2013 m. sausio 25 d.    
Nr. 4
(2028)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Patepimas Jam ir mums

Kun. Vytenis Vaškelis

Keturiasdešimties dienų dykumos pasninko sustiprintą savo Sūnų Jo tėviškėje Nazarete Dievas Tėvas patepė Šventąja Dvasia, kuri, pasak Bažnyčios mokytojų, yra patepimo versmė ir viršūnė. Kristus (gr. christos – pateptasis), visus šėtono gundymus atrėmęs (plg. Lk 4, 1–13), buvo visiškai pasirengęs išlaisvinti visų laikų žmonijos nuodėmės belaisvius, kad jie, savo vidumi praregėję, suvoktų, jog tikrasis jų Gelbėtojas yra Jis, kuriam lenkiasi Visata ir prieš kurį suklumpa ant kelių kiekvienas geros valios žmogus (plg. Fil 2, 10).

Galutinis Jėzaus patepimo tikslas – per kryžiaus kančią ir prisikėlimo šlovę visus atpirktuosius nuvesti į dieviškosios Karalystės laimę, kurios starto aikštelė buvo žmonių širdys, prižėlusios piktžolių. „Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Jis iki galo įvykdė tai, dėl ko buvo siųstas, ir niekas negali prilygti Jo išaukštinimui.

Kokia Kristaus, tokia ir mūsų dalia – per crucem ad lucem. Pirminį malonės patepimą gavome, kai Krikšto sakramento maudyklėje amžinai dingo gimtoji kaltė, ir Dievo Dvasia ant mūsų pradėjo tekėti upokšniais... Per Sutvirtinimo sakramentą Viešpaties buvome pašaukti dieviškojo patepimo augimo brandai ir jo derliaus pjūčiai. Sutvirtinimo palaimą patiria tas, kuris to tinkamai pasiruošęs trokšta.

Štai vienos merginos liudijimas: „Suartėjau su Bažnyčia per Sutvirtinimo sakramentą. Jį prisimenu kaip lemiamą savo gyvenimo įvykį. Tą dieną, kai priėmiau šį sakramentą, kažkas manyje pasikeitė. Tą akimirką, kai vyskupas patepė mano kaktą, pajutau širdyje netikėtą virpulį, o sielą užliejo didžiulė šiluma, tarsi būtų vėl užsiliepsnojusi seniai užgesusi ugnis. Bet didžiausią įspūdį man padarė užplūdęs iki tol niekada nepatirtas džiaugsmas“. Ne tik šią merginą, bet ir visus, kurių tikėjimo dorybė pražysta artimo meilės darbais, veda ir moko tiesos kelio pats Patepimas – Šventoji Dvasia (plg. 1 Jn 2, 27).

Bažnyčios Tėvai byloja ne tik apie sakramentinį patepimą, bet ir apie dvasinį, kaip krikščioniško gyvenimo būdą. Šv. Augustinas, šv. Grigalius Didysis ir kiti šventieji komentuodami šv. Jono laiško ištrauką (1 Jn 2, 27) mokė, kad tikėjime augančio žmogaus viduje Dievo Dvasia yra besitęsiančio patepimo mokytoja, padedanti išorinius dalykus suvokti bei vertinti Kristaus tiesos šviesoje.

Šv. Bonaventūras patepimui suteikia dar platesnį tikėjimo turinį: „Todėl pirmiausia maldos šauksmui per nukryžiuotąjį Kristų, kurio krauju nusiplauname nuodėmių purvą, kviečiu skaitytoją, kad kartais nepamanytų, jog gali pakakti skaitymo be patepimo, svarstymų be maldingumo, tyrimo be nuostabos, stebėjimo be džiūgavimo, uolumo be šventumo, žinojimo be meilės, supratimo be nuolankumo, mokslų be Dievo malonės“. Taigi aiškėja, kad dvasinis patepimas yra tarsi dieviškos malonės smagratis, laiduojantis tolygų ir nesiliaujantį dvasinio gyvenimo vyksmą.

Priimdami sakramentų malones tikrai esame gavę Šventosios Dvasios patepimą, kurio tikslas – duc in altum – gilyn į dvasinių dalykų gelmę. Anot šv. Ipolito, kaip kvepalų buteliukas sudūžta ir pasklinda į visas puses aromatas, taip ant kryžiaus Kristaus kūnas ir Jo Dvasia „suskilo“, nes Jėzui gyvam esant priklausė tik Jam vienam, o dabar išsiliejo į visų širdis.

Kai išgirsime švelnų ir tylų Dvasios kvietimą, nedelskime atsiliepti veiksmu, kaip tai padarė šv. Faustina. „Dienoraštyje“ ji rašė apie savo pablogėjusią sveikatą, kuri jai priminė, kad laikas eiti ilsėtis. Bet ji staiga širdyje pajuto, kad reikia aplankyti vienos sesers celę. Kai Faustina nuėjo, išgirdo sesę sakant: „Oi, kaip gerai, kad Dievas čia jus atsiuntė“. Paaiškėjo, kad ši sesuo labai kankinosi ir smarkiai karščiavo, bet apie jos bėdas niekas iš kitų vienuolių dar nežinojo. Kai šv. Faustina, atlikusi visus patarnavimus ligonei, grįžo į savo celę, jos sielą persmelkė didi Dievo meilė, ir ji dėkojo Jam, kad išgirdo vidinį įkvėpimą, tolygų maloningam patepimo poveikiui.

Šventoji Dvasia, būk mūsų vidinė mokytoja. Neleisk mums pakliūti į dvasinį drungnumą, kuris mus apnarpliotų klastingos puikybės voratinkliais. Neleisk mums tapatintis su tais tikėjimo darbais, kurie galėtų sukelti nepastebimą didžiavimąsi savimi. Mokyk mus nuolankumo kelio, nes kas juo eina, tas išlieka su tiesa ir yra laisvas priimti naujas dvasinio patepimo dovanas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija