2012 m. lapkričio 16 d.    
Nr. 43
(2018)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kai stabilumas tampa sąstingiu

Seimo narys Kovo 11-osios
Akto signataras Algirdas Patackas
Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka

Kartais gauname skaitytojų priekaištų, kodėl „XXI amžius“, būdamas krikščionišku laikraščiu, išdrįsta kritikuoti vos ne Dievo palaimintą niekada neklystančią pačių padoriausių žmonių partiją – Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus. Sunku diskutuoti su tais, kurie įtikėjo amžinu šios partijos neklystamumu ir šventumu dar prieš jai atsirandant ir niekada nemato jokių jos padarytų klaidų, o visus, kurie priekaištauja konservatoriams, vadina komunistais ir Lietuvos priešais. Iš tiesų, norėdami geriau suprasti tuos, kurie kritikavo ketverius metus valdžiusiuosius, nusprendėme pakalbinti dorą kataliką, šviesų ir drąsų žmogų, tikrą patriotą nuo Sąjūdžio laikų. Jis mano, kad partija Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai buvo liberalų įkaitė ir ketverius metus išsilaikė valdžioje sumaterialėjimo kaina, o šios partijos gretose atsidūrusių krikščionių demokratų balso visai nesigirdėjo. Lietuvai ir pačiai Tėvynės sąjungai būtų geriau likti opozicijoje, kad ji galėtų atsigauti ir vėl tapti Sąjūdžio žmonių partija. Vertindamas Seimo rinkimus, jis  sakė, kad žmonės lyg ir norėtų teisybės, bet kai reikėjo rinktis tarp rizikos ir stabilumo, jie pasirinko pseudostabilumą, jau virtusį sąstingiu, ir mėsą, todėl artimiausius ketverius metus bus stabilu. Ne suardyti, o atgaivinti Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus ir priminti, kad ji yra kilusi iš Sąjūdžio, atėjęs „Drąsos kelias“ žada Seime būti tuo, ką krikščionys vadina druska.

„XXI amžiaus“ pašnekovas – naujojo Seimo narys, daugiamandatėje apygardoje pagal partijos „Drąsos kelias“ sąrašą išrinktas Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas PATACKAS. 1990 metais Kauno Žaliakalnio rinkimų apygardoje jis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu, turi laisvės kovų dalyvio statusą, 1992–1996 metų ir 1996–2000 metų kadencijų Seimo narys. Priklausė Sąjūdžio, vėliau – Krikščionių-demokratų frakcijoms. Turi nemažai apdovanojimų, tarp jų – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžių. Yra išleidęs aštuonias knygas.

 

Pirmiausiai norėčiau paklausti, už kokias partijas balsuodavote ankstesniuose Seimo rinkimuose?

Visada balsuodavau už krikščionis demokratus. O per 2008 metų rinkimus – už juos priglaudusią Tėvynės sąjungą. Seime tris kadencijas buvau krikščionių demokratų frakcijoje (ne partijoje).

Gal Jūs, kaip pilietis, buvote per daug reiklus tai partijai, už kurią balsavote, iš jos daug reikalaudamas?

Esu parašęs „Disidento dekalogą“. Viename jo punkte sakoma, kad iš savų reikia reikalauti dešimt kartų daugiau negu iš svetimų, nes jeigu savi sugenda, tai nebelieka bendražygių. Tada karas jau pralaimėtas.

Į Seimą grįšite po ilgesnės pertraukos. Kodėl nusprendėte grįžti?

Iš Seimo visiems laikams buvau išėjęs po trijų kadencijų. Negalima iš seimavimo pasidaryti profesijos, Seimas yra kaip kariuomenė – atitarnauji ir išeik. Grįžau todėl, kad Lietuvoje prasidėjo procesai, žlugdantys valstybę, po kurios atkūrimo Aktu yra mano parašas. Įvykiai Klonio gatvėje buvo kaip sprogdiklis – jie parodė, kad priėjome ribą, kad valstybė gali tapti savo žmonių priešu. Ypač nusivyliau teisėsauga. Save laikau karo rezervininku. Buvau pašauktas, ir vėl atėjau į karą.

Kaip, Jūsų manymu, paprasti piliečiai mato ketverius TS-LKD ir jų partnerių valdymo metus?

Iš ekonominių krizių vargais negalais išsikapstėme daugiausia TS-LKD dėka, o konkrečiai reikia dėkoti sąžiningajai finansų ministrei Ingridai Šimonytei ir „Opus Dei“ vyrukams iš Ūkio ministerijos. Bet, nukreipus visas jėgas į ūkio ir finansų dalykus, nacionalinį saugumą, buvo apleista teisėsauga, o švietimas besąlygiškai atiduotas liberalams. Atskira kalba dėl Andriaus Kubiliaus – jam teko didžiausia atsakomybės našta. Premjeras turi vadovauti visai Vyriausybei, o atskiros, kitoms politinėms jėgoms atiduotos ministerijos be priežiūros virto kunigaikštystėmis. Taigi materialiems dalykams, ekonomikai, stabilumui buvo paaukota tai, kas jautriausia, – teisėtvarka, švietimas ir kultūra. Suprantu, kad ne visose srityse Tėvynės sąjunga turėjo galimybę skirti ministrus, bet galėjo parodyti bent moralinę paramą tiems, kurie stengėsi neleisti įsivyrauti šiose srityse priešiškai ideologijai. Tėvynės sąjunga ketverius metus išsilaikė valdžioje sumaterialėjimo kaina.

Ar Jūs pats šias pastabas išsakėte Tėvynės sąjungos vadovybei?

Aš nesu partijos narys ir tiesiogiai politikoje nedalyvavau. Rašiau publicistinius tekstus ir jais bandžiau paveikti.

Kokių dar negerų dalykų per pastaruosius metus vyko Lietuvoje?

Didelė kaltė tenka Tėvynės sąjungoje ištirpdytiems krikščionims demokratams – jų visai nesigirdėjo. Nesimatė jų pastangų, neparodyta jautrumo blogiui ar netgi pūsta į tą pačią dūdą. Konformistiškai tylėta, nieko nedaryta – lyg būtų ištirpę. Rytas Kupčinskas ar Naglis Puteikis dėjo daugiau pastangų negu krikščionys demokratai. Konservatoriai religijos atžvilgiu iš tiesų nusiteikę pozityviai, bet į ją žiūri utilitariai – kaip į naudingą instrumentą. O krikščionių demokratų požiūris į religinius dalykus turi būti esminis – to labiausiai ir trūko. Jei padėjo paremontuoti bažnyčias, tai gerai, bet čia tik materialioji pusė. Įklimpta į materializmą, išduota Sąjūdžio dvasia.

Žinau Krašto apsaugos sistemą, nes ten dirbu. Joje – tos pačios bėdos. Tarsi viskas daugmaž gerai (nors ekspertai vertina, kad latviai ir estai geriau tvarkosi). Kariuomenė apginkluota ir pamaitinta, dalyvauja tarptautinėse misijose, bet užmirštama ar apsimetama, kad moraliniu-istoriniu atžvilgiu Lietuvos buvimas Afganistane yra labai skausmingas. Tai, kas vyksta Afganistane, labai panašu į tai, kas buvo pokariu Lietuvoje. Mes jau antrą kartą iš eilės Afganistane atliekame morališkai kreivą vaidmenį – ne tik prie sovietų, bet ir dabar. Skirtumas tas, kad prie sovietų buvome verčiami tai daryti, o dabar tai darome tarsi savo valia. Tarsi...

Apleista kario motyvacija, kuri yra labai svarbus ginklas. Neužtenka kariui duoti šautuvą, reikia, kad karys žinotų, už ką ir kodėl jis rizikuoja savo gyvybe. Matau, kad šie dalykai tapo valdiški, formalūs, o tikroji motyvacija silpnėja. Karininkas atviraudamas prie alaus butelio pasako, kad, jei Lietuvai iškiltų grėsmė, jis pasiimtų šeimą ir dingtų... Kariuomenėje baidomasi politikos, ji vadinama politikavimu. Karys neturi tiesiogiai dalyvauti politiniame gyvenime, bet jis turi būti pilietis, turėti politines nuostatas... Dar viena blogybė – kadrų politikoje labiausiai vertinamas lojalumas valdžiai, vadams, o ne dalykinės savybės.

Teko girdėti nusistebėjimų, esą kodėl tautos patriotas ir ištikimas Vytauto Landsbergio gynėjas Algirdas Patackas susidėjo su „žudiko“ partija? Kodėl žmonės ją dar taip vadina?

Pokariu kolaborantai partizanus irgi vadino banditais. Aš „susidėjau“ su žmonėmis, kurie bandė apsaugoti mažą vaiką nuo prievartos, ir šitai man neturi nieko bendro su prieš tai buvusiais įvykiais.

O Vytautą Landsbergį, nuo kurio 1991 metų sausį man buvo liepta neatsitraukti toliau kaip per du metrus, gyniau todėl, kad šio žmogaus gyvybė buvo nepriklausomybės garantas. Gerbiu jį už Sausio epopėją, ir ne mažiau gerbiu už jo poziciją Klonio gatvės atžvilgiu. Nė vienas tokio rango politikas neišdrįso ginti mergaitės, o V. Landsbergis išdrįso, nepaisydamas reitingų ir prestižų. Žinau, kad jis manęs nesmerkia dėl mano požiūrio ir veiksmų. Suprantu, kad jis, kaip politikas, turi paremti savo partiją per rinkimus, ir jis tai padarė.

Kaip apibūdintumėte rinkimų kampaniją?

Paaiškėjo, kad Lietuvoje papuvusi ne tik teisėsauga, bet ir rinkimų institucija (nes yra susijusi su teisėsauga). Tai yra pirminė neteisingų rinkimų priežastis, o papirkinėjimai ir pažeidimai – tik antrinė. Juk jie atsiranda tada, kai blogai veikia rinkimų mechanizmas. Girdėjau skundų iš rinkimų apygardų pirmininkų, kuriuos pažįstu kaip pilietiškus žmones, norinčius tarnauti valstybei. Jie skundėsi, kad Vyriausioji rinkimų komisija visai nepasirengė šiems rinkimams, neparuošė apylinkių narių ir stebėtojų, įstatymai irgi netobuli, leidžiantys daryti pažeidimus. Todėl ir įsivyravo netvarka, o tuo pasinaudojo balsų papirkinėtojai.

Kaip, atsižvelgiant į realijas, pasirodė „Drąsos kelias“?

„Drąsos kelias“ pralaimėjo. Galima daug kalbėti ir analizuoti, bet drįsiu įvardinti esminę priežastį – įvyko savotiška išdavystė. Žmonėms lyg ir reikia teisybės, jie jos nori, bet kai reikėjo realiai rinktis tarp rizikos, tai yra „Drąsos kelio“, kuris eina va bank, ir stabilumo, jie pasirinko pseudostabilumą, jau virtusį sąstingiu.

Jei drįsti, tai iki galo. Jaučiamės išduoti kaip pokario partizanai. Jie irgi buvo palikti vienui vieni – tauta, juos palaikiusi, buvo ištremta, į kalėjimus susodinta, išžudyta, o liaudis pasirinko kolaboravimą. Liaudis ir buržua ėjo į kompromisą su sovietų valdžia lygiai kaip dabar liumpenizuota visuomenės dalis, „buvusieji“ ir suburžuazėjusi vidurinė klasė balsavo už „mėsos“ partijas. Mes buvome išduoti. Sąvoką buržua aš vartoju ne kaip marksistai, o kaip Antanas Maceina, kalbėdamas apie prometėjiškumo ir buržuazinės dvasios priešpriešą.

Ar nebuvo apmaudu, kad vienmandatėje apygardoje konkuravote su Rasa Juknevičiene? Ir kitose Kauno apygardose „Drąsos kelio“ konkurentai buvo tik iš TS-LKD. Kadangi visi pralaimėjote, turbūt galima manyti, jog neturėjote galimybių išsakyti savo minčių tiems, kurie ėjo arba nėjo balsuoti?

Be abejo, daug lėmė pinigai. Pavyzdžiui, mano sąskaitoje buvo 700 litų, o R. Juknevičienės – maždaug šimtą kartų daugiau. Bet ne tai buvo svarbiausia – esminis dalykas yra Žaliakalnio specifika. Tai – elitinis Kaunas. Aš čia laimėjau tik Sąjūdžio metais. Kalbant apie priežastis, reikėtų grįžti prie jau aptartų terminų – kas yra buržuazinė dvasia ir t.t. Šiaip ar taip, esu dėkingas Žaliakalnio medinukų gyventojams už pasitikėjimą. Gaila, bet mūrinis Žaliakalnis balsavo kitaip...

O kitose apygardose?

Yra žmonių, kurie patys neteisingi ir todėl nenori teisybės, nes juos tenkina neteisybė. Kita dalis, kaip minėjau, pasirinko netikrą stabilumą, kuris mus sužlugdys. „Drąsos kelio“ pralaimėjime labai svarbios buvo ir vidinės priežastys – nedarna, nepatyrimas.

Daugelis inteligentų, nors ir nepatenkintų blogybėmis, liko lindėti krūmuose ar stovėti „po medžiu“. Pasakymas, kad čia neaišku, tebuvo būdas slėpti nenorą išsiaiškinti, nes tada būtų tekę rinktis, o šito lietuviškas inteligentas labai nemėgsta. Jeigu neaišku, tai atvažiuok ir išsiaiškink! Jei tavęs čia nebuvo, tai jokios inteligentiškos kalbelės negalioja. Dabar jau šitai neįmanoma, nes Klonio gatvės jau nebėra, – istorija nelaukia užsitupėjusių.

Gaila, kad tragiškai pralaimėjo tautininkai, pastaraisiais metais sukaupę nemažą potencialą, su kuriais nesugebėjome susivienyti.

Kada pats ryžotės aiškintis?

Pradžioje praeidavau pro mitinguojančius, bet nedalyvaudavau. Supratau, kad nebeteks ramiai miegoti, kai pirmą kartą buvo pabandyta jėga paimti mergaitę. Tada mes, savanoriai kūrėjai, ėmėme budėti, nors mums draudė. Beje, apie kultūros ministro draudimą aktoriams ginti mergaitę turbūt visi žino, bet negirdėjo apie tai, kad tą patį darė ir kariuomenės vadas bei Krašto apsaugos ministerija. Suprantama, rikiuotės kariams gal ir netinka dalyvauti tokiose akcijose, bet savanoriai kūrėjai yra laisvi žmonės – nepaisėme jokių draudimų, buvome įsteigę atskirą postą, turėjome savas užduotis, ir jas iki galo įvykdėme. Mūsų tikslas buvo nepalaikant nei vienos, nei kitos pusės stebėti, kad nebūtų naudojama prievarta prieš mergaitę. Prievarta buvo panaudota, mes tai užfiksavome ir paliudijome. Savo užduotį įvykdėme, mūsų sąžinė rami.

Kaip atsidūrėte „Drąsos kelio“ sąraše?

Turiu ką veikti, nemažai nebaigtų darbų, nebaigta rašyti knyga. Neturėjau jokio, net mažiausio noro grįžti į Seimą, kuris ir taip jau daug išsunkė iš manęs. Bet esu „rezervistas“. Kai pašaukė, privalėjau eiti.

Kaip išvis vertinate Seimo rinkimų rezultatus? Kokios mintys apie socialdemokratų buriamą koaliciją?

Nieko nuostabaus, kad jie jungiasi. Visi jie panašūs – tai „buvusiųjų“ derinys su naujais, ciniškais veikėjais, kuriems svarbu materialinė nauda ir valdžios jėga. Yra viena kita išimtis, bet, kaip sakoma, išimtys tik patvirtina taisyklę. Jei norėtų vėl valdyti TS-LKD, būtų priversti vėl jungtis su liberalais, o tai būtų tam tikra prasme netgi blogiau. Manau, kad Lietuvai ir pačiai Tėvynės sąjungai geriau būtų likti opozicijoje. Per ketverius metus jie turėtų galimybę atsigauti ir vėl tapti Sąjūdžio žmonėmis. Tačiau, pažvelgus į sąrašą, viltis blėsta – belieka nebent laukti stebuklo...

Tada kokios prognozės apie artimiausius ketverius Seimo metus?

Sisteminės partijos ir toliau nieko neleis keisti. Pažvelkite į sąrašus – vien seni kadrai. Taigi ketverius metus niekas nesikeis. Bus stabilu iki vidurių užkietėjimo – Lietuva vietoj tiesos pasirinko mėsą. Mūsų septynių „Drąsos kelio“ grupelei belieka pasirinkti partizaninę taktiką – kakta kakton su „reguliariaisiais“ nepakariausi. Kita vertus, iš istorijos yra žinoma, kad partizanų, jei tik jų reikalas yra teisus, nugalėti neįmanoma, jei turėtume mintyse ne buitinį, bet istorinį laiko matmenį.

„Drąsos kelio“ rinkimų į Seimą sąraše – nemažai dorų katalikų, daugiavaikių tėvų ir mamų, daug Lietuvai ir Bažnyčiai nusipelniusių žmonių, kurie būtų papuošę Krikščionių demokratų partiją ir būtų aktyvūs šeimos sampratos, gyvybės apsaugos, vaikų auklėjimo darželiuose, alkoholio reklamos draudimo ar kitų krikščioniškų vertybių gynėjai. Bet yra ir abejotinų asmenybių, perbėgėlių, kuriems pagal jų daug metų skleistas mintis geriau tiktų būti kitų partijų sąraše. Kaip atsitiko, kad partijos sąraše atsirado tokių margaspalvių asmenybių?

Kai atsirado „Drąsos kelias“, jis kai kam pasirodė perspektyvus būdas pakliūti į Seimą. Tada aplink ėmė zvimbti įvairūs mašalai. Kai kurie jų turėjo didelę įtaką, buvo priimti į šitą būrį, įrašyti į partijos sąrašą rinkimams į Seimą. Aš pats asmeniškai į šį partijos sąrašą pasiūliau apie 30 dorų žmonių – jie iš tiesų nuostabūs, esu laimingas su jais bendravęs. Galutiniame variante iš jų neliko nė trečdalio. Artimiausias iš jų sąraše buvo tik 25-uoju numeriu įrašytas Donatas Stakišaitis, kiti dar toliau. Bet jie liko, komanda yra, tikiuosi, kad mes neišsisklaidysime, išliksime, veiksime.

Kaip jausitės opozicijoje, kai joje teks būti kartu su Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionimis demokratais ir Liberalų sąjūdžiu, kuriems, atrodo, didžiausia blogybė yra ne Darbo partijos laimėjimas daugiamandatėje apygardoje, o „Drąsos kelio“ atsiradimas?

Mes būsime tikroji, esminė opozicija, o jie bus politinė opozicija. Mums svarbiausia yra moralės dalykai, dvasinė, o ne materialioji pusė. Mano siūlyti žmonės į rinkimus ėjo turėdami būtent tokį tikslą. Nežinau, kiek jį pateisins tie, kurie buvo išrinkti. Mūsų šūkis yra „Už valstybę ir teisybę“. Be teisybės nėra valstybės – galima pasiekti trokštamą gerovės lygį, bet, jei nebus teisybės, tai nebus ir laimės. Jungsimės, ieškosime sąjungininkų atskiroms akcijoms – teisėtvarkos reformoms, kovai su genderizmu, su tuo, kas vadinama mirties kultūra, rūpinsimės tautinės savimonės ugdymu. Ieškosime atskirų žmonių iš įvairių partijų paramos, eksperimentuosime. Bandysime būti tiesą sakanti politinė jėga. Pavyzdžiui, po rinkimų mes pirmieji iš išrinktųjų į Seimą pareiškėme Prezidentei, Seimo pirmininkei ir Vyriausiajai rinkimų komisijai, kad rinkimus reikia pakartoti. Mums tai gal ir nebūtų buvę naudinga, bet laikėmės nuostatos – naudinga ar nenaudinga, bet svarbu, kad būtų teisinga. Paskui tas pareiškimas tik dėl vidinių nesklandumų buvo tarsi atšauktas, nors jau buvo paskelbtas. Bandysime būti tuo, ką krikščionys vadina druska. Tai ir viskas, ką mes galime, neturėdami realios politinės galios. Bet kartais tai yra svarbiau nei kokie nors didingi planai ar užmojai.

Ar nebuvo apmaudu, kad jokios kitos partijos rinkimų kampanijos metu neparodė tiek priešiškumo „Drąsos keliui“, kaip TS-LKD ir Liberalų sąjūdis, tarsi dešiniosios partijos?

Kitos sisteminės partijos irgi nerodė draugiškumo, bet jos gudriai tylėjo. Labiausiai priešiška jėga, atrodo, yra liberalai. Jų ideologija su perdėtu individualizmu, reliatyvizmu moralėje yra visai nepriimtina. Mūsų tikslas nebuvo suardyti TS-LKD ir nuvaryti ją nuo valdžios, kuo mus gal daugelis jų gerbėjų kaltina. Tenorėjome, kad TS-LKD atsinaujintų, atsigaivintų, neužmirštų, kad yra kilusi iš Sąjūdžio, kad yra jo idealų įkūnytoja. Itin priešiška reakcija rodo, kad buvome ir esame teisūs, kad konservatorių reikalai su idealizmu yra prasti. Jei jie laiko mus priešais, tai belieka tik apgailestauti. Kai buvo norima susidoroti su teisėja Neringa Venckiene ir reikėjo panaikinti jos neliečiamybę, už tai aktyviai balsavo ir konservatoriai. Rytas Kupčinskas ir Naglis Puteikis šios partijos kaltės neišperka.

Bet užtat tie du žmonės buvo nubausti įrašant juos į sąrašo gilumą.

Todėl „Drąsos kelias“ sąmoningai prieš R. Kupčinską nekėlė savo kandidato. Tik dėl N. Puteikio nesutarėme, net susipykome, kai jam atsirado konkurentas iš mūsų partijos. Gerai, kad N. Puteikis vis dėlto laimėjo.

Vadinasi, artimiausia „Drąsos keliui“ vis dėlto yra TS-LKD?

Pagal deklaruojamas moralines vertybes ir pasaulėžiūrą – iš tiesų taip. Bet jei tai lieka tik deklaracija, tai tada yra kitas pavadinimas – išdavystė.

Per rinkimų kampaniją buvo matyti, kad labai skiriasi skirtingų „Drąsos kelio“ partijos kandidatų mintys tais pačiais klausimais.

Sutinku. Svarbiausia atrenkant žmones, bent mano bendraminčiams, buvo moralinis jautrumas – tikras ar suvaidintas – paaiškės vėliau. Tie žmonės, kurie jautriai, nepaisant jų pasaulėžiūros skirtumų, atsiliepė ir ėjo ginti tiesos, „Drąsos keliui“ tiko. Pavyzdžiui, buvęs socialdemokratas Povilas Gylys, kažkada buvęs netgi ministru, nepabijojo atvykti iš Vilniaus į Klonio gatvę, aktyviai dalyvavo ginant žmoniškumą bei tiesą. Gal ir buvo žmonių, turėjusių užslėptų tikslų, – viskas paaiškės vėliau, spręsime pagal darbus. Būtent todėl – dėl pasaulėžiūros skirtumų – neturėjome standartinės partinės programos. Mūsų, krikščioniškų pažiūrų grupės, nuostatos buvo tokios: teisybė, žmogaus prigimties apsauga, paremta krikščioniškosiomis vertybėmis, ir tautiškumas. Tų nuostatų ir stengsimės laikytis. Bet atsitiko taip, kad mūsų frakcijoje šie idealai nebus atstovaujami tokiu mastu, kokiu tikėjomės.

Kuri partija, Jūsų manymu, kelia rimčiausią pavojų Lietuvai?

Tai – „Darbo“ partija, labiausiai „mėsiška“, kurią dar galima vadinti cinikų partija. Pavojinga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuri itin „laisvo elgesio“, nes, sekdama savo garsios istorinės figūros grafienės Marijos Valewskos pavyzdžiu, vardan „polszcyznosc“ yra pasiruošusi bet kokiam sandėriui. Ypač pavojinga, kad pradeda lįsti V. Tomaševskio ryšiai su Maskva. Su lenkais bendros kalbos ieškoti galima tik per jų deklaruojamas katalikiškas nuostatas, aišku, jei katalikybė nebus traktuojama kaip „polska wiara“. Savo gretose turime tikrą, ne varšuvinį Lietuvos lenką Ryčardą Maceikianecą, kurio nuostatos, sekančios Mykolo Riomerio ir „krajovcų“ požiūrį į lietuvių ir lenkų santykius, mums yra priimtinos.

Ar išlaikysite vienybę, ar realu, kad „Drąsos kelias“ išsilaikys iki naujojo Seimo kadencijos pabaigos? Daugelis klausia, ar neatsitiks kaip su Arūno Valinsko įkurta Tautos prisikėlimo partija, kurios nariai išsilakstė po įvairias partijas?

Lyginti su Tautos prisikėlimo partija yra kvaila ir nepadoru todėl, kad ta partija nesislėpdama atėjo į Seimą daryti cirko. Mes gi atėjome tragiškame kontekste, todėl pasibjaurėtina yra lyginti mus su jais. Nežinau, ar subyrėsime, ar ne, bet einant į karą turi būti viena komanda. Ji yra minimali – septyni žmonės, tiek, kiek reikia frakcijai įkurti. Manau, kad rasime bendraminčių tarp save išsikėlusių žmonių. Vis dėlto tikiu, kad, kur du ar trys stos Jo vardu, apleisti nebūsime...

Dėkodamas už pokalbį, linkiu iš tiesų būti druska, kurios skonį visi pajustų.

Kalbėjosi
Romas BACEVIČIUS

Redakcijos prierašas. Interviu darytas prieš Konstitucinio Teismo sprendimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija