2012 m. lapkričio 23 d.    
Nr. 44
(2019)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Ligoninė – privilegijuota evangelizacijos vieta

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi
su medikais, neįgaliuoju ir jo slauge

Popiežiaus susitikimas su medicinos darbuotojais

Popiežiaus Benedikto XVI paskelbtų Tikėjimo metų ir naujosios evangelizacijos uždavinius siejant su įvairiomis apaštalavimo ir profesinės veiklos sritimis, lenko arkivyskupo Zigmundo Zimovskio vadovaujama Popiežiškoji sveikatos apsaugos taryba Vatikane surengė tarptautinę konferenciją tema „Ligoninė – evangelizavimo vieta: žmogiškoji ir dvasinė misija“. Lapkričio 15–17 dienomis vykusiame susitikime buvo daugiau kaip 600 dalyvių iš 65 pasaulio šalių, įskaitant Latvijos ir Baltarusijos atstovus. Šiandien pasaulyje veikia apie 120 tūkstančių katalikiškų ligoninių ir kitų su Katalikų Bažnyčios struktūromis susijusių medicinos centrų. Kai kuriuose varginguose Afrikos ar kitų kontinentų regionuose tai vienintelės sveikatos apsaugos institucijos, veikiančios gailestingumo ir artimo meilės tarnystėje.

Minėtoje konferencijoje kartu su medikais bei slaugytojais, profesionalais ir savanoriais, ligonių sielovadoje besidarbuojančiais dvasininkais, vienuoliais ir pasauliečiais dalyvavo katalikiškų ir valstybinių socialinės rūpybos struktūrų vadovai, daugelio šioje srityje besidarbuojančių nevyriausybinių organizacijų delegatai. Pabrėžiant dvasinio elemento svarbą, konferencija prasidėjo Šv. Petro bazilikoje aukotomis šv. Mišiomis, kurioms vadovavo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė. Homilijoje jis kalbėjo apie fizinio išgijimo vilties ir sielos išgelbėjimo troškimo artimą ryšį, todėl medicinai, kurios objektas yra ne daiktai, o amžinajai egzistencijai skirtas žmogus, reikia etinio kriterijaus ir atsakomybės. Prisimintos ir daug nuo ligų herojiškai kentėjusio palaimintojo Jono Pauliaus II mintys apie mediko ir paciento susitikimo „pasitikėjimo ir sąžinės bendrystės“ esmę.

Konferencijos dalyvius lapkričio 17 dieną audiencijoje priėmė popiežius Benediktas XVI, kuris prasmingai kalbėjo apie evangelizavimo uždavinius sveikatos apsaugos srityje. Susitikimas su Šventuoju Tėvu subūrė žymiai daugiau žmonių – beveik tris tūkstančius, – kadangi prie konferencijos dalyvių prisidėjo tuo pat metu Romoje vykusio Europos katalikų medikų asociacijų federacijos kongreso, svarsčiusio temą „Bioetika ir krikščioniškoji Europa“, delegatai. Buvo pakviesti Romoje veikiančių katalikiškų ligoninių darbuotojai ir kapelionai, universitetinių medicinos fakultetų studentai, į Dievo Motinos šventoves neįgaliuosius lydintys slaugytojai ir jų globotiniai, ligoniai su savo šeimų nariais.

Krikščioniško mokymo apie kančią esmė

Sveikindamas juos, popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad „Bažnyčia visuomet broliškumo dvasia dalinasi su tais, kurie patiria skausmą, remdamasi Dvasia To, kuris meilės galia kančios slėpiniui grąžino prasmę ir orumą“. Buvo prisimintas Vatikano II Susirinkimo uždarymo dieną, 1965 metų gruodžio 8-ąją, paskelbtas „Kreipimasis į vargstančius, ligonius ir kenčiančius“, kuriame pabrėžta, kad šie asmenys „nėra nei vieniši, nei nenaudingi“, kadangi vienijasi su Kristaus kryžiumi, taigi veikia išganymo darbuose. Su ta pačia vilties nuoroda Bažnyčia kreipiasi į sveikatos apsaugos srityse tarnystę einančius specialistus bei savanorius, suvokdama, jog „šis išskirtinis pašaukimas reikalauja išsilavinimo, jautrumo ir patyrimo“. Taigi tiems, kurie darbuojasi „kančios pasaulyje“, be akademinių titulų, reikalingi ir didesni gebėjimai, nes jų veikla susijusi ne tik su žmogiška, bet ir dvasine misija.

Šventasis Tėvas paminėjo, kad pagal Bažnyčios mokymą apie kančią, tik „tiesa geba prasmingai atsiliepti į kentėjimą“, ligoniui suteikdama paguodą be iliuzijų. Tai nereiškia nei visiško dvasinės sveikatos grąžinimo, nei fizinio skausmo panaikinimo, bet gilesnį ir brangesnį dalyką – tos patirties teisingą suvokimą. „Kristus nepanaikino kančios ir Jis netgi mums neatskleidė viso jos slėpinio: Jis tik ją priėmė savyje ir šito mums pakanka, kad suvoktume visą kančios vertę“, – sakė popiežius Benediktas XVI, pasiremdamas minėtu Vatikano II Susirinkimo dokumentu. Sveikatos apsaugos srityse besidarbuojantys katalikai turi būti kvalifikuoti krikščioniško mokymo apie kančią ekspertai, ir jų drąsiai katalikiškumo raiškai būdinga atsakomybė Bažnyčioje ir visuomenėje. Šventasis Tėvas paminėjo kelis mūsų laikų šventuosius, davusius tokio kančios supratimo liudijimą. Tarp jų buvo nurodyta šv. Džana Bereta Mola, kuri paaukojo savo gyvybę, kad galėtų gimti jos vaikas, visiškai neseniai kanonizuota šv. Ana Šefer, kone visą gyvenimą kantriai praleidusi ligos patale, garsusis genetikas, kandidatas į šventuosius, Dievo tarnas Žeromas Ležonas, buvęs Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas.

Paliesdamas naujosios evangelizacijos aktualumo medicinos srityje klausimus, Popiežius sakė, kad šią pareigą dar labiau sustiprina faktas, jog taupant valstybinių biudžetų lėšas ekonominės krizės akivaizdoje, vis labiau ribojami sveikatos apsaugai ir socialinėms programoms skirti resursai. „Būtent šiame kontekste ligoninės ir kitos pagalbos struktūros turi permąstyti savo vaidmenį, kad sveikata netaptų dar vienu prekiavimo objektu pagal rinkos dėsnius ir būtų rezervuota nedaugeliui (turtingųjų), bet garantuota visiems ir ginama, kaip bendrasis gėris“, – aiškino Benediktas XVI. Niekada negali būti užmirštas ypatingas dėmesys kenčiančių asmenų orumui ir solidarumo bei subsidiarumo principų taikymui sveikatos apsaugos politikoje. Šiandien, nors mokslo ir technologinės pažangos dėka medicina yra pajėgesnė išgydyti kūno fizines negales, bet gebėjimas tikrai globoti kenčiančius asmenis sumažėjo. Sumenkėjo medicinos mokslo etiškumas ir tai kelia pavojų užmiršti tikrąjį pašaukimą „tarnauti kiekvienam žmogui įvairiuose jo egzistencijos tarpsniuose“.

Visuomenei reikia „gerųjų samariečių“

„Reikia siekti ir viltis, kad krikščioniškojo mokymo apie kančią kalba, su jos prasmingomis užuojautos, solidarumo, pasiaukojimo, padėkos, savęs dovanojimo, nuolankumo sąvokomis, taps visuotine kalba tiems, kurie darbuojasi sveikatos apsaugos srityje“, – sakė Šventasis Tėvas. Tai evangelinė Gerojo Samariečio kalba, kuri, anot palaimintojo Jono Pauliaus II, yra „vienas esminių moralinės kultūros ir visuotinės žmogiškosios civilizacijos elementų“. Žvelgiant iš šios perspektyvos, anot popiežiaus Benedikto XVI, „ligoninės tampa privilegijuota evangelizacijos vieta“, jeigu į šią sritį įsijungia ir Bažnyčia, ir per ligonių bei medicinos darbuotojų sielovadą pristato Dievo veikimą, tampa „žmogaus ir pasaulio naujojo humanizavimo įrankiu“. Tik tada, kai visiškai aišku, kad medicininės pagalbos objektas yra žmogaus gerovė visomis trapiausiomis ir labiausiai pažeidžiamomis aplinkybėmis, ieškant prasmės neišmatuojamame kančios slėpinyje, tik tada ligoninė gali būti suprasta kaip misijos, o ne karjeros darymo vieta. Kaip tik tada ligoninėje kenčiančio žmogaus veidas priimamas kaip paties Kristaus veidas, atpažįstant jame Gerojo Samariečio meilės darbų prasmę.

Teigdamas, kad sveikatos ir evangelizacijos ryšys visada turi būti visų medicinos srityje dirbančių katalikų uždavinys, Šventasis Tėvas sakė, kad dabar labiau nei bet kada visuomenei reikia „gerųjų samariečių“, kurie turėtų dosnią širdį ir visiems ištiestas pagalbos rankas. Reikia aiškiai suvokti, jog žmoniškumo matą iš esmės apibrėžia santykis su kančia ir kenčiančiais. Tik taip peržengiama klinikinė riba ir atsiveriama transcendentinei plotmei, ir šiuo atžvilgiu fundamentalią svarbą turi sveikatos apsaugoje besidarbuojančių kunigų, kapelionų bei vienuolių vaidmuo. „Jų pirmoji pareiga yra pasiekti, kad nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus garbė atsiskleistų visoje sveikatos apsaugos panoramoje“, – paminėjo popiežius Benediktas XVI. Pagaliau, kreipdamasis į „brangius sergančius asmenis“, jis patvirtino, kad ligonių tylus liudijimas yra svarbi evangelizacijos priemonė tiems žmonėms, kurie juos globoja ir gydo, bei jų šeimoms ir artimiesiems. „Nė viena kenčiančiųjų bei tų, kurie yra šalia jų, išlieta ašara Dievo akivaizdoje nėra bevertė. Jie tampa kenčiančio Kristaus broliais ir sesėmis, taip prisidėdami prie pasaulio gelbėjimo“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, visiems suteikdamas širdingą apaštalinį palaiminimą.

Atnaujinama katalikų medikų chartija

Tarptautinės katalikų žiniasklaidos pranešimuose apie Vatikane vykusią Medicinos sielovados konferenciją „Ligoninė – evangelizacijos vieta: žmogiškoji ir dvasinė misija“ pastebima, kad Šventasis Sostas rengiasi publikuoti papildytą Sveikatos apsaugos darbuotojų chartiją, kuri pirmą kartą buvo paskelbta dokumente, kurio atnaujintą redakciją numatoma pristatyti birželį, kai bus celebruojama Tikėjimo metų Gyvybės orumo diena, išdėstomos Bažnyčios mokymo nuostatos sveikatos apsaugos srityje. Žinomi katalikų moralios medicinos principai, įskaitant absoliučią pagarbą žmogaus gyvybei nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties, prioritetinį rūpinimąsi sergančiu asmeniu, būtinumas vystyti paliatyvinę mediciną bus labiau išplėtoti pagal naujus bioetikos ir socialinės doktrinos pasiekimus. Naujoje chartijoje bus išsamiau aptariamos dabar medicinos srityje ypač aktualios solidarumo ir subsidiarumo problemos.

Bažnyčios nuomone, dėl bendrojo gėrio ir bendruomenės poreikių svarbu išsaugoti kiek įmanoma platesnį sveikatos apsaugos institucijų decentralizavimą, nors iškilę ekonominiai bei finansiniai sunkumai netgi pažangiose šalyse labai apribojo biudžetinių resursų galimybes. Ekonomiškai silpnose (ypač Afrikos) šalyse dėl minėtų lėšų stokos netgi farmacijos ir diagnostikos priemonių įsigijimui, nemažėja mirčių skaičius nuo epidemijų. Taigi, ugdant solidarią „sveikatos kultūrą“ katalikiškos gyvybės kultūros pagrindu su privaloma tarnyste kenčiančiam asmeniui bet kokiomis jo gyvenimo sąlygomis ir visais gyvybės tarpsniais, būtina atnaujintai iškelti medicinos etinius ir moralinius principus. Jų galiojimas turi apimti tiek medicinos personalo rengimą ir darbą, tiek sveikatos apsaugos valstybinę politiką, tiek ir privačias struktūras, pavyzdžiui, farmacijos kampanijas, kurios turi rodyti didesnį solidarumą neturtingųjų šalių ir žmonių poreikiams bei apriboti kuo didesnio pelno siekimą.

Dabartinė katalikiška Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija labiausiai remiasi palaimintojo Jono Pauliaus II mokymu ir jo 1995 metais paskelbta enciklika „Evangelium Vitae“ bei dar 1968 metais publikuota popiežiaus Pauliaus VI enciklika „Humanae Vitae“ (patvirtinusia Bažnyčios mokymą prieš kontracepciją). Dar buvo remtasi Tikėjimo mokslo kongregacijos 1987 metais paskelbta instrukcija „Donum Vitae“, kurioje priminta, jog Bažnyčia atmeta dirbtinį (in vitro) apvaisinimą, žmonių klonavimą, vadinamąją surogatinę motinystę ir eksperimentus su žmogaus embrionais.

Atnaujintoje chartijoje, matyt, bus atsižvelgta į kitus vėliau paskelbtus minėtus Šventojo Sosto dokumentus, vystant Bažnyčios bioetinį mokymą. Štai 2003 metais paskelbtoje „Doktrininėje notoje dėl kai kurių klausimų, susijusių su katalikų dalyvavimu politiniame gyvenime“, pabrėžiama, jog katalikai politikai ir medikai jokiu būdu negali remti abortų, eutanazijos ir kitų išpuolių prieš žmogaus gyvybę. Tikėjimo mokslo kongregacijos 2007 metais paskelbtame dokumente nurodoma, kad negalima nutraukti nuolatinėje vegetacinėje (komos) būklėje esančio paciento dirbtinio maitinimo vien tik dėl to, kad gydytojai nusprendžia, jog tas asmuo niekada nebeatgaus sąmonės.

Ši svarbioji Vatikano institucija, kuriai daugiau kaip du dešimtmečius vadovavo pats Šventasis Tėvas (tuometinis kardinolas Jozefas Ratcingeris), 2008 metais paskelbė instrukciją „Dignitas Personae“, kurioje vėl pabrėžė, kad visoje medicinos ir biologijos mokslo pažangoje pirmiausia turi būti vadovaujamasi žmogaus gyvybės šventos prigimties gynimu. Joje dar kartą buvo primintas etinis draudimas išgauti ir tirti žmogaus embriono kamienines ląsteles ir kitoks eksperimentavimas su embrionais, prigimčiai prieštaringa genetinė terapija, žmonių klonavimas. Pagaliau chartijos atnaujinimui bus atsižvelgta į 2009 metais popiežiaus Benedikto XVI paskelbtos socialinės enciklikos „Caritas in Veritate“ mokymą, kuriame aptariamos ir šiuolaikinės medicinos problemos. Šventasis Tėvas šios srities mokymą toliau plėtoja, skelbdamas apaštalinius laiškus Pasaulinei ligonių dienai, kuri Katalikų Bažnyčioje kasmet minima vasario 11-ąją Lurdo Dievo Motinos liturginėje šventėje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija