, ne jaunimo nedarbu, ne augančia emigracija. Jie turėjo numatyti, kur jo politika nuves – tik į tautos nykimą ir jos priklausomybės pasukimą Rytų link, tų partijų, kurioms galimybę laimėti rinkimus pametėjo jo politika, dėka. Tik kyla klausimas, ar TS-LKD nebeliko vyrų ir moterų, sugebančių mąstyti, ieškoti kelių, kaip mažinti padidėjusią emigraciją ir išaugusį skurdą, pasiekusį didžiąją ne miesto gyventojų dalį, o ne tik nuolankiai pritarti A. Kubiliui? Juk tikrai TS-LKD turi išugdyti tokių politikų, kurie neskatintų kurti ir gelbėti valstybę emigrantų ar pensininkų dėka. Premjeras A. Kubilius naująją valdančiąją koaliciją pasiūlė vadinti „dalybų koalicija“ dėl ministerijų skirstymosi pagal tai, kokį Europos Sąjungos paramos lėšų kiekį jos administruoja. „Pirmas dalykas, į ką kritiškai norėčiau atkreipti dėmesį, – tai A. Butkevičiaus pasisakymas, kad vienos partijos rankose negali būti Susisiekimo ir Žemės ūkio ministerijos, nes jose yra didžiausios europinių pinigų panaudojimo sumos. Kitaip sakant, ministerijų paskirstymo tarp koalicijos partnerių klausimas sprendžiamas ne pagal programinius darbus, bet pagal pinigų kiekius. Todėl tokią koaliciją, matyt, tektų vadinti dalybų koalicija, kur pats pagrindinis principas – kas kiek prieigos prie europinių pinigų tokiose dalybose turės“, – interviu Lietuvos radijui sakė A. Kubilius. Geras numatymas. Mat prieš porą dienų, sekmadienį, A. Butkevičius TV3 laidai „Savaitės komentarai“ pripažino, kad didžiausia diskusija vyksta dėl to, kam atiteks Susisiekimo ir Žemės ūkio ministerijos, o socialdemokratų pozicija tokia, kad šios ministerijos negali priklausyti tai pačiai partijai, nes tai – „didžiuliai ES pinigai“. Betgi premjeras pamiršo, kad 2008 metais jo sukurta Permainų koalicija su minėtomis ministerijomis padarė tą patį, tik nepasigarsindama: dideliais ES pinigais maitinama Susisiekimo ministerija teko liberalui E. Masiuliui, o kita, ne mažesnius ES pinigus gaunanti Žemės ūkio ministerija atiteko sumaniam verslininkui konservatoriui K. Starkevičiui. Gražiai ministerijų dalijimąsi dabar įvertino Seimo narys Kęstutis Glaveckas, sakydamas, kad tas dalijimasis vyksta, kaip muitininkas sako: „Duok man metrą (valstybinės) sienos, ir man nereikės valdiškos algos“.

Ir nors po lemtingojo susitikimo su Prezidente A. Butkevičius tikisi, kad viskas baigsis labai gerai, po Konstitucinio Teismo D. Grybauskaitė priims sprendimą, kada sukviesti naują Seimą, ir tikriausiai tęsis tolimesnis darbas, gali būti ir ne visai gerai. Dar prieš Prezidentės sprendimą kai kurie apžvalgininkai teigė, jog kategoriškas jos teigimas, kad palaikys tik tą politinę jėgą, kuriai pavyks valdančiąją daugumą suburti be Darbo partijos, apsunkins Vyriausybės sudarymą. Buvo manoma, kad jeigu ji pasiryžusi kovoti iki paskutiniųjų, siekdama užkirsti Darbo partijai kelią į valdžią, tai gali gerokai sulėtinti Vyriausybės sudarymo procesą. Buvo teigiama, kad sekdama savo pirmtakų pavyzdžiu, D. Grybauskaitė gali atmesti daugelį ministrų kandidatūrų, nurodydama tikrus ar menamus trūkumus, pavyzdžiui, tinkamos patirties neturėjimą, neskaidrų turto ir pajamų deklaravimą, prastą anglų kalbos mokėjimą ir kt. Buvo spėjama, kad Darbo partija gebėjo išlaikyti „korektiškus“ ryšius su konservatoriais, sukurdama regimybę, kad tam tikromis aplinkybėmis abi partijos galėtų susitarti dėl bendradarbiavimo, net galimos koalicijos. Dabar Darbo partija izoliuota: neturėdama kur kitur eiti, turi šlietis prie socdemų, kurių apetitas auga, nes viešai reiškiamas noras užimti svarbiausias ministerijas. Tad A. Butkevičius pareiškė, jog Vyriausybėje ir net Seime nebus svarbių postų V. Uspaskichui, V. Gapšiui ir kitiems, kurie kaltinami Darbo partijos byloje. Jei Darbo partija žlugtų ar skiltų, daugelis jos rinkėjų pereitų į socdemų pusę. A. Butkevičius mato, kad vien kaimo remiamos partijos likimas nėra perspektyvus, reikia gauti ir didžiųjų miestų rinkėjų balsus, o tai įmanoma tik perėmus Darbo partijos gerbėjus. „Darbiečiams“, kurių vadai vilkino „juodosios buhalterijos“ bylą teismuose, leisdami jai tapti savotišku Damoklo kardu, pasekmės bus nemalonios – sąskaitą mokės ne V. Uspaskichas, bet partija. Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius sako buvęs nustebintas Prezidentės sprendimo kreiptis į KT. Jo nuomone, „normaliomis aplinkybėmis politiniai klausimai turi būti sprendžiami tarp politikų ir turi būti sprendžiami per rinkimus. Kai kreipiamasi į KT, yra tarsi netiesioginis teigimas, kad patys politikai negali spręsti savo problemų, rinkėjai irgi yra nustumiami į šoną. (...) Kai Prezidentė kreipėsi į KT, ji daugiau ar mažiau gal ir viliasi, kad KT pakeis rinkimų rezultatus ta prasme, kad paskelbs juos negaliojančiais, nes koks kitas tikslas kreiptis į KT?“ K. Girniaus nuomone, būtų kuriamas nepaprastai pavojingas precedentas, kai politinės partijos, nepatenkintos rinkimų rezultatais, staiga kreipiasi į KT su viltimi, kad jis panaikins rinkimų rezultatus ir nustums žmonių nutarimą valdžioje matyti vienas ar kitas partijas. Todėl K. Girnius viliasi, kad KT pasakys, jog jis nėra kompetentingas spręsti šį painų klausimą. Kiti apžvalgininkai, minėdami diktatūros pavojų (jei KT paklus vienai politinei grupuotei, nesvarbu, kokio lygmens ji yra), vis dėlto numato pozityvią išeitį – rinkimų rezultatai nebus anuliuoti ir „tuoj pat“ prasidės Vyriausybės formavimas (A. Sakalas).

Tačiau apžvalgininkai dar prieš dieną iki jos sprendimo net nenumatė tokio įvykių vyksmo, koks atsitiko. Tad galimi ir kitokie variantai. Jei KT panaikins Seimo rinkimų rezultatus, į sunkią ir nepavydėtiną padėtį pateks pats Seimas. Jei jis nuspręstų nerengti pakartotinių rinkimų, tada patirtų milžinišką Prezidentūros ir rinkimais nepatenkintos piliečių dalies kritiką. O jeigu Seimas nuspręs naikinti rinkimų rezultatus ir skelbti pakartotinius rinkimus, dar didesnis pasipriešinimas kiltų iš tos piliečių daugumos, kuriai rinkimų rezultatai yra priimtini. Taigi, Konstituciniam teismui priėmus sprendimą apie rinkimų įstatymų pažeidimus, dabartinis Seimas bus pasmerktas sukelti priešpriešas tautoje. Tokia padėtis nepagerintų valstybės reikalų. Akivaizdu, kad kai kurių partijų ir politikų noras sužaisti pakartotinius rinkimus valstybės krizės ar visuomenės neramumų kaina jiems nelabai svarbu. Jie siekia savo siaurų partinių tikslų, bet ne valstybės stiprinimo. Situaciją rinkimų vyksmo srityje kontroliuoti ir gerinti reikėjo jau anksčiau, bet ne dabar, po rinkimų. Kita vertus, ar tie politikai, kurie numatę „jėga“ (pasiremdami KT sprendimu) vykdyti naujus priešlaikinius rinkimus tikrai juos laimės, nors to ir tikisi? Vargu. Juk iš biudžeto pasiimtos lėšos jau iššvaistytos savo įvaizdžiui gerinti, tad dabar liktų be nieko. Gal ir būtų gerai, nes jie turėtų garbingai rungtis su kitomis savo sąskaitose nieko neturinčiomis partijomis. Tik prie to didžiųjų partijų vadai neįpratę. Tada gal vėl pasiimtų „kiek reikia“ (po keletą milijonų) iš krizėje tebeesančio valstybės biudžeto?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija