2013 m. sausio 4 d.    
Nr. 1
(2025)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Maironis sukūrė poetinę Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, viziją

Kalba, pasakyta gruodžio 13-ąją Seime, Jono Mačiulio-Maironio 150-ųjų gimimo metinių minėjime

Prof., habil. human. m. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė

Lietuvos Seimo paskelbti Maironio metai baigėsi. Šios dienos kultūros žmonės, jauni ir vyresni, savaip praneša Seimui, kad didžioji Maironio metų programa iš esmės buvo įvykdyta.

Žmogaus pasaulis, kaip mes visi suvokiame, yra daugialypis ir daugiaklodis. Mes sukamės savo kasdienybėje, savo darbuose ir rūpesčiuose, o už mūsų sukasi galingesni ratai, stipresnė jėga, kuri galiausiai viską sustato į vietas. Maironiui atrodė, kad ta didžioji jėga yra istorija, todėl labai daug dėmesio skyrė jai. Šiandien, minėdami didžiuosius kūrėjus ir Maironį, mes ieškome argumentų kultūrai, mes norime suprasti, kodėl, dėl ko atsitinka taip, kad kultūros vardai praėjus šimtmečiams išlieka gyvi ir svarbūs. Minėdami didžiąsias sukaktis mes atnaujiname kultūros argumentus. Ir Lietuvos Seimas, atskirai pagerbdamas Maironį, jo 150-ąjį rudenį, iš tiesų prisideda prie kultūros argumentų. Taip, Maironis yra vienas didžiųjų Lietuvos kultūros žmonių, viena iš pagrindinių šaknų. Nė vienas kūrėjas nepasiekia savo aukštumų netapdamas savosios tautos, savosios kalbos, kultūros argumentu. Didžiaisiais savo kūrėjais kultūra argumentuoja save, skleidžia savo prasmę ir savo būtinybę. Keičiasi tautų ir valstybių dariniai, santvarkos, o kultūra net tais atvejais, kai kenčia priespaudą ir prievartą, išlieka vis ta pati. Maironis yra vienas svarbiųjų mūsų kultūros grandžių. Jis perrašo, perkuria istorinę Lietuvą, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, pereina lietuvių ir lenkų unijos laiką, netgi išbando lenkų kalbą, kaip savo kūrybos kalbą.


Dievas Maironio balsuose

Regina Bliūdžiuvienė

Baigėsi didžiajam poetui Maironiui skirti metai, bet jo balsas tikrai nepaliaus skambėjęs iš skaidrių lyrikos posmų tol, kol bus mokančių klausytis širdimi ir atsiliepti dvasia. Kaip bevertintume Poetą, kokias jo kūrybos temas benagrinėtume, kokius priekaištus-dulkeles bertume ant jo atminimo, Maironis yra visas ir visam laikui – ne proginiams metams, ne surežisuotiems renginiams. Jis yra tikra Dievo dovana visai Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų. Viena stipriausių jo dvasios atramų, prie kurios jis ir jo lyrikos žmogus „be prieštaravimo maldos“ (eil. „Išvažiuojant“) glaudėsi sunkioje valandoje, yra Dievas. Taip, Maironis yra parašęs ir grynai religinių eilėraščių – ir dabar tebegiedama „Marija Marija“, – tačiau į Dievą atsigręžiama ne viename asmeninių išgyvenimų ar patriotinių jausmų kupiname eilėraštyje. Tad kokiais aspektais žvelgiama į Dievą 1986 metais išleistuose „Pavasario balsuose“? Koks yra žmogaus santykis su Dievu poetiniuose Maironio balsuose – eilėraščiuose?


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija