2012 m. gruodžio 14 d.    
Nr. 47
(2022)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Sekminės Advente

Kun. Vytenis Vaškelis

Kokie motyvai ir nuostatos esti žmogaus širdyje, kai jis ima ir paklūsta kito žmogaus paliepimams? Antai Jonas Krikštytojas, apėjęs visą Pajordanę ir skelbęs, kad norint tinkamai sutikti Ateisiantįjį, reikia nusigręžti nuo savo nuodėmių, nuskaidrinti sąžinę ir duoti gerų atsivertimo vaisių. Tiems izraelitams, kurie ėjo pas Jėzaus pirmtaką krikštytis ir iš vidaus neketino keistis, jis negailėjo karčių žodžių (plg. Lk 3, 7–9). Bet buvo ir tokių, kurie geranoriškai priėmė Jono Krikštytojo mokymą, tačiau vėliau nuklydo nuo tiesos, nes pradėjo vadovautis ne duotais jo pamokymais, o savo pačių iškreiptais užmojais.

Žymus filosofas S. Kierkegaardas rašė apie vieną turtingą žmogų, kuris nusipirko du puikius veislinius žirgus ir bandė pats juos dresuoti, tačiau nebūdamas žirgų žinovas jis leisdavo jiems elgtis taip, kaip jie norėjo, ir veikiai jų išvaizda pasidarė tokia apgailėtina, kad jie tapo panašūs į nuvarytus kuinus. Galiausiai jis nusprendė žirgus atiduoti paties karaliaus arklininkui. Po mėnesio visoje šalyje nebuvo kitos poros taip puikiai atrodančių eiklių žirgų, kurie, spindėdami ugningu žvilgsniu, pajėgdavo nesustodami nušuoliuoti septynias mylias. Žinovas vertė juos elgtis taip, kaip reikėjo, o ne kaip jie patys norėjo.

Žirgai – žmogaus norai, savininkas – žmogus, norintis pats sau vadovauti, o karaliaus arklininkas – Šventosios Dvasios vadovavimas. S. Kierkegaardas šio palyginimo pabaigoje sušunka: „O, kad žmonės suprastų, kokia laimė jiems tenka, kai karaliaus arklininkas paima vadeles į savo rankas!“

Jonas Krikštytojas, labai nuolankiai vertindamas save ateinančio Mesijo atžvilgiu, atvirai išpažįsta Jo pasiuntinybės didingumą ir krikštijimo Šventąja Dvasia pirmenybę. Šventosios Dvasios išsiliejimas – ne tik per Krikšto sakramentą krikštijamus mažutėlius esmingai perkeičiantis Jos veikimas ir tinkamai pasirengusiam jaunimui Sutvirtinimo malonių suteikimas, bet tai tikinčio žmogaus į paties Dievo gyvenimą panardinimas ir jo neatšaukiamo priklausomumo Viešpačiui Jėzui bei Jo Bažnyčiai meilės antspaudu patvirtinimas.

Kadangi Jonui Krikštytojui nebuvo skirta su apaštalais išgyventi didžiojo Sekminių įvykio (Šventosios Dvasios begalinį artumą jis patiria Amžinybėje), natūralu, kad apie Dvasios krikštą minioms kalbėjo būsimuoju laiku. Vis dėlto bebaimis šv. Jonas Krikštytojas dėl Kristaus ir Jo tiesos pasiryžęs visko netekti, tikrai buvo pilnas ypatingo Dievo Dvasios pripildymo, kuris per kankinystę jį nuvedė į šlovingą nemarybę.

Jo asmeninio mažėjimo troškimą ir nuolatinį augimą Kristuje vaizduoja šis dialogas. Nors atrodė, kad išminčius mėgavosi gyvenimu ir išgyveno kiekvieną jo akimirką, buvo žinoma, kad smerkdamas valdžios tironiją ar vadovaudamas mokinių grupei maro apimtame kaime jis labai rizikavo būti suimtas ar prarasti gyvybę. „Išminčius neturi mirties baimės“, – sakydavo jis. Kartą jis buvo paklaustas: „Kodėl žmogus taip lengvai rizikuoja savo gyvybe?“ „O kodėl žmogus nebesijaudina dėl gęstančios žvakės, kai ima aušti diena?“ – atsakė.

Nors mums Prisikėlimo rytas dar neišbrėško, bet visi esame kviečiami įžengti į tą Šventosios Dvasios erdvę, kurioje tikėjimas Kristumi pranoksta šv. Jono Krikštytojo mokymą. Kai jis, pavyzdžiui, kariams sakė, kad neskriaustų vietinių gyventojų ir pasitenkintų alga, tai šiuo metu, ačiū Dievui, kariuomenės kapelionai ne tik turi puikių galimybių skelbti autentišką krikščionybę, bet, dieviškojo Paraklito veikiami, savo asmeniniu pavyzdžiu gali liudyti Tą, kuris iš savo sekėjų trokšta, kad remtųsi tikėjimo darbais ir kaskart labiau siektų įsišaknyti Dievo Dvasios malonėje bei leistųsi Jos vedami.

Žinomas rusų šventasis Serafimas Sarovietis savo dvasiniam sūnui šitaip kalbėjo: „Kunigai tau sakė: „Eik į bažnyčią, melskis, laikykis Dievo įsakymų, daryk gera. Toks yra tavo krikščioniškojo gyvenimo tikslas!“ Bet jie kalbėjo ne visai teisingai. Malda, pasninkas, budėjimai ir visi kiti krikščioniški darbai, nors patys savaime labai kilnūs, nėra krikščioniško gyvenimo tikslas, bet veikiau priemonės, būtinos jam pasiekti. Tikrasis mūsų krikščioniško gyvenimo tikslas – įgyti Dievo Dvasią, Šventosios Dvasios malonę“.

Šventoji Dvasia, padėk mums savo gyvenimo būdu Tavęs neįskaudinti, ir suteik malonę ne tiek Tavo dovanų trokšti, bet Tavęs Pačios ieškoti, kviesti, ilgėtis, Tavuosius įkvėpimus priimti, kad laisvai atsiduotume Tavajam veikimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija