2012 m. lapkričio 30 d.    
Nr. 45
(2020)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Sumažėjo Lietuvos rinkėjų susidomėjimas politikos naujokais

Visuomenės nuomonės ir rinkos
tyrimų centro „Vilmorus“
direktorius Vladas Gaidys

Kodėl į Seimą šį kartą pateko tiek mažai naujų politinių darinių? Kodėl nesėkmę patyrė tautininkai, o Lietuvos lenkų rinkimų akcija laimėjo? Kodėl referendume lietuviai nepritarė naujos AE statybai? Ar „juodosios buhalterijos“ byla suteiks Darbo partijai populiarumo? Kokio įvaizdžio konservatoriams būtų sunku atsisakyti, net jeigu jie to norėtų? Kodėl smuktelėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingai? Į šiuos klausimus atsako Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „VILMORUS“ direktorius Vladas GAIDYS. Su juo kalbasi žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

 

Dabar, kai nurimusios rinkimų aistros, norėčiau paklausti, ką reiškia šių metų rinkimų rezultatai? Tai – partijų senbuvių, sisteminių, parlamentinių partijų, pergalė ir politikos naujokų nesėkmė? Kokios tendencijos klostosi lyginant su praėjusiais rinkimais?

Norėčiau prisiminti Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute neseniai surengtą konferenciją, kurioje dėmesio vertą pranešimą perskaitė politologė Jūratė Novogrockienė. Ji pateikė duomenis, kiek naujų politinių darinių patekdavo į Seimą 2000-aisiais, 2004-aisiais, 2008-aisiais ir 2012-aisiais. Akivaizdu, kad politikos naujokų, išrenkamų į parlamentą, sparčiai mažėja. Jei 2000 metais naujosios politinės partijos sudarė beveik pusę viso parlamento, tai šiuo metu naujų politinių darinių beveik nepatenka į Seimą. Naujokai šiemet tesudaro apie 10 proc. Remiantis šiais duomenimis, akivaizdu, jog naujiems politiniams dariniams į parlamentą patekti – keblus uždavinys.

Mano manymu, tokios tendencijos nėra blogas dalykas. Naujokų privalo šiek tiek būti, tačiau jie tikrai neturėtų sudaryti pusės viso parlamento, kaip tai atsitikdavo anksčiau. Lietuvoje po truputį stabilizuojasi politinė sistema. Atsiranda pastovių politinių darinių kaip demokratiniuose Vakaruose. Juk ten esama politinių partijų, kurios sėkmingai dirba ne dešimtmečiais, o šimtmečiais.

Ar tokia situacija perša išvadą, jog politika profesionaliai užsiimti siekiantys naujokai turėtų ieškoti galimybių savo gabumus parodyti pirmiausia jau veikiančiose partijose, jas ne tik atnaujindami, bet ir reformuodami, tobulindami?

Akivaizdu, jog visuomenė savo lūkesčius pradeda sieti su patirtį jau turinčiomis sisteminėmis politinėmis jėgomis. Toks postūmis greičiau sveikintinas nei smerktinas. Be abejo, naujokai pagrįstai skundžiasi, jog partijos senbuvės turi galimybes ypač sėkmingai dirbti dar ir dėl to, jog sukūrė naujokėms nepalankias finansavimo sąlygas. Naujokų skundai vis piktesni, bet akivaizdu, kad jiems tenka taikstytis su ne itin palankia realybe: parlamentinės partijos prieš kiekvienus rinkimus iš valstybės biudžeto atsiriekia sotų pyrago gabalą. O naujokai neturi tokių galimybių.

Dar norėčiau paaiškinti, kodėl, mano supratimu, Lietuvoje ženkliai smuktelėjo pasitikėjimas politikos naujokais. Čia kalta Tautos prisikėlimo partija (TPP). Šis politinis darinys gerokai sukompromitavo politikos naujokų įvaizdį. Pastaruosius ketverius metus visuomenė šaipėsi tiek iš TPP, tiek ir iš jos lyderio Arūno Valinsko. Manau, jog tie Lietuvos rinkėjai, kurie prieš ketverius metus savo balsais parėmė būtent politinius naujadarus, šiemet už naujas politines jėgas nebalsavo. Jiems, įtariu, buvo nepatogu prisipažinti, jog patikėjo A. Valinsko pažadais.

Kas ką besakytų, o TPP sudavė smūgį naujųjų politinių partijų autoritetui. Iki A. Valinsko nesėkmingo politinio pasirodymo naujokai dar turėdavo patrauklių spalvų ir džiaugėsi visuomenės pagarba. 2012-aisiais rinkėjai parodė, kad neskuba pasitikėti prieš rinkimus susikuriančiomis sąjungomis, politnėmis partijomis ar koalicijomis.

Kai kas tikėjosi, jog „Drąsos kelias“ (DK) laimės daugiau mandatų. Kodėl tik tiek laimėta? Kokios objektyvios ir subjektyvios klaidos, kurias padarė šio politinio darinio vadovai? Ar nebuvo galima išspausti bent šiek tiek daugiau?

Manęs nenustebino toks „Drąsos kelio“ pasirodymas. Daugiamandatėse apygardose DK atstovai gavo 8 proc. balsų. O iki rinkimų likus mėnesiui mūsų apklausos rodė, jog Neringos Venckienės vadovaujama partija surinks apie 6,5 proc. balsų. Likus savaitei iki rinkimų mūsų apklausos bylojo, jog DK turės 9 proc. balsų. Kitų apklausos firmų, sakykim, „Sprinter“ ar „Baltijos tyrimų“, duomenys taip pat buvo panašūs. Įdomu, jog DK lyderiai patys buvo patikėję neabejotina ir įspūdinga savo pergale. Įsiminė rinkiminę naktį nuskambėjęs N. Venckienės pareiškimas, esą ji nusivylusi priešrinkiminėmis prognozėmis, nes realūs faktai byloja ką kita. Tačiau tokia situacija klostėsi tik pirmosiomis rinkimų valandomis. Iš tikrųjų ji džiaugėsi per anksti. Kitą dieną po rinkimų jai teko nusivilti ne mūsų prognozėmis, o savo pasiekimais. Kad DK realiai galėjo iškovoti daugiau mandatų, tikiu. Jie išties turėjo puikų potencialą, kuris buvo susidaręs ne tiek dėl įvykių Garliavoje, kiek dėl jų įspūdingo pirmojo sąrašo dešimtuko. Pirmasis jų kandidatų dešimtukas buvo stiprus, įspūdingas. Pirmąjį dešimtuką sudarė stiprios, žinomos, spalvingos asmenybės, nors ir labai skirtingos. Taigi geresnių rezultatų DK galėjo pasiekti vien dėl intriguojančio pirmojo kandidatų dešimtuko, tačiau N. Venckienės vadovaujamai partijai pakenkė debatai televizijos laidose. DK atstovai triukšminguose televiziniuose ginčuose daugiau elgėsi kaip statistai. Pats mačiau kai kuriuos debatus, kuriuose, sulaukusi klausimo apie ekonomikos ar užsienio politikos subtilybes, N. Venckienė pareikšdavo, esą salėje sėdi DK atstovai, kurie į tokius klausimas galį atsakyti tiksliau nei ji. N. Venckienės prisipažinimas, kad ji ne viską išmananti, – puikus žingsnis. Išties neįmanoma visko žinoti bei suvokti. Geriau prisipažinti, nei spėlioti ar improvizuoti. Tačiau toks partijos lyderės elgesys prieštaravo laidos sumanymui. Pagrindinė tų laidų intriga būtent ši: į visus klausimus atsako būtent partijų generolai, o ne pulkininkai ir seržantai.

Gintaro Songailos vadovaujami tautininkai skaudžiai pralaimėjo, o Lietuvos lenkų rinkimų akcija pasirodė ne taip jau prastai. Kokias įvardintumėte tautininkų reklaminės kampanijos klaidas? Kodėl Lietuvos visuomenei tautininkai pasirodė neįdomūs? Ir kur slypi LLRA laimėjimų priežastis?

Tautininkai į apklausas buvo įtraukti šių metų gegužę. Kad pateko būtent į tokias apklausas, – puiku. Vis dėlto jais pasitikėjo itin mažai žmonių. Atvirai kalbant, buvau nustebęs, jog tautininkus apklausose paminėdavo itin mažai potencialių rinkėjų. Atrodytų, kad tautiškumo, nacionalumo, patriotiškumo idėjos aktualios daugeliui lietuvių. Be to, ir tautininkų vadovas – ne iš kelmo spirtas. G. Songaila – užtektinai žinomas, būtina pabrėžti, jau seniai. Visuomenė jį žino kaip energingą, išsilavinusį, nebijantį dalyvauti net kontroversiškai vertinamose eitynėse politiką. Tačiau rinkimų rezultatai – liūdni. Kai politinė jėga pralaimi rinkimuose, dažniausiai ieškoma rinkimų kampanijos metu padarytų klaidų. Čia ji greičiausiai niekuo dėta. Pralaimėjimo priežasčių reikėtų ieškoti kitur. Mano supratimu, tautiškumas, patriotiškumas, nacionalumas – sąvokos, kurios rinkėjams pirmiausia asocijuojasi su konservatoriais ir prof. Vytauto Landsbergio vardu. Lietuviams, kuriems rūpi tautiškumo išsaugojimas, automatiškai balsuoja už konservatorius ir prof. V. Landsbergį. Per pastaruosius du dešimtmečius susiklostė būtent tokia tvarka. Ir pakeisti ją labai sunku. Rinkėjai bent jau šiandien nemano, kad konservatoriams rūpi vien tik aukštosios technologijos ir ekonomika, o tautiškumas – nė motais. Taigi tautininkai, akcentuodami tautininkiškus dalykus, tarsi pamiršo, kad jie braunasi į jau užimtą teritoriją. Jie rinkėjams bandė pasakyti, jog ruošiasi ginti lietuvių tautai gyvybiškai svarbius dalykus, tačiau mūsų balsuotojai žino, jog nacionalumo reikalus gina ne kas kitas, o konservatoriai. Tautiškumo gynimas – labai svarbus Tėvynės sąjungos (TS) įvaizdžio komponentas. Jei net TS dėl vienokių ar kitokių priežasčių mėgins šį įvaizdį pakeisti, jiems tai padaryti bus užtektinai sunku. Potencialūs rinkėjai vis tiek dar ilgai konservatorius laikys pagrindiniais, svarbiausiais patriotais bei patriotų vienytojais. G. Songailos vadovaujami tautininkai čia tiesiog neturi kur įsiterpti.

Lenkų rinkimų akcija – visai kita istorija. Lenkai tiksliai žino, ko ir kodėl siekia, egzistuoja stiprus spaudimas iš išorės, ko jie neturėtų daryti. Šios aplinkybės palaiko įtampą. LLRA rinkėjai – nuolat mobilizuoti, todėl ir rinkimų rezultatai nėra prasti. Reikėtų atkreipti dėmesį į faktą, jog šį kartą dalis Lietuvos rusų balsavo būtent už LLRA. Juk švietimo reformos aktualios ir rusams. Joms spyriojasi tiek lenkai, tiek rusai. Ne sykį teko išgirsti pasakymų, jog „Lietuvos rusai skina Lietuvos lenkų pasiektų pergalių vaisius“. Gal rusų balsai šį kartą nebuvo labai akivaizdūs, tačiau atkreipkime dėmesį į Zarasų–Visagino rinkimų apygardą. LLRA čia iškovojo net 8,2 proc. balsų. O juk visi puikiai žinome, kad Visaginas ir Zarasai nėra tie miestai, kur gyventų daug lenkų tautybės žmonių. Po ketverių metų LLRA vargu ar dar labiau plėsis. Jie jau išspaudė viską, ką galima išspausti. Man būtų sunku patikėti, kad jie galėtų tapti dar aktyvesni nei šiandien. Tiesa, prie LLRA gali sėkmingai šlietis rusų tautybės piliečiai. Jei Lietuvos lenkai ir rusai eitų išvien, dar keletą papildomų mandatų naujajame Seime pajėgtų iškovoti, bet tik keletą, o ne keliolika.

Ar po ketverių metų tautininkų sąjunga turi galimybių patekti į Seimą ir sudaryti bent jau nedidelę frakciją?

2016-aisiais tautininkų lyderis G. Songaila susidurs su ta pačia dilema, kaip šiandien. Tėvynės sąjunga yra užėmusi tą pačią politinę erdvę, į kurią pretenduoja tautininkai. Beje, konservatoriai šią nišą vargu ar ketina kam užleisti.

Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, kai kuriose kitose Europos Sąjungos šalyse buriasi judėjimai, kurių lyderiai tvirtina norį ginti būtent prancūzų, vokiečių ar vengrų interesus. Ar šie procesai neturės įtakos Lietuvos politinėms realijoms?

Tokios galimybės atmesti nederėtų. Pagrindinis šiandieninio gyvenimo ypatumas – viskas labai greitai keičiasi ir transformuojasi, tačiau tautiškumo kilimui reikalingos specifinės sąlygos. Jei ilgainiui Lietuvoje ženkliai padaugėtų ekonominių ir politinių imigrantų, tada įmanomi patys kardinaliausi pokyčiai.

Ir vis dėlto privalome sutikti, jog bent dabar Lietuvoje nėra tokių problemų, su kuriomis susiduria, sakykim, belgai, gyvenantys Briuselyje. Ten šiuo metu gyvena net 25 proc. musulmonų. Todėl Belgijos sostinėje įmanomos trintys dėl religijos, papročių. Akivaizdu, jog tokia demografinė situacija turi įtakos visuomeniniam gyvenimui. Pavyzdžiui, nors Belgija – katalikiškas kraštas, kalbama, kad ten uždaromos bažnyčios, o mečetės – statomos. Taigi į šį klausimą atsakyčiau: Lietuvoje nėra nė vieno procento tų problemų, kurios kamuoja Vokietiją, Belgiją ar Prancūziją. Ryškiam tautininkiškam aktyvumui kilti nėra priežasčių. Jei, sakykime, į Lietuvą ilgesniam laikui gyventi atvyktų 10 tūkst. emigrantų iš svetur, tada mūsų nacionaliniai judėjimai, be abejo, taptų ir gausesni, ir populiaresni, ir aktyvesni.

Kokie referendumo dėl naujosios atominės jėgainės statybos ypatumai? Konservatorių vadovaujama dešiniųjų valdžia nesugebėjo patraukliai, įtaigiai pateikti šio projekto visuomenei, o AE statybos Lietuvoje priešininkai savuosius argumentus pateikdavo išradingiau? Ar čia esama kur kas rimtesnių priežasčių?

Apklausas šiuo klausimu mes atlikome šių metų gegužę ir birželį. Kad dabar referendume bus balsuojama prieš AE statybą Lietuvoje, buvo akivaizdu, nors paties referendumo metu atominės energetikos šalininkų ir padaugėjo.

Kodėl toks rinkėjų nusiteikimas? Juk dar prieš ketverius metus mes savo balsais rėmėme valdžios sumanymą puoselėti atominę energetiką. Mes šį planą palaiminome absoliučia balsų dauguma – net 91 proc. balsavo prieš AE uždarymą.

Nūnai populiari hipotezė, esą nusivylimas AE kilęs dėl tragedijos Japonijoje. Esą Lietuvos visuomenė pamatė, kokių bėdų atnešė atominė elektrinė Japonijoje, ir persigalvojo. Aš taip nemanau. Ekologinių baimių Lietuvoje nėra daug. Černobylio atominė jėgainė – užtektinai arti Lietuvos. Per Lietuvą tikrai perėjo radioaktyvūs debesys, kai sprogo Černobylio AE. Nepaisant aplinkybės, kad Černobylio tragedija įvyko 1986-aisiais, 1989-aisiais atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, esą dauguma lietuvių – už Ignalinos AE darbo pratęsimą. Taigi lietuviai kategoriškai pasakė: atominė eletrinė privalo būti saugi, tačiau jos atsisakyti – neverta. Toji viena iš pirmųjų apklausų bylote bylojo, kas Lietuvos žmonėms labiausiai rūpi: ekonominė nauda svarbiau už galimas ekologines grėsmes. Šie motyvai dominavo ir 2008 metų referendume, kurio metu mes pasakėme: atominė elektrinė privalo dirbti bei gaminti elektros energiją. Deja, tie, kurie inicijavo vajų dėl naujosios atominės jėgainės statybos, dabar sudėliojo ne tuos akcentus. Jie nuolat pabrėždavo energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos svarbą. Taigi sureikšmino politinius motyvus, o jų argumentai dėl ekonominės naudos buvo užtektinai abstraktūs. Naujosios AE statybos iniciatoriai neatsakydavo aiškiai į klausimus, kada šis projektas finansiškai atsipirks, kam reikės grąžinti pasiimtas paskolas, kiek kainuos elektros kilovatvalandė. Todėl esu įsitikinęs, jog 2012-ųjų referendume pareikštas nepasitikėjimas atomine energetika – ne dėl liūdno Fukušimos pavyzdžio, o dėl baimės prasiskolinti. Beje, negatyvus požiūris į naująją AE Lietuvoje nėra labai tvirtas. Jei negatyvumas būtų susidaręs dėl Fukušimos avarijos, minusą pakeisti į pliusą būtų sunkiau.

Kokių balsuotojų daugiausiai sulaukė referendumas dėl naujosios Lietuvos AE likimo – turinčių aukštąjį išsilavinimą ar tų, kurių išprusimo lygis – tik vidurinis išsilavinimas? Tiksliau tariant, savo teigiamą nuomonę noriau reiškė tie, kurie turi bent minimalių žinių, ar tie, kurie jų iš viso neturi?

„Vilmorus“ atliktos apklausos sako, kad naujosios atominės jėgainės statybas remia Tėvynės Sąjungos elektoratas bei jauni, išsilavinę vilniečiai ir tie, kurių pajamos – didesnės nei vidutinės.

Lietuvoje kilo rimtas triukšmas dėl galimo masinio rinkėjų papirkinėjimo ir grubių rinkimų įstatymo pažeidimų. Kam daugiau populiarumo pridės šis skandalas – rinkimus laimėjusiems ar pralaimėjusiems? Ar po aiškinimosi net Konstituciniame teisme visuomenė ims manyti, jog pažeidimai buvo grubūs ir masiniai?

Turėčiau pabrėžti, jog šis klausimas – sudėtingas, nes papirkinėjimas nėra labai tiksliai apibrėžiama sąvoka. Jei už balsą sumokama dešimt litų, tokį veiksmą tikrai galima vadinti papirkimu. O jei potencialūs rinkėjai vaišinami dešromis ir jiems surengiamas nemokamas koncertas, tokį elgesį be išlygų būtų sunku įvardinti būtent kaip papirkimą. Tokiu atveju galbūt labiau tiktų žodis „reklama“. Tai – įtikinėjimai bei viliojimai. Tarp politinės reklamos ir papirkinėmimo – platus diapazonas, todėl tiksliai nustatyti, už kokius veiksmus būtina bausti, o už kokius – dar ne, nėra lengva. Triukšmas dėl balsų papirkinėjimo Darbo partijai (DP) populiarumo nesuteiks, nes šios politinės jėgos elektoratas nėra toks tvirtas kaip TS-LKD. Dėl potencialių rinkėjų DP nuolat konkuruoja su „Tvarka ir teisingumu“ bei socialdemokratais. Neatmestina hipotezė, jog dalis DP gerbėjų gali perbėgti pas socialdemokratus ar tvarkiečius. Be abejo, absoliuti Lietuvos visuomenės dauguma nepritaria balsų pirkimams. Tokį elgesį lietuviai traktuoja kaip itin nepatrauklų. Ypač atstumianti istorija dėl balsų papirkinėjimo įkalinimo įstaigose. Vaišinimą dešromis ar ledais dar galima suprasti ir pateisinti, bet daryti spaudimą įkalintiems žmonėms – jau nežmoniška.

Lietuvos Prezidentė labai aiškiai rodo savo simpatijas ir antipatijas. Ar Dalios Grybauskaitės griežtumas daro įspūdį potencialiems rinkėjams? Ar didžioji visuomenės dalis mano, jog pralaimėjusieji tiesiog nemoka garbingai pripažinti savo nesėkmių?

Turėtume visi sutikti, jog griežtumas – prezidentės Dalios Grybauskaitės įvaizdžio dalis. Jei ji atsisakytų griežtumo, ji prarastų savo įvaizdį, kuris jai, beje, garantavo sėkmę prezidento rinkimuose, tačiau jos populiarumas smuktelėjo žemyn. Galima spėti, kad taip atsitiko ne tiek dėl DP ir jos lyderio Viktoro Uspaskicho kritikos, kiek del pastangų, kad į koaliciją įeitų buvę valdantieji, Tėvynės Sąjunga ir jos lyderis Andrius Kubilius, kuris nėra populiarus. Prezidentė parodė tam tikras simpatijas šiai politinei jėgai.

Tiksliau kalbant, Prezidentei buvo privalu kritikuoti darbiečių lyderius, bet gal nereikėjo demonstruoti savo simpatijų nueinančiam premjerui ir jo partijai. Tada ji būtų išsaugojusi savo aukštus reitingus. Yra padaryta taktinių klaidų komentuojant referendumo dėl atominės jėgainės statybos rezultatus. Gerai, jei Prezidentė turi savo kategorišką nuomonę ir jos nekaitalioja. Tokia D. Grybauskaitės laikysena nebūtų niekam labai užkliuvusi, tačiau ji per daug pabrėždavo, jog referendumo rezultatai neturi lemiamos reikšmės. Toks Prezidentės elgesys galėjo supykdyti rinkėjus, referendume ištarusius žodį „ne“. Juk Prezidentė tarsi pasakė, jog paprastų žmonių „balsas į dangų neina“. Tai byloja, jog Prezidentė nenori niekam nusileisti.

Prezidentė tvirtina negalinti bendrauti su Darbo partija gal ir todėl, kad galvoja apie būsimus Prezidento rinkimus?

Prezidentės kategoriškumo nesiečiau su artėjančiais rinkimais, nors D. Grybauskaitė greičiausiai sieks antrą sykį tapti rūmų S. Daukanto aikštėje šeimininke.

Kokią įtaką rinkėjų nuotaikoms daro Vilniaus apygardos teisme tiriama Darbo partijos byla? Rinkėjai ims gailėtis teisiamo V. Uspaskicho ar nuspręs, jog šį kartą nepopuliarioji Lietuvos teisėsauga elgiasi teisingai ir principingai? O gal ši istorija rinkėjams jau nusibodusi iki gyvo kaulo?

Darbo partijos byla jau seniai niekam įtakos neturi. Kaip kas manė prieš ketverius metus, taip mano ir šiandien. Tokia situacija susiklosčiusi dar ir dėl to, kad Lietuvoje teisėsauga labai nepasitikima. Visuomenė už gryną pinigą nepriima visų prokurorų ar teisėjų sprendimų. Tačiau pabrėžiu: „Juodosios buhalterijos“ byla tęsiasi ne vienerius metus, ir emocijos dėl jos jau nuslūgusios, nebent atsirastų kažin kokių skandalingų naujų aplinkybių, bet nieko naujo nėra. Lietuvoje užtektinai daug rinkėjų, kuriems V. Uspaskichas nėra baisus personažas. Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos visuomenė regėjo daug suklupusių politikų. Visuomenei šiandien kyla pagrįstų abejonių: jei DP lyderis toks baisus ir pavojingas, kodėl jo taip ilgai niekas nenuteisė? Manyčiau, kad ši byla rinkimų rezultatams neturėjo lemiamo poveikio arba tik labai nežymų. Tiesa, jei DP būtų bandoma uždaryti, tada darbiečių populiarumas greičiausiai šoktelėtų į viršų.

Kokie teigiami ir kokie neigiami Prezidentės ir valdančiosios koalicijos konflikto aspektai? Kokie čia įmanomi komentarai?

Įžvelgčiau du galimus paaiškinimus. Pirma, prezidentė D. Grybauskaitė nori, jog konservatorių pradėti stambūs projektai nebūtų nutraukti. Ji kovoja už konservatorių politikos tęstinumą, nes baiminasi, jog naujoji dauguma jų projektus nukiš į stalčius ir archyvus. Antras aspektas – psichologinis. Galbūt ji siekia tobulumo visur ir visada, o po 2012-ųjų rinkimų tapo akivaizdu, kad žmonės, su kuriais teks dirbti, nėra tobuli – galbūt pirko balsuotojų balsus, galbūt darė neleistiną įtaką įkalinimo įstaigose uždarytiems kaliniams. Taigi D. Grybauskaitei galbūt nepatogu pažvelgti į akis Europos Sąjungos vadovybei, bet tokius politikus šį kartą išsirinko lietuvių tauta. Ir ji demonstruoja distanciją. Ji rodo, kad jai – nepakeliui su buvusia politine dauguma.

Ši istorija turi pozityvų aspektą. Pirmą kartą labai aiškiai Lietuvoje buvo ir pasakyta, ir pabrėžta, ir akcentuota, jog rinkėjų papirkinėjimas – labai blogas užsiėmimas, ir už tokius žingsnius ateityje bus negailestingai baudžiama. Vadinasi, duotas ženklas – Lietuva nepakęs tų, kurie perka rinkėjų balsus. Tiesa, čia principingi bei kieti pasirodė Socialdemokratų partijos vadai. Jie davė ženklą, kad ir koks bebūtų rinkėjų pasirinkimas, Prezidentė jį privalo gerbti.

Dėkoju už pareikštas mintis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija