|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tų dienų aidai... Alfredas Girdziušas
Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą Sausio 13-oji. Kada ji prasidėjo? Gal 1987 metų rugsėjį prie Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų rugsėjo 28 dieną buvusiame A. Puškino skverelyje, kada omonininkai talžė su lazdomis susirinkusius vilniečius, gal 1990 metais per didžiojo spalio paradą, kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatus, skynė kelią šlovingajai, nenugalimajai raudonajai armijai, o Vilniaus Šiaurinio miestelio generolas Uschopčikas prieš desantininkų kolonas šauniai kilojo dar nesukruvintas letenas?.. Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus Šiaurinio miestelio, kur buvo sovietinės armijos dalinys, tvorose atsirado spragos. Jas užtempė maskuojančiais tinklais. Už jų tankai ir šarvuočiai. Sausio 7 dieną vadinamosios Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas leitenantas F. Kuzminas Lietuvos Vyriausybei praneša, kad SSSR gynybos ministro D. Jazovo įsakymu bus įvesta specialios paskirties desantininkų divizija Lietuvos jaunuolių priverstiniam ėmimui į sovietinę armiją. Kitą dieną jedinstvenininkai ir kapėesesinininkai bando įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Bandoma išprovokuoti muštynes arba netgi susišaudymą. Tai bandymas iškelti lozungą, kad lietuviai skriaudžia kitataučius, ypač rusus. Jų karštį atšaldo vandens čiurkšlės. Bandoma daužyti rūmų langus. Sausio 9 dieną lekiame prie Spaudos rūmų ir televizijos bokšto. Matau pavargusius kolegas žurnalistus po bemiegės budėjimo nakties. Čia aplinkui sukaliojasi šarvuočiai ir mašinos su kareiviais. Matyt, vyksta žvalgyba. Taigi aišku, tai lietuvių propagandos lizdai, kurstantys tarpnacionalinę nesantaiką tarp vietinių ir... rusų. Sausio 10 diena ramesnė, bet prie Parlamento, Spaudos rūmų, televizijos bokšto ir Konarskio gatvėje labai daug žmonių. Sausio 11 dieną apie pietus sužinome, kad užimtos Alytaus Krašto apsaugos patalpos ir Vilniaus Krašto apsaugos rūmai. Vieną vaikiną, sužeistą į veidą, nuveža į ligoninę. Lekiame vėl prie spaudos rūmų. Aplinkui tankai, desantininkai, sutraiškytos mašinos. Pastatas jau užimtas. Žmonės su vėliavomis prie įėjimo į pastatą, langai išmušti, sušaudytas pastato fasadas. Fojė sėdi kareiviai. Įkišu fotoaparatą pro iškultas duris. Tankai ardo neįšalusią žemę, asfaltą. Majoras, sėdintis ant tanko, linki man greitai susitikti Kolymoje. Į ligoninę vėl nuvežami keturi peršauti žmonės, o Žalgirio gatvėje iš sutraiškyto sunkvežimio, vežusio žaislus, pusgyvis ištraukiamas vairuotojas. Visur siautėja desantininkai. Užkirsti keliai į Vilnių. Vakare kariškiai užgrobia Vilniaus geležinkelio mazgą. Oro uoste pradėjo streiką jedinstvenininkai, kurių daugumą sudarė rusai, lenkai ir baltarusiai. Iš Vilniaus išvažiuoti sunku. Dar sunkiau pakliūti į miestą. Naktį prie Parlamento išgirstame, kad nusiaubtas Krašto apsaugos departamento pastatas T. Kosčiuškos gatvėje, o už valandos, kad apsuptas ypatingosios paskirties dalinys Valakampiuose ir dalis policininkų tapo judais su savo vadu Makutinovičiumi persimeta pas žmogžudžius. Ir vėl tarpnacionalinis gestas persimeta lenkai ir rusai. Su keliais fotografais gaudome mašiną norisi nuvažiuoti prie akademijos. Nieks nenori vežti. Laukiama, kada puls Parlamentą. Labai didelė įtampa. Žmonės eina ir eina ratu aplink Parlamentą. Taip šilčiau. Ryte prie Parlamento gauname laikraštį Laisva Lietuva. Baigiasi šeštadienis, dieną mieste ramu. Labai norisi miego. Reikia pailsėti, rytoj sekmadienis. Gal jokių akcijų nenumato bolševikai skerdikai... Magistralėje VilniusKaunas, jau už miesto, du šarvuočiai vienas šalikelėje, kitas stovi skersai. Trumpavamzdžiai automatai palydi kiekvieną automobilį. Mūsų autobuso nestabdo, nes išvykstame iš miesto. Deja, vidurnaktį Vilniaus miegą nutraukia tankų šūviai, apie antrą valandą buvo užgrobti Televizijos bokštas ir RTV pastatas S. Konarskio gatvėje. Po tankų vikšrais, nuo šūvių žuvo taikūs Lietuvos nepriklausomybės gynėjai. Trakiečių miegą tą sekmadienio naktį nutraukė ne tankų šūviai. 2 valandą nakties nutrūksta televizijos transliacija užgrobiamas radijo ir televizijos bokštas. Po kelių minučių per radiją anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis perduodamas nelaimės šauksmas... ...Visgi sekmadienį!!! Ar sutapimas, ar tokia agresorių taktika yra užpulti sekmadienį, kada žmonės mažiausiai tikisi sulaukti nelaimių. Ir užpulti miegančius hienų taktika. Vokietija 1939 metais užpuola Lenkiją prieš šventines dienas, po 17 dienų SSSR užpuola Lenkiją sekmadienį, Vokietija užpuola sovietus sekmadienį. Ir čia sekmadienis. Sutapimas?.. Už poros valandų Trakų miesto gatvėse pasigirsta per garsiakalbį raginimas vykti ginti Parlamentą, Lietuvos Nepriklausomybę. Autobusai laukia prie Kultūros rūmų. Lekiu į Galvės redakciją. Visur durys atviros. Nešami dokumentai, aparatūra. Sėdu prie telefono ir skambinu į Maskvą, Gorkio (dabar Nižnyj Novgorod) redakcijas, kur dirba pažįstami kolegos. Niekas netiki. Pagaliau 8 valandą ryto pakliūnu į Vilnių, į S. Konarskio gatvę. RTV komiteto pastatas ir šalia esantys namai su iškultais langais. Aplinkui šarvuočiai. Tankas įvarytas pro pralaužtą tvorą. Desantininkai pikti kaip šunys, tik automatų spynomis klaksi. Matosi kulkų išmuštos duobutės sienose. Ant gatvės, prie pat šaligatvio, dega daug žvakučių... 9 valandą iš RTV pastato išsiveržia sužvėrėjusių desantininkų sumuštas žurnalistas Virgilijus Martišauskas... Sako, kad dieną puls Parlamento pastatą. Apie 11 valandą pro Parlamentą pralekia du tankai ir 30 šarvuočių. Minios žmonių. Grūstis. Statomos barikados. Atvažiuoja daug sunkiasvorių mašinų, traktorių, atvelkami sugedę kelių volai. Gauname Respublikos laikraštį. Labai keista šio laikraščio nekliudė sovietai, nors ir skelbė kai kuriuos KGB slaptus (lyg ir) dokumentus. Susitarimas ar kai kurių aplaidumas? Net labai keista. Po pusiaudienio atvyksta SSSR Federacijos Tarybos nariai: B. Oleinikas, A. Ter-Petrosianas ir N. Dementejus. Vos prasibrauna pro skanduojančią minią. Kelią skina policijos pulkininkas. Žmonių vis daugėja. Gaunamas pranešimas, kad Borisas Jelcinas atvyksta į Pabaltijį. Viltis rusena, jog Parlamento nepuls. Jau vakare, devintą valandą, per radiją Vytautas Landsbergis praneša, jog ateinančią naktį nebus imtasi jokių karinių akcijų, bet įtampa neatslūgsta. Žmonės kalba, kad per bokšto langus mėtomi kažko prigrūsti maišai primena žmonių kūnus. Nuvažiuojame prie televizijos bokšto vaizdas niūrus. Žemė išmalta, tvoros išlaužytos, už jų laksto šalmuoti desantininkai. Vienas tauragietis parodo, kur žuvo žmonės. Kraujo visur, gilzių ir pėdų... Vielinėje tvoroje sušalusios gėlės. Įkišu fotoaparatą pro tvorą. Prie manęs puola desantininkai. Kažkokia moteris keikia įstrižaakę šalmuotą baidyklę. Tas mat tvoju atsikerta... Ir vėl naktis. Laužai aplink Parlamentą. Daug atvežta malkų. Daug jaunimo. Laužai aplink Parlamento rūmus. Laužai, laužai... Jaunimas bučiuojasi. Amžius daro savo. Antrame aukšte kunigas R. Grigas aukoja šv. mišias. Visoje šalyje paskelbtas trijų dienų gedulas. Ryte pasigirsta užgrobtų radijo stočių balsas svetimas, su rusišku akcentu. Karksi kolaborantai. Gedimino prospekte, prie Mokslų Akademijos, mūsų policininkai su automatais pastate vyksta SSSR Aukščiausiosios Tarybos delegacijos susitikimas su Lietuvos Respublikos kultūros ir meno atstovais. Koks tikslas? Tempti laiką kultūringai? Pafotografuoju ir nešdinuosi iš tuščio į kiaurą pilstymas. Praeina pirmadienis, antradienis. Trečiadienį visa Lietuva į Antakalnio kapines palydi sovietų teroro aukas. Kilometrinė vainikų ir gėlių kolona. Verkia senutės, jaunos moterys. Mergaitei visus pirštukus vaškas apliejo. Ji dreba ir verkia. Trispalvėmis apkloti karstai. Lietuva atsisveikina su Loreta Asanavičiūte, Virginijumi Druskiu, Dariumi Gerbutavičiumi, Rolandu Jankausku, Algimantu Kavoliuku, Vidu Maciulevičiumi, Apolinaru Povilaičiu, Ignu Šimulioniu, Vytautu Vaitkumi. Kitus žuvusiuosius Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Titą Masiulį ir Alvydą Matulką priglaudžia kitų rajonų žemelė. Trylika aukų sausio tryliktąją! Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu Nr.1-952 už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę apdovanoti (po mirties) I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu trylika žuvusiųjų. Vasario 18 dienos nutarimu Nr.1-1070 šiuo ordinu apdovanotas ir Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės gynėjas Vytautas Koncevičius, miręs nuo žaizdų vėliau. Tai keturioliktoji auka, paaukota ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro. Sako, skaičius 13 yra nelaimingas, tad gal keturioliktoji gyvybė buvo paimta, kad tokios tragedijos niekad nepasikartotų mūsų žemėje? O kiek liko suluošintų, sužalotų? Kiek liko gedinčių? Per radiją Litva Sovetskaja laikraščio redaktorius, aršus jedinstvenininkas A. Gelbachas skelbia pilietinį karą. Va, ir atsakymas lietuviai skriaudžia rusus, lenkus, baltarusius ir..., neduok tu Dieve, žydus... Iš kaspervizijos laužo liežuvį išgama Edmundas Kasperovičius. * * * Tos dienos man prisimena kaip pačios aktyviausios fotografuoji žmones prie laužų aplink Parlamento pastatą, fotografuoji vaikinus mirtininkų zonoje tarp dviejų barikadų priešais Parlamentą, fotografuoji tankus, desantininkus. Baimės tikrai nejaučiau, nes tada nesuvokiau, nesuvokėme ir mes visi, koks pavojus gresia bet kuriam, esančiam šalia tos SSSR enkavėdistinės žudymo mašinos, gyvenome euforija. Ir tie įvykiai įrodė dar kartą, kad rusiškoji žudymo mašina veikė, veikia ir veiks visada, kur tik ji beatsidurtų. Bolševizmo šmėkla, pagimdyta Vokietijoje gimusio žydo Karlo Markso prieš pusantro šimto metų ir vėliau už tai išvyto iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, pasisavinta Blanko-Uljanovo-Lenino Rusijoje, o vėliau dusinusi penkiasdešimt metų Lietuvą lietuviškomis komunistinėmis rankomis, bet diriguojant rusiškajam maestro... Mes gyvenome euforija. Ir ta keturiolikos nužudytų žmonių auka dar mažai kam aiškiai suvokiama. Atsiranda anų laikų vertintojų, sakančių o ko jie ten lindo. Mat, jis, žinia, kiurksojo namuose ir laukė, kada bus galima išlįsti ir tarti savo genialią mintį arba net pasiskelbti aktyviu Nepriklausomybės gynėju. Ir dauguma tokių gynėjų krovėsi turtus sąskaita tų, kurie buvo barikadose... Dar tada, kai vyko paskutinis Vilniuje rusų armijos paradas v čestj oktiabria (spalio garbei), kai mano fotoaparatą (kaip ir daugelio kitų mano kolegų) sudaužė iš desantininkų rikiuotės iššokęs žmogėnas, nesuvokiau, kad tie patys rusiukai vėliau šaudys ir traiškys po tankais mūsų žmones. O kas tą paradą organizavo? Lietuvos (?) komunistų partijos (KPSS) propagandinis leidinys Litva Sovetskaja, leidžiamas Burokevičiaus ir Naudžiūno šutvės, o finansuojamas iš Rusijos KGB fondų, lapkričio 5 dieną lyg ir uždavė pats sau klausimą: įvyks ar neįvyks karinis paradas, darbininkų demonstracija? Taip, jie iš anksto žinojo, kad darbininkai kareiviai iš Šiaurinio miestelio Vilniuje. Ir neapsiriko tiesiai šviesiai pasakė, kokį darbą jie dirbs. Vadinamasis LKP (SSKP) CK sekretorius A. Naudžiūnas pareiškė, kad paradas būtinai įvyks, ...yra Prezidento (?A. G.) Įsakymas, o tuo vadovaujantis gynybos ministras įsakė visiems kariniams daliniams (taigi ne darbininkams! A. G.), kad pravestų paradą, skirtą didžiosios spalio revoliucijos 73-iosioms metinėms paminėti... Naudžiūnas, atsiprašau, draugas Naudžiūnas, sakė, kad nepaisant trukdymų paradas bus, ir pridėjo: ...neslepiu, mes numatėme daugiau griežtesnes priemones kariuomenės judėjimui apsaugoti... O tam, kad vilniečiai būtų sąmoningi, išmėtė lapelius, kur, be kita ko, priminė apie 1863 metų SUKĖLIMO (taip parašė!) centrą Vilniuje, kad čia suplėvėsavo (taip parašė) tarybų valdžios raudonoji vėliava, kad vilniečiai nesitaikė su tautine nesantaika, kad vis didesnį dirbančiųjų nepasitenkinimą kelia Aukščiausios Tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nekompetentingi sprendimai ir totalitarinės ambicijos. JOS VEDA Į TARPNACIONALINĘ ĮTAMPĄ... Taigi tas paradas buvo mažutėlė repeticija vėlesniems veiksmams, sąnarių pamiklinimas. Rankas daugiausia miklino persirengę civilių drabužiais kariškiai, atvykę iš Kaune dislokuoto desantininkų pulko bei MVD dalinio kareiviai. Daugiausia buvo puolami tie, kurie fotografavo, filmavo, daugiausia žurnalistai. Kaip vėliau mano pažįstami kareiviai aiškino, į paradą ėjo su... užtaisytais koviniais ginklais. Buvo paskelbta kovinė parengtis Šiaurinio miestelio visiems kareiviams ir net tankistams, kareiviams iš MVD dalinio prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir kareiviams, dislokuotiems netoli Santariškių ligoninės.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |