|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nuoširdžiai mylėjęs Dievą ir Tėvynę AA kun. Algimantas KEINA (1937 02 211962 04 182013 01 16)
Sausio 16-osios rytą į amžinojo Tėvo namus iškeliavo Vilniaus arkivyskupijos kunigas Algimantas Keina. Kun. A. Keina gimė 1937 m. vasario 21 d. valstiečių šeimoje Moliakalnio kaime (Ignalinos r.). Naujojo Daugėliškio parapijoje buvo pakrikštytas, vėliau joje gavo tvirtus krikščioniško gyvenimo pagrindus. 1955 metais baigė Ignalinos vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Pasiruošimą kunigystei teko laikinai nutraukti dėl privalomos karinės tarnybos 19571960 metais. Užsitęsusias studijas baigė 1962 metais ir vysk. Petro Maželio 1962 m. balandžio 18 d. buvo įšventintas kunigu. Kunigiškai tarnystei buvo paskirtas į šias Vilniaus ir Pavevėžio vyskupijų ir Kauno arkivyskupijos parapijas: 1962 05 19 vikaru Naujojoje Vilnioje; 1963 03 20 administratoriumi Reškutėnuose; 1964 05 06 administratoriumi Paringyje; 1967 08 07 klebonu Valkininkuose; 1990 10 01 klebonu Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijoje; 1994 01 07 klebonu Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijoje; 2000 03 30 klebonu Kavarske; 2002 11 11 klebonu Uliūnuose ir administratoriumi Ėriškiuose. Šias pareigas ėjo iki 2008 11 16. Pablogėjus sveikatai 2008 metais kun. A. Keina kreipėsi į Panevėžio vyskupą, prašydamas atleisti iš klebono pareigų, o į Vilniaus arkivyskupą leisti apsigyventi Vilniuje. Šioje arkivyskupijoje jam buvo sudarytos sąlygos gyventi ir, pagal galimybes, talkinti sielovadoje Vilniaus Šv. Onos, o vėliau Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Kunigas Algimantas, nuoširdžiai mylėjęs Dievą ir Tėvynę, visada uoliai imdavosi visų darbų. Šalia sielovadinio darbo nuo 1980 metų jis įsitraukė į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklą, prisidėjo platindamas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką. Atsisveikinti su kun. A. Keina žmonės galėjo Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kurioje jis buvo pašarvotas. Čia sausio 18 dieną, penktadienį, 10 val. šv. Mišias aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupai Arūnas Poniškaitis ir Juozas Matulaitis, koncelebravo gausus kunigų būrys. Apie kunigą Algimantą kalbėjo kartu su juo kunigystės šventimus gavęs arkiv. S. Tamkevičius. Po šv. Mišių, velionio nurodymu, jo palaikai nugabenti į gimtąjį Naująjį Daugėliškį (Ignalinos r.). Ten, Šv. Joakimo ir Onos bažnyčioje, laidotuvių šv. Mišias aukojo vyskupai Jonas Boruta SJ, Jonas Kauneckas, Arūnas Poniškaitis, koncelebravo gausus kunigų būrys. Kun. A. Keina palaidotas Naujojo Daugėliškio bažnyčios šventoriuje. Pagal Vilniaus arkivyskupijos kurijos pranešimą
Kunigo prasmingo gyvenimo kelias Praėjusios savaitės trečiadienį po ilgos ir sunkios ligos miręs ir penktadienį palaidotas žymus sovietmečio laisvės kovotojas kunigas Algimantas Keina, dirbdamas kelių vyskupijų parapijose, garsėjo principinga laikysena, Tėvynės ir laisvės meile. Nuo pat Atgimimo pradžios tapo svarbiu Lietuvos Bažnyčios gyvenimo metraštininku, yra sukaupęs turtingą filmuotos medžiagos archyvą. Kaip XXI amžiuje 2012 metais rašė Kęstutis Pranckevičius, kun. A. Keina buvo daug kartų kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, kaip joks kitas. 1962-ųjų pavasarį kunigystės kelią Naujojoje Vilnioje pradėjusiam dvasininkui prieš keletą metų nebeliko vietos jokioje parapijoje (...) Kodėl kun. A. Keina iki šiol nepriskirtas jokiai parapijai, negali atsakyti ir jis pats. Tik iš tikinčiųjų parapijiečių lūpų tenka dažnai išgirsti, kad kunigas Algimantas dėl savo atviro ir tiesaus charakterio yra tapęs tarsi šašu ne tik pasaulietinei, bet ir bažnytinei valdžiai. Dzūkijos, Aukštaitijos ir kitų parapijų gyventojai, su kuriais kunigui teko gyvai bendrauti pastoracijos metais, šį dvasininką neretai lygina su maištingos sielos kunigu Antanu Strazdu, savo laiku aktyviai pasipriešinusiu polonizacijai ir carinei priespaudai. Interviu XXI amžiui kun. A. Keina tada sakė, kad pirmiausia su nuoširdžia meile dėkoja Dievui už suteiktas malones ir nužingsniuotą dvasininko gyvenimo kelią: Per pusę amžiaus teko patirti įvairiausių išbandymų ir sunkumų, daug neteisybės bei melo, tačiau ir tais aršiais sovietizacijos laikais sutikau nemažai šviesių, meilės ir pagarbos vertų asmenybių, padėjusių nepasiklysti klaidžiuose gyvenimo labirintuose. Ilgiausiai, net 23 metus, yra išdirbęs Valkininkų parapijoje, kur buvo persekiojamas už uolią tarnystę Dievui ir tėvynei. Nebuvo tos savaitės, kad manęs nekviestų į saugumą, į rajoną ar pas religijos reikalų įgaliotinį. Ne sykį bandė verbuoti, žadėjo gerą parapiją ir netgi parūpinti aukštesnes pareigas. Sulaukdavau gąsdinimų, kad įkišią į kalėjimą. Tardymo protokolo niekada nepasirašydavau. Parapijiečiai stodavo ginti mane kaip savo kleboną. Sykį jų grupė įsiveržė mane tardant. (...) Netrukus buvau laisvas. Mano namuose darydavo kratas. Tačiau tai manęs neišgąsdino, interviu XXI amžiui 2007 metais sakė kun. Keina. Kunigas Algimantas su nostalgija prisiminė nuostabiame Ignalinos krašte gimtąjį Moliakalnio kaimą, savo paprastus, neturtingus, bet darbščius tėvus Marcelę ir Vytautą Keinas. Dar mažas ganydamas galvijus nubėgdavo į Daugėliškio bažnyčią, patarnaudavo šv. Mišiose. Kun. A. Keina prisiminė, kad čia šv. Mišias aukodavo klebonas kun. Julijonas Steponavičius, būsimasis arkivyskupas. Tada, dar ankstyvoje jaunystėje, Algimantui gimė sumanymas tapti kunigu, o savo sieloje jis pajuto gilų vidinį potraukį eiti Kristaus keliu. Interviu kunigas Algimantas pasakojo: Tą norą, be abejo, suformavo ir pati gimtųjų namų aplinka. Prisimenu, kaip tėvelis po sunkios darbų savaitės sekmadieniais apėjęs gyvuliukus ištraukdavo iš lentynos kantičką ir giedodavo giesmes Marijai. Ypač įstrigo atmintyje gegužinės, liaudyje populiariai vadintos mojavomis. Graudulingos giesmės Dievo Motinai, ypač Sveika Marija, nuvilnijusi per sužaliavusį gimtąjį sodžių, mane iki ašarų sujaudindavo. Taigi tokia religinga aplinka be galo stiprindavo manyje dvasinius jausmus, žadino meilę ir pagarbą Dievui ir Bažnyčiai. Seminarijoje mokėsi stropiai ir uoliai, stengdavosi neleisti veltui laiko, su užsidegimu ruošdavosi kiekvienai paskaitai. Tačiau mokymąsi nutraukė priverstinė tarnyba sovietų armijoje. Išvežė mane toli, į pietus, prie Juodosios jūros. Tarnavau statybos darbų batalione. Drauge su manimi į tą patį karinį dalinį pateko ir bendrakursis Sigitas Tamkevičius, būsimasis vyskupas. Iš pradžių kasėme griovius, atlikome kitus sunkius darbus. Kiek vėliau patekau į sanitarijos dalinį, buvau felčeris, nors apie šį darbą žalio supratimo neturėjau. Po tarnybos tęsiau studijas ir 1962-ųjų balandžio 18-ąją Kauno Arkikatedroje vyskupo Petro Maželio drauge su devyniais kurso draugais (taip pat ir S. Tamkevičiumi) buvome įšventinti į kunigus, savo gyvenimo kelią pasakojo kun. A. Keina. Paskirtas vikaru Naujojoje Vilnioje, pateko pas klebono pareigas ėjusį kun. Vladą Gimžauską, kurį apibūdino kaip tėviškos sielos ir pastoraciniam darbui ištikimai atsidavusį, be galo kuklų ir jokių turtų neturėjusį kunigą. Jis buvo lenkas, bet vėliau tapo konvertitu. Jie, kaip žinote, dažniausiai išlieka uolūs ir principingi dvasininkai. Jis labai rūpinosi lietuviais, kurių Vilniaus krašte tais laikais būta nedaug. Į bažnytinę bendruomenę stengėsi įtraukti kuo daugiau mūsų tautiečių, nes lenkai ir taip buvo uolūs katalikai. Šio kunigo nuoširdumas ir gilus dvasingumas man padėjo sutvirtinti dvasinius pamatus tolesnėje kunigystės veikloje, taip jis įvertino savo pirmojo vadovo atsidavimą pastoraciniam darbui. Ir vėliau, sovietiniais metais, kilnojamas iš nuošalios parapijos į dar atokesnę, kunigas Algimantas susidurdavo, kaip jis apibūdino, su tikėjimą puoselėjančiais ir nuoširdžiai bendraujančiais tikinčiaisiais. Parapijiečiai tiesiog mūru stodavo ginti savo kleboną ar tikinčiųjų rankomis pastatytą namą parapijai. Dirbant Paringio parapijoje už sumanymą bažnyčioje maldomis surengti Naujųjų, 1967-ųjų, metų sutikimą iš kun. A. Keinos buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas. Ilgiau jam įsitvirtinti pavyko Valkininkuose, kuriuose klebonu dirbo 23 metus. Čia jis irgi sutiko daugybę uolių, giliai tikinčių parapijiečių. Drauge su jais pavyko iš esmės suremontuoti akmeninės bažnyčios vidų. Kunigas Algimantas geru žodžiu prisiminė tuometinį kolūkio vadovą Vytautą Ryškų, kuris, būdamas partinis, slapta padėdavo remontuoti šventovę, duodavo transportą, veždavo statybai reikalingas medžiagas. Betarnaudamas Valkininkuose kun. A. Keina sulaukė Atgimimo. Drauge su savo bendraminčiais aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, žadino žmonių sielose laisvos, nepriklausomos Lietuvos idėjas. 1991 metais, vėl grįžęs į Vilnių, buvo paskirtas klebonu Žvėryno Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijoje. Aktyviai gynė parlamentą Sausio 13-osios įvykių metu, žadino viltį žmonėms, suvažiavusiems iš visos Lietuvos, skatino jų pasiryžimą, traukė lietuviškas patriotines dainas, vesdavo giesmes, Rožinio ir kitas maldas. 1994 metais buvo iškeltas į Kauną, Karmelitų bažnyčią. Kauniečiai prisimena šį kunigą, kai kelerius metus čia dirbdamas, dalyvaudavo visuose tautiniuose minėjimuose ar renginiuose. Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Vėlinės, birželio 14-oji atmintinos ir tautos gerbtinos dienos, kai kunigas Algimantas, nuoširdžiai aukodamas nekruvinąją Jėzaus Kristaus auką, primindavo susirinkusiems žmonėms ypatingąsias tautos datas. Kaune jo ir kitų kunigų keliamas patriotizmas nepatiko posovietiniams veikėjams, niekinusiems sąžiningus kunigus. Kaip ir kiti patriotiškai nusiteikę kunigai, kun. A. Keina buvo apskųstas arkivyskupijai, apjuodintas spaudoje, o galiausiai ištremtas iš Kauno ir perkeltas į Kavarską. Tačiau po pustrečių metų buvo priverstas palikti ir šią parapiją. Jautė, kad virš jo kaupiasi įvairių nešvarių intrigų debesys. Laimė, kad sutiko Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką, kuris pakvietė dirbti į Panevėžio vyskupiją. Patekęs į paskutiniąją savo tarnystės vietą Uliūnus, netoli Panevėžio, vėl atrado daugybę nuostabių žmonių, gražiai ir prasmingai sugyveno su jais. Bet čia kun. A. Keiną užklupo sunki liga. Neišsiversdamas be gydytojų pagalbos, grįžo į sostinę, kur galėjo intensyviau gydytis. Vilniaus arkivyskupija leido apsigyventi Užupyje, greta Šv. Baltramiejaus bažnyčios, bet kun. A. Keina nebuvo priskirtas jokiai parapijai, t. y. pareigų neturėjo. Padedant a. a. vyskupui Juozui Tunaičiui, po kelerių metų gavo geresnes patalpas greta Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Tačiau, nors ir retkarčiais padėjo pastoracijoje, neturėdamas pareigų, vis sunkiau kovojo su įsismarkaujančia liga ir, užbaigęs žemiškąjį gyvenimą skausmuose, sausio 16 d. iškeliavo į Amžinojo Dievo namus. Kol dar pajėgdavo vaikščioti, daugelis vilniečių ir kiti jį gerai pažįstantys tikintieji iš visos Lietuvos matydavo ne tik religiniuose, bet ir įvairiuose pilietiniuose ar patriotiniuose renginiuose. Jis tryško energija, atsidavimu idėjai, žmonėms, buvo nusiteikęs patriotiškai. Savo, kaip kunigo, gyvenimo moto kun. Keina išsakė 2012 metais XXI amžiui duotame interviu. Paklaustas, ar jam nėra skaudu, kad kaip ir senais laikais, kai buvo puolamas svetimos, okupacinės sistemos veikėjų ar jų kolaborantų už aktyvią veiklą ginant tikinčiųjų teises Lietuvoje, platinant Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir kitą pogrindinę veiklą, yra puolamas ir šmeižiamas, kartais net stipriau nei tada, kun. A. Keina atsakė: Oi ne, nejaučiu jokios nuoskaudos ar pykčio. Viskas Aukščiausiojo valioje, nieko nepadarysi... Žinoma, kiek dar jėgos ir sveikata leistų, labai norėčiau būti naudingas savo brangiai Bažnyčiai, Tėvynei ir tikintiesiems, savarankiškai aukoti šv. Mišias, pasakyti ne vieną pamokslą. Deja, dabar dažniausiai tenka tik išklausyti išpažinčių ar koncelebruoti šv. Mišių metu. Kodėl pastaraisiais metais esu nustumtas į nuošalę, man ir pačiam tai lieka terra incognita. Atlikdamas pastoracinį darbą visur ir visada stengiausi išlikti nuoširdus ir atviras. Meluoti, pataikauti niekada neišmokau. Todėl kartais pasiekiantys gandai apie mane, kaip pernelyg griežtai besilaikantį Katalikų Bažnyčios kanonų ir reikalavimų kunigą, man lieka nesuprantami juk kitaip ir būti negali! Tokiais kunigais mes buvome seniai, ankstesnei ateistinei valdžiai nenusileidusieji kunigai ir kun. A. Svarinskas, ir kun. S. Tamkevičius, ir kun. J. Kauneckas, ir aš, ir kiti, aktyviai katalikų kovoje už teises dalyvavę kunigai. Tada mes rėmėmės tuo, kad tikėjimas yra gyvenimo gairės, kuriomis turime vadovautis tiek tada, tiek ateityje. Tokią kryptį mums nurodė pirmieji suimti ir nuteisti vyskupai ir kunigai. Ir mes tai darėme. (...) Man sunku suvokti, kad mums, kunigams, būtų draudžiama matyti, kaip valstybėje vis labiau išsikeroja biurokratizmo ir korupcijos ataugos, kurios lyg piktybinis vėžys graužia sveikąsias ląsteles. Asmeniškai esu sunerimęs dėl masinės tautos emigracijos, nemažėjančio skurdo, neteisybės, įžūlaus darbdavių elgesio su dirbančiaisiais. Iš kelių vilniečių teko neseniai išgirsti, jog pusmetį ir ilgiau negauna algų, nors prašmatnų, milijonų vertės pastatą jie jau senokai pastatė... Nesuprantu, kur ritasi mūsų valstybė, šitaip likimo valiai palikdama savo piliečius? O juk ant jų pečių laikosi ta pati valstybė ir visos jos institucijos! Galbūt tokiu būdu sąmoningai ar nesąmoningai bandoma pamažu sunaikinti mūsų tautą, o galų gale ir pačią valstybę?.. (...) Be abejo, reikia pripažinti, jog mūsų visuomenės dalis per savo abejingumą ir neveiklumą yra įklimpusi ne tik į socialinę, bet ir į dvasinę degradaciją. Mūsų bet kokiai valdžiai būtina nepamiršti trijų esminių dalykų Dievo, Žmogaus ir Teisingumo. Ant šių kertinių pamatų, kaip sakydavo senovės romėnai, laikosi ir visa valstybė. Norėdami gyventi sveikoje ir visavertėje visuomenėje, pirmiausia pasirūpinkime ateities karta, jos doroviniu ir dvasiniu ugdymu. 2012-aisiais, dėkodamas Dievui už jam suteiktus 75-erius gyvenimo metus, pats vienas aukojo šv. Mišias Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos koplyčioje, be jokių prakalbų, be Bažnyčios dignitorių, be artimiausių draugų ir, žinoma, be orkestrų. Toks jau yra tų atspariųjų tikinčiųjų, pasauliečių ar kunigų, likimas. Tie rūpesčiai, tas skausmą jam kėlusių reikalų, kurie niekada nepaliko jo sielos, paslėpimas giliai širdyje ir sukėlė, o vėliau ir aštrino, pasalūnišką ligą. 2012 m. balandžio 18 d. tyliai ir kukliai minėdamas auksinį tarnystės Dievui ir Bažnyčiai jubiliejų, jausdamasis vienišas savo jubiliejaus dieną ir likdamas tik su Švč. Mergele Marija, kuriai šis taurus kunigas sudėjo savo skausmą, aukodamas Padėkos šv. Mišias išreiškė nuoširdžią padėką Dievui ir Gailestingumo Motinai už nueitą nelengvą kunigystės kelią, Amžinybėje besiilsintiems tėveliams, vyskupams ir kunigams, visiems geros valios žmonėms, maldomis palaikiusiems dvasininko pastoracinę veiklą. Nebuvo tai kunigas, garbinamas nei šių laikų nepriklausomos Lietuvos, nei sovietinės spaudos puslapiuose. Greičiau jis buvo minimas kaip netinkantis, nenuolaidus, nepatogus, nepritampantis ir prie anų, ir prie šių laikų. Netinkamas kunigas jis pasidarė ir dėl savo uolumo Dievui ir Bažnyčiai, ir dėl meilės Tėvynei, ir dėl principingumo. 2007 metais XXI amžiui jis sakė: Turiu sukaupęs per 300 kasečių, kurių trukmė daugiau nei 1000 valandų. Dabar mano tikslas visa tai kiek įmanoma sutvarkyti, sumontuoti, perrašyti iš juostų į kompaktines plokšteles. Žinoma, ten yra ir nekokybiškos medžiagos, nes dirbta neturint reikiamos patirties. Dideles galimybes dabar suteikia kompiuteris. Pasitelkus jį, galima įkomponuoti muziką, vaizdus, įrašyti savo garsą, komentarus. Turiu tokių nufilmuotų kadrų, kokių niekas kitas nėra užfiksavęs. Vienintelis filmavau Žagarėje, arkiv. J. Steponavičiui ten švenčiant savo kunigystės 50 metų sukaktį. Turiu kitiems nežinomų kadrų iš kardinolo Vincento Sladkevičiaus gyvenimo ir veiklos. Filmavau nemažai renginių, skirtų Panevėžio vyskupijos 80-mečiui. Taip bandau nors truputį prisidėti išsaugant savo tautos istoriją. Kokį džiaugsmą pajunti, kai sugebi prikelti partizanus. Jie mūsų tautos stiprybė ir šviesa, iš jų verta mokytis, kaip reikia mylėti Lietuvą. Jis dažnai filmuodavo, o po to kurdavo vaizdo diskuose įvairius patriotinius renginius. Dabar pakeisti kun. A. Keinos filmuojant renginių vaizdus nelabai kam bus. Neaišku, kokio likimo sulauks gausūs jo sukurti filmai. Jis daug jų pridarė, prigamino, gal paleido į žmones. Jis filmuodavo kiekvieną tautinį patriotinį renginį, kurio nelankydavo valdžios žmonės, įrašydavo dar vieno kito gyvo likusio partizano pasakojimą, filmuodavo jau retai bevykstančius partizanų ir jų rėmėjų idėjų tęsėjų kasmet Didžiosios kovos partizanų apygardos vykstančius susitikimus, per 50 kilometrų aplenkiamus valdžios, įamžindavo kunigų sukakčių minėjimų momentus, pagaliau, nepraeidavo pro pakelėje rymantį Rūpintojėlį, kryžių ar meno dirbinį. Ir viską jis atiduodavo veltui, nors filmo parengimui skirdavo daug laiko. XXI amžiaus redakcija Internetu nesinaudojantiems žmonėms bus sunku pamatyti kun. A. Keinos sukurtus istorinės atminties filmus. Tačiau vis vien nurodome, kad juos galima surasti per Google.lt padarius užklausą, o daug jų jau yra sudėta portaluose www.partizanai.org, www.mefeedia.com.
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |