Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Atmintis

Ateitininkė, gydytoja, politinė kalinė

A†A dr. Donata Danutė Stukaitė (1924–2012)

Dr. Donata Danutė Stukaitė

Rudeninėmis spalvomis išsipuošusios gamtos taku atėjome prie mylimos gydytojos, medicinos daktarės Donatos Danutės Stukaitės amžinojo poilsio vietos. Turbūt neatsitiktinai simboliškai sutapo, kad čia atėjome šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną. Ji buvo neeilinė asmenybė, ypatingo tyrumo, labai išsilavinęs žmogus. Matyt, todėl išgyvenome išskirtinę jos asmens trauką.

D. D. Stukaitė savo knygoje „Šviesos artumoje“ (2009 m.) rašė, kad žmogui svarbiausia siekti idealo ir pasitikėti Apvaizda, pasitenkinti mažu, būti kukliam, padėti vienas kitam, mokėti pasidžiaugti artimo laimėjimais, iš širdies dirbti paprastą visuomenei naudingą darbą.

D. D. Stukaitė gimė 1924 metais Kupiškio rajone, Kandrenėlių kaime, ūkininko šeimoje. 1941–1943 metais studijavo VDU lituanistiką, žavėjosi A. Maceinos, Z. Ivinskio, J. Ambrazevičiaus paskaitomis. Buvo ateitininkė, ją žavėjo ir vedė ateitininkų idealai, vėliau padėję atlaikyti KGB tardymus, kalinimą ir persekiojimus. Karo metu uždarius universitetą, ji slapta tęsė medicinos studijas įsteigtuose Medicinos Technikų kursuose. Frontui praėjus, šių kursų studentai buvo priimti į VDU Medicinos fakulteto antrą kursą. 1948 metais baigusi medicinos studijas, ji buvo palikta dirbti Patologinės anatomijos katedroje.

1949 metais KGB D. D. Stukaitę suėmė. Kadangi nesutiko bendradarbiauti, šešerius metus buvo nuteista kalėti KGB rūsiuose ir Mordovijos lageriuose. Ten dirbo gydytoja Kūdikių namuose. Grįžusi iš lagerio nuo 1955 metų dirbo pediatre Ariogaloje, o nuo 1962 metų – Kauno klinikų vaikų reumatologijos centre. D. D. Stukaitė vadovavo Kauno Vydūno draugijai.

Susipažinau su ja sovietiniais laikais, būdamas dar labai jaunas, tik baigęs medicinos studijas. Jaunas žmogus, jei jis išsaugo tyrą širdį, yra labai turtingas, nes turi dovaną atpažinti kito žmogaus tyrumą ir spinduliuojančią širdį. Tas metas man toks ir buvo – labai gražus ir laimingas. Kaip tik tada sutikau šią kilnią moterį ir jutau, kad jos gyvenimo trajektoriją ir pasirinkimus nulėmė gilus idealizmas, amžinojo gėrio ir grožio troškimas, kilnių aukštumų ilgesys. Tai buvo labai tikra patirtis ir didžiulė laimė.

Man, dar jaunam žmogui, buvo svarbu žinoti, kad gydytojos Donatos Danutės idealizmo ilgesys gimė labai anksti, kai ji dar buvo mokinukė. Jaunutė gydytoja patyrė ilgų metų KGB rūsių ir kalėjimų politinės kalinės dalią. Net ir kalėjimo aplinkoje veržėsi prie aukščiausiojo gėrio ir grožio, nesidairydama kopė į aukštumas, vis labiau artėjo prie tikrųjų vertybių. Man tada buvo ypač svarbu sutikti tokį žmogų.

Manau, tie susitikimai man buvo ne tik labai brangūs, bet ir lemtingi. Tada buvau ką tik baigęs medicinos studijas ir paskirtas į kaimą dirbti gydytoju pediatru. Taip susiklostė, kad studijuoti teko ne pediatriją, o terapiją. Norėjau kitaip, bet nieko nepadarysi. Net ir baigęs terapijos studijas, dirbti pagal specialybę negalėjau. Darbų dalintojams atrodžiau įtartinas – ne komjaunuolis, gal net „antitarybinis“. Ir štai likimo ironija – gavau paskyrimą dirbti pediatru, t. y. pagal savo pašaukimą. Žinoma, trūko žinių, įgūdžių.

Tada jau buvau girdėjęs apie kardiologę, pediatrę D. D. Stukaitę. Atvykau pas ją ir nedrąsiai pabeldžiau į kabineto duris. Pasakiau, kas esąs, kad norėčiau įgyti patirties ir žinių savo naujame darbe. Ji mane priėmė labai šiltai. O netrukus atvykau pas ją ilgesniam laikui stažuotis.

Tada išsipasakojau jai. Sakiau, kad norėčiau tęsti mokslus. Ji išsyk nukirto: „Kaune neduos, trukdys“, – ir tuoj pat paskambino į Vilnių savo pažįstamam profesoriui Pr. Šimuliui, prašydama, kad būčiau priimtas į aspirantūrą.

Nuo tada mano gyvenimas pasikeitė. Turbūt man būtų viskas visai kitaip susiklostę, jei ne daktarės Donatos Danutės gerumas ir rūpestis. Ir jau daugiau nei trisdešimt metų mes – artimi draugai.

Kartais savęs paklausi, kodėl išlikai tikinčiu žmogumi? Ir atsakai klausimu: argi neteko sutikti žmonių, kurių širdis liudytų tikėjimą? Gera, kad esame sutikę tokių žmonių! Tarp šio pasaulio galingųjų ir apsukriųjų blizgančių tuštybės mugėje jie labai paprasti, tačiau tauriai, švelniai spindi virš nykstančio kūnų ir daiktų pasaulio. Jie liudija neaprėpiamą žmogaus ilgesį ir lyg kelrodės žvaigždės nušviečia takus svajonių ir amžinojo tobulumo ieškojimų danguje. Jie drąsina, stiprina ir apsaugo mus nuo klystkelių. Tokia buvo ir mūsų mylima gydytoja Donata Danutė. Šiandien, manau, visi galime paliudyti, kokie laimingi esame, kurie sutikome šią kilnią moterį savo gyvenimo kelyje.

Mūsų gyvenimas – tarsi mūsų teismas. Jis nebaisus tik tiems, kurie neša Tiesą, tarnauja Gėriui ir kovoja už Dvasingumą kaip gydytoja Donata Danutė.

Tegul stiprina mūsų tikėjimą Jos pavyzdys, kad mūsų tikėjimas išsaugotų mus vertus susitikti ją Amžinybėje.

Donatas Stakišaitis

© 2012 „XXI amžius“