Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Bažnyčiai rūpi migrantų vargai ir viltys

Mindaugas BUIKA

Bažnyčios pozicija

Prisimenant Šventosios Šeimos politinio prieglobsčio paieškas antikiniame Egipte, bandant išvengti Erodo galimo susidorojimo su Kūdikėliu Jėzumi, rūpinantis daugelio milijonų dabartinių migrantų ir pabėgėlių reikalais, Bažnyčia kasmet mini Pasaulinę migrantų dieną. Šiemet sausio 13-ąją, jau 99-ąjį kartą, popiežius Benediktas XVI tradiciškai paskelbė kreipimąsi, pavadintą „Migracija – tikėjimo ir vilties piligrimystė“, kuriame vėl primena savo mokymą, jog „kiekvienas migrantas yra žmogus, turintis neatimamas pagrindines teises, kurias visiems privalu gerbti visomis aplinkybėmis“ (enciklika „Caritas in Veritate, 11).

Šventasis Tėvas rašo, kad „gausybės migrantų širdyse tikėjimas ir viltis yra neperskiriami, nes jie trokšta geresnio gyvenimo, mėgina atsikratyti beviltiškumo (savo gimtojoje šalyje) dėl nieko gero nežadančios ateities“. Tikinčiuosius migrantus stiprina guodžiantis suvokimas, kad „Dievas savo kūrinių nepalieka likimo valiai“, ir tai padeda lengviau iškęsti neišvengiamą išsiskyrimo su tėvyne ir artimaisiais skausmą, gal net pyktį dėl susidariusios padėties, su „slapta viltimi“ kada nors sugrįžti į gimtinę pagerėjus situacijai. Bažnyčia, priimdama šį migracijos keliamą tragizmą, bendradarbiaudama su visais geros valios žmonėmis, padeda sušvelninti išvykusių svetur dalią.

„Kita vertus, Bažnyčia kelia aikštėn migracijos teigiamus aspektus, potencialą ir išteklius, – aiškina savo kreipimesi popiežius Benediktas XVI. – Ji pabrėžia, kad būtinos konkrečios priemonės, skatinančios ir padedančios migrantus, prieglobsčio prašytojus bei pabėgėlius visiškai integruoti į naują visuomeninę bei kultūrinę aplinką“. Čia svarbų vaidmenį vaidina religija, ekumeninis dialogas, naujų, migrantais besirūpinančių pastoracinių struktūrų kūrimas, padedantis „juos visapusiškai įtraukti į vietinių bažnytinių bendruomenių gyvenimą“. Taigi Bažnyčia, įgyvendindama jai patikėtą misiją, migrantams „visada siūlo brangią dovaną – susitikimą su Kristumi, duodantį pradžią tvirtai bei patikimai vilčiai“, – patvirtina Šventasis Tėvas, siekdamas šį reiškinį susieti su naujosios evangelizacijos bei dabar celebruojamų Tikėjimo metų poreikiais.

Pasirinkimo teisė

Akcentuodamas ne tik socialinę pagalbą, bet ir dvasinės sklaidos uždavinius, jis sako, kad kaip tik šios sąsajos skatina migrantų „autentišką integraciją į visuomenę, kurioje visi nariai būtų veiklūs, atsakingi už vienas kito gerovę, dosniai prisidėtų savo indėliu ir kaip visaverčiai piliečiai dalytųsi tomis pačiomis teisėmis bei pareigomis“. Migrantai ne tik tikisi, kad bus suprasti jų sunkumai, bet ir kad bus pripažinti atsinešti gebėjimai bei vertybės, ir jie yra pasirengę dalytis su priimančios šalies stokojančiais bei nuskriaustaisiais savomis žmogiškomis ir materialinėmis gėrybėmis. Taigi migrantai gali prisidėti tiek savo profesiniais gebėjimais, tiek socialiniu bei kultūriniu paveldu, tiek ir vertingu „savo tikėjimo liudijimu, suteikdami vietinėms krikščioniškos tradicijos bendruomenėms naujų impulsų, skatinančių susitikti su Kristumi ir kviečiančių geriau pažinti Bažnyčią“. Iš tikrųjų jau yra nemažai pavyzdžių, kai iš besivystančios šalies atvykę giliai tikintys migrantai vertingai ir aktyviai prisideda prie sekuliarizuotos Vakarų visuomenės naujosios evangelizacijos.

Paliesdamas kai kuriuos politinius, ekonominius ar net kriminalinius (nelegalios imigracijos, prekybos žmonėmis) klausimus, popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi pripažįsta, jog „kiekviena valstybė turi teisę reguliuoti migracijos srautus ir vykdyti politiką, atsižvelgdama į visuotinius bendrojo gėrio reikalavimus, bet visuomet laiduodama pagarbą kiekvieno žmogaus orumui“. Bažnyčia pabrėžia kiekvieno asmens teisę emigruoti, „leidžia žmogui įsikurti ten, kur jis mano galėsiąs geriau išskleisti savo gebėjimus, tikslus ir sumanymus“. Dabar būtina patvirtinti teisę nemigruoti, sudarius reikiamas įsitvirtinimo bei savirealizacijos sąlygas gyvenant savo tėvynėje. Iš tikrųjų emigracija dažnai būna ekonominio netikrumo, kitų socialinių problemų padarinys, o persikėlėliai būna aukos, bet ne atsakingi veikėjai. „Svetur neretai daugelis gyvena visuomenės paribiuose, kartais yra išnaudojami, negali naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis“, – pabrėžia Šventasis Tėvas.

Jis nurodė tokį negatyvų ir susirūpinimą keliantį reiškinį, kai migrantai „persiima elgsena, kenkiančia visuomenei, kurioje jie gyvena“, įsitraukia į nusikalstamumą, prostituciją, terorizmą, narkotikų ir alkoholizmo plėtrą, ir tai yra vietinių gyventojų priešiškumo ateiviams priežastis. Dėl to kreipimesi pabrėžiama, kad reikia rūpintis migrantų teisėmis bei orumu, o pastariesiems „privalu gerbti vertybes, siūlomas visuomenės, į kurią jie integruojasi“. Šiame kontekste skaudus atvejis yra vadinamoji prekyba žmonėmis, kurios aukomis dažniausiai tampa vaikai ir moterys. Popiežius Benediktas XVI pripažįsta, kad „šie nusikaltimai ryžtingai smerktini ir už juos skirtinos bausmės“, bet tuo pat metu normatyvinius nuostatus „turi lydėti kantrus ir nuolatinis mąstysenos ir sąžinės ugdymo darbas“.

Statistikos tendencijos

Migracijų stabilizacija ar netgi sulėtėjimas šiuo metu yra svarbus bendrosios globalizacijos proceso bruožas. Pagal 2010–2011 metų įvairius statistinius duomenis, pasaulyje yra apie 215–220 milijonų užsienio migrantų, kurie sudaro apie 3 proc. planetos gyventojų. Dar maždaug 740–760 milijonų yra vadinamieji „vidaus migrantai“, priversti palikti savo gyvenamąsias vietas dėl pilietinių konfliktų ar gamtinių nelaimių, bet liekantys savo šalies teritorijoje. Taigi, galima sakyti, kad dabar maždaug vienas milijardas arba septintadalis žmonijos yra migrantai arba pabėgėliai.

Tarp pirmojo dešimtuko šalių, turinčių daugiausia išvykėlių svetur, pirmauja Meksika (apie 13 milijonų jos gyventojų yra emigravę, daugiausia į JAV), toliau seka Indija (12 mln.), Rusijos Federacija (11 mln.), Kinija (8,5 mln.), Bangladešas (6,5 mln.), Ukraina (6,5 mln.), Palestina (5,7 mln.), Didžioji Britanija (5 mln.), Filipinai (4,5 mln.) ir Pakistanas (4,5 mln.). Pirmajame dešimtuke šalių, priėmusių daugiausia migrantų, aiškiai pirmauja Jungtinės Amerikos Valstijos (43 mln.), toliau seka Rusijos Federacija (12 mln.), Vokietija (11 mln.), Saudo Arabija (7 mln.), Kanada (7 mln.), Prancūzija (6,5 mln.), Didžioji Britanija (6,5 mln.), Ispanija (6 mln.), Indija (5,5 mln.) ir Ukraina (5 mln.).

Kai kurios Vakarų šalys tik imigracijos dėka gali išspręsti sunkias demografines problemas. Pavyzdžiui, Vokietijoje, kur dėl mažo gimstamumo natūralus gyventojų pasikeitimas yra neigiamas, migrantai kompensuoja šią netektį. Štai 2012 metais Vokietijoje gimė apie 660 tūkst. kūdikių, o mirė 870 tūkst. žmonių. Tačiau migracijos teigiamo saldo dėka (340 tūkst. asmenų prieaugis), bendras šalies gyventojų skaičius liko stabilus ir netgi šiek tiek padidėjo (iš viso apie 82 mln. gyventojų).

© 2013 „XXI amžius“